Atlikėjas, dainų tekstų autorius, muzikantas Kazimieras Likša jau kovo gale didžiausiuose Lietuvos miestuose pristatys savo antrąjį solinį albumą „Tavo mylimiausia daina“. Prabėgo jau dešimtmetis nuo tada, kai Kazimieras pirmą kartą užlipo ant scenos. Apie naująjį albumą, pasikeitusią jo kūrybą ir įkvėpimą rašyti dainą su atlikėju kalbamės pirmąją pavasario dieną.
Tikriausiai gyvenate paskutinėmis naujojo albumo pristatymo koncertų pasiruošimo nuotaikomis. Ko gali tikėtis klausytojai, atėję į jūsų naujojo albumo pristatymą?
Tie, kurie jau yra buvę mano koncertuose, gali tikėtis tokios pačios energetikos, nuo scenos sklindančio nuoširdumo. Man norėtųsi, kad žmonės nieko nesitikėtų ir tiesiog ateitų klausytis mano dainų. Kartais jau nuo pirmo žingsnio į sceną gali pajusti kaip publika reaguoja. Ir kartais publika tiesiog laukia, jie neturi kažkokių nuojautų ar nesitiki, kad juos kažkaip nustebinsiu.
Aišku, kiekvieną kartą stengiuosi padaryti, kad ir vizualiai koncertas atrodytų kaip įmanoma geriau, ir skambėtų maksimaliai gerai. Bet iš esmės tiesiog norėčiau, kad žmonės koncerto metu atsipalaiduotų, tuo pačiu įsiklausytų ir gerai praleistų laiką. Mano tikslas, kad žmonės, atėję į mano koncertus, rastų dalelę savęs. O bene didžiausias įvertinimas kai žmogus, išeidamas iš koncerto, pasako, kad tai jį palietė asmeniškai. Gera žinoti, jog po koncerto klausytojas išsineša kažkokią emociją. Susimąstymo arba džiaugsmo, supratimo, susitapatinimo su mano kuriama muzika.
Kodėl albumą pavadinote „Tavo mylimiausia daina“?
Vienos žinomos grupės dainoje yra žodžiai, kuriuose pilna paradoksų. Kažkas eina į mokyklą penkis kilometrus per sniegą, o kažką tėvas nuveža su nauju automobiliu iki mokyklos. Kažkas tą dieną miršta, o kažkas tą pačią gimsta. Kažkas klausosi savo mylimiausios dainos, o kažkam ta daina yra didžiulis skausmas. Ir man tai įstrigo. Tuomet atėjo kažkoks suvokimas.
Žmonės labai dažnai susitapatina ir neretai jų mylimiausios dainos turi gilesnę prasmę ir potekstę. Ir neretai būna taip, kad žmogui tai mylimiausia daina, o autoriui ji gimsta iš skausmo ar netekties. Tai toks paradoksas. O kalbant apie albumo pavadinimą, turėjau du variantus, bet paklausiau savo žmonos nuomonės. Tai ji pasakė: “Tavo mylimiausia daina skamba tikrai geriau.” Aš sutikau su tuo.
„Tavo mylimiausia daina“ – albumas, kurį dedikavau žmonai ir taip visomis prasmėmis susidėliojo, kad tai tinkamas pavadinimas šiam albumui. Visos albumo dainos vienaip ar kitaip yra susijusios su santykiais. Visos dainos yra iš vieno ar kito mūsų gyvenimo kartu laikotarpio. Kartais labai sunku paaiškinti visus tuos kūrybinius klystkelius. Retai taip būna, kad dar prieš įrašinėjant albumą žinai, koks bus jo pavadinimas ar kokios dainos jame skambės. Viskas ateina proceso metu.
Kuri daina jums asmeniškai sukelia daugiausia sentimentų?
Visos dainos albume man yra svarbios. Aš pirmą kartą parašiau tokį albumą, kuris yra labai vientisas. Jis iš tikro labai gražiai klausosi nuo pradžios iki pabaigos. Kaip viena, ilga, kelių metų istorija. Kiekviena daina turi savo aiškų laikotarpį ir svarbą. Pirmoji daina, kurią išleidau kaip pirmąjį singlą, vadinasi „Mieloji, tai tu“. Ši daina svarbi, nes ją parašiau likus savaitei iki vestuvių. Lygiai taip man svarbi ir visai neseniai išleista daina „Praeities aidas“. Šią dainą parašiau sunkiu sau gyvenime metu, kuomet išgyvenau liūdnesnį laikotarpį gyvenime ir jaučiausi tarsi įstrigęs. Kiekviena daina turi savo istoriją, tai nelabai galiu kažkurią iš jų išskirti. Visas šis albumas, bent jau šiuo metu, man yra tikrai pats mylimiausias ir brangiausias.
Kiek laiko įrašinėjote albumą? Ar kūrybiniu etapu susidūrėte su sunkumais?
Sunkumų neturėjome. Prisimenu vien tik tai džiaugsmą. Šį kartą pasirinkau bene geriausią studiją Lietuvoje su labai puikiu prodiuseriu iš Norvegijos Snnore Bergerud. Man niekada jam nereikėjo versti tekstų. Jis tiesiog klausėsi melodijos ir pačios dainos perteiktos energetikos. Su juo iš 15-kos mano parašytų dainų atsirinkome 10 stipriausių, kurios vienaip ar kitaip “kabina” ir pradėjome darbuotis.
Atėjęs į studiją turėjau dainų struktūras, melodijas, bet konkrečios aranžuotės neturėjau. Kartu su prodiuseriu dirbome studijoje ir viskas liejosi labai lengvai, lyg taip tai būtų lemta. 2018 metų rugsėjo mėnesį pradėjome įrašinėti albumą, spalio pradžioje jau baigėme visus įrašus ir liko garso korekcijos. Galutinės garso korekcijos buvo padarytos Londone ir metų gale aš jau praktiškai turėjau galutinį albumo variantą. Liko tik suorganizuoti fizinį albumo išleidimą, kuris įvyko šių metų Vilniaus knygų mugėje. Žiūrint iš kūrybinės pusės, albume įrašytos dainos, kurias esu parašęs per paskutiniuosius ketverius metus. Šiame albume yra dainų net iš grupės „Karma“ laikotarpio.
Kuriate jau 10 metų. Kaip per tuos dešimt metų pasikeitė pati kūryba ?
Aš oficialiai koncertuoju dešimt metų, o kuriu truputį ilgiau, gal 12 metų. Tačiau tokie oficialūs pasirodymai įvyko po mokyklos baigimo, nuo 2009-ųjų. Daina yra tarsi to laikotarpio užtvirtinimas. Ar tai būtų metai, ar mėnuo, ar viena diena. Ir bet koks įvykis gali labai paveikti. Kartais dainas sukuriu iš džiaugsmo ir laimės, kaip daina „Mieloji, tai tu“, sukurta žmonai dar kartą patvirtinti, koks esu laimingas, kad ji yra mano gyvenime. Lygiai taip pat būna dainos, įprasminančios liūdnesnį laikotarpį.
Kai kurie žmonės, kuriems teko klausyti naująjį albumą, sakė, kad jame jaučia žymiai daugiau džiaugsmo nei ankstesniuose albumuose. Bendrame albumo kontekste visi pastebėjo, kad šiame albume yra daugiau šviesos. Gal dėl to, kad esu laimingas gyvenime. Kai esi paauglys ar mokaisi universitete, vis ieškai, nusivili, dažniau būna, kad paskausta širdį. Gal ir „Karmos“ laikotarpiu buvo tų liūdnesnių dainų. Bet jei net ir esi laimingas, gyvenimas nestovi vietoje, jis juda bangomis ir tai yra žavu. Lygiai taip pat ir mano kūryba - ji atspindi mano gyvenimo bangavimus, kai vieną akimirką gali jaustis laimingas, o kitą netyčia slystelėti ir jaustis sugniuždytas. Bet tuo ir žavi kūryba, ji nesupančioja į taisykles. Gali jaustis laisvas.
Kaip atradote pašaukimą kurti, atlikti savo kūrybos dainas?
Man buvo 15-16 metų, kuomet pajutau susidomėjimą lietuviška roko muzika. Kai nieko nebūdavo namie jos klausydavaus ir dainuodavau. Tiesa, tada kažkodėl tai atrodė gėdinga dainuoti. Slepiesi nuo visų, tik kas grįždavo namo, išjungi muziką ir apsimeti, kad nieko neįvyko. Ir tuo metu vaizduotėje pamačiau tokį vaizdinį, kad stoviu ant scenos su gitara, su manim yra muzikantai, ir aš groju. Kai tai įsivaizdavau, aš net nemokėjau groti gitara. Ilgą laiką neužsiiminėjau muzika, tik turėjau nuojautą, kad galiu dainuoti. Nesu pats tobuliausias vokalistas, bet suvokiau, kad kažkaip pataikau į ritmą (juokiasi).
Tėvų vis prašiau, kad man nupirktų gitarą ir kai tai įvyko, berods 9 klasėje, aš grodavau valandų valandas. Kai tik išmokau pirmuosius akordus, pradėjau rašyti savo dainas. Pati pirmoji daina vadinosi „Viltis“. Galbūt dar net prisimenu kaip ją groti, bet niekam niekada jos negrojau. Taip pat mokyklos laikais labai populiari mano daina buvo „Karuselė“. Galiu pripažinti, kad mane dainų kūryba labai „užkabino“. Niekas netikėjo, kad galiu dainuoti, kurti ir tuo užsiiminėti. Buvo tik keli žmonės, kurie tuo metu mane palaikė. Tikriausiai pats to nesuprasdamas tada ir suvokiau pagrindinę gyvenimo pamoką, kad jei tu iš tiesų nori kažką daryti, tai niekada nereikia laukti palaikymo iš kitų žmonių, tiesiog reikia bandyti. Tuomet nusprendžiau neklausyti kitų ir tikėti tuo, ką darau.
Kiek jums svarbus kitų žmonių įvertinimas?
Kaip mano tėtis kažkada pasakė: „Muzika nėra astrofizika“. Apie ją gali kalbėti visi. Visi turi savo mėgstamus stilius, atlikėjus ir nuomonę apie juos. Kai išleidi dainas, esi atviras visiems, visi gali kalbėti, kritikuoti. Baisu, bet būnant atlikėjui tai reikia tiesiog pergyventi ir praeiti. Iš pradžių būna kažkiek skausming, bet dabar puikiai suprantu, kad visiems neįtiksi. Vieniems tavo dainos patiks, o kitiem- ne. Jau turiu užsiauginęs savotiškus šarvus. Manau, kad juos turėti būtina. Konstruktyvi kritika yra gerai ir ją išklausyti reikia, bet tai visiškai nepakeičia mano tikėjimo ta daina. Jeigu aš jau nusprendžiau oficialiai išleisti dainą, vadinasi, kad aš ja tikiu. Ir kad ir kas ką pasakytų po to, jie turi teisę į savo nuomonę, turi teisę į savo skonį, bet tai visiškai nekeičia to, kaip aš jaučiuosi dėl tos dainos ir kodėl man ji yra svarbi.
Vienus atlikėjus įkvėpimas aplanko keliaujant, kitiems dainos susikuria paprasčiausiai duše. Iš kur jūs semiatės įkvėpimo rašyti dainas?
Būna tokia akimirka, kai pajauti. Pavyzdžiui, ilgą laiką dainai „Praeities Aidas“ aš neturėjau posmo, turėjau tik priedainį: „Jeigu lemta sudegt, jeigu lemta degu“. Ir vieną vakarą pajutau, kad reikia pabandyti. Buvo vasara, vėlus vakaras, pasiėmęs gitarą išėjau į kiemą ir labai ramiai, kad netrukdyčiau kitiems, vos šnabždėdamas, įrašiau į telefoną. Kitą rytą pabandžiau garsiau ir supratau, kad tai yra tai, ko reikėjo. Pagalvoji, kad būtent dabar reikia pasiimti gitarą. Paskui lyg pasineri į transą, pameti laiką ir gaudai žodžius, melodiją.
Ko norėtum palinkėti savo klausytojams?
Įsiklausyti į tai, ką kužda širdis, kad ir kaip tai vertintų kiti. Nes dažniausiai tai, ką sau sakome labai tyliai, yra tiesa. Kartais mes tai ignoruojame, bet tai yra didžiulė klaida. Andriaus Kaniavos koncerte įstrigo jo pasakyti žodžiai ir pagalvojau, kad tai pats nuostabiausias palinkėjimas: „Kad ir kur jūs bebūtumėte, linkiu, kad visuomet jaustumėtės laukiami.“
Antrąjį solinį albumą „Tavo mylimiausia daina“ Kazimieras Likša pristatys koncertuodamas didžiuosiuose šalies miestuose: kovo 21 d. „Tamsta“ klube Vilniuje, kovo 22 d. Kauno kultūros centre ir kovo 23 d. kultūros fabrike Klaipėdoje.