Turbūt kiekviena dailės sritis turi simbolinių figūrų – žmonių, kurie gabesni, įtakingesni už kitus. Fotografijoje šios lubos – Antanas Sutkus, pernai šventęs 75 metų sukaktį. Ilgametis Fotomenininkų draugijos ir sąjungos pirmininkas, garsinęs Lietuvą sovietmečiu ir tebegarsinantis dabar, sutariantis su valdžiomis, bet išsaugantis orų veidą...
Sprendžiant iš to, kaip atrodo jūsų dirbtuvė, užtarnauto poilsio sulauksite dar negreitai.
Darbas su archyvu – kaip nuosprendis iki gyvos galvos...
Dar, girdėjau, intensyviai rengiate parodas Brazilijoje. Kaip ji jus rado?
Jaunas brazilas pianistas Luizas Gustavo Carvalho grojo Pietų Prancūzijoje, pilyje, o ten buvo mano fotografijų. Vėliau jis pasakojo, jog buvo taip gera groti, kad nutarė surengti Brazilijoje mano parodą. Kai paskambino, mudu su Rima manėme, kad juokauja. Bet antru skambučiu jis pranešė, kad atvyksta. O dabar Brazilijoje jau surengta 14 parodų. Jie man ir žmonai net apmoka keliones. Ar ne stebuklas? Jei būčiau jaunesnis, gyvenčiau Brazilijoje: manęs čia nebūtų. Labai aukštos kultūros šalis, ten vertinamas menas ir jo kūrėjai, senos mecenavimo tradicijos.
Tų stebuklų turbūt buvo ne vienas? Pirmas, atėjęs į galvą, – jūsų pažintis su egzistencialistu Jeanu Pauliu Sartre’u.
Manęs užsienio žurnalistai klausdavo: „Kokį pėdsaką jums paliko susitikimas su Sartre’u?“ Tada atrodė – jokio! Man patinka skaityti, ir Sartre’as – vienas iš mano mėgstamų rašytojų. Bet man nereikėjo jo autografo. Tuo metu buvau neseniai vedęs, gimė sūnus: man rūpėjo būti namie... Vykti su Sartre’u į Nidą pasiūlė Eduardas Mieželaitis. Bet tik dabar, perskaitęs Liongino Šepečio atsiminimus, sužinojau, kaip sunkiai sekėsi derinti mano kandidatūrą: buvau apibūdintas kaip bohemiškas, nenuspėjamas, laisvų pažiūrų, bliuznijantis prieš valdžią... Stebiuosi, kad Sartre’as diskutavo su manimi apie rašytojus, klausė, iš kur nusimanau apie Vakarų literatūrą. Pasakiau, kad žmona vertėja; taip ir buvo – namuose netrūko užsienio knygų. Matyt, per tas kelias dienas man pavyko pajusti tą asmenybę, suvokti jos vidinius prieštaravimus. Ir Sartre’o fotografijos tokios: rašytojas neslepia savo uždarumo, atsiribojimo nuo aplinkos, o manęs tarsi nėra šalia ir kamera jo tarsi nefiksuoja.
Negi būdavote tik dviese, be vertėjų, be saugumiečių?
Negalėjo tokia kompanija būti be aukšto lygio kuratoriaus iš saugumo. Skaičiavau, skaičiavau, lenkiau pirštus: nė vienas iš drauge keliavusių netiko tam vaidmeniui. Liko vertėja Lenina Zonina. Ji dalyvavo visuose mūsų pokalbiuose. Sklandė kalbų, kad ji dirbo žvalgyboje. O kad buvo dar ir Sartre’o mylimoji, visi žinojome.
Iš kur? Juk jis Nidoje svečiavosi su partnere – rašytoja Simone de Beauvoir.
Prancūzai. Jiems trims viskas buvo paprasta. Viešbučio administratorė kone alpo, kai Sartre’as apsigyveno su Zonina vienuose apartamentuose, o Simone – kituose. Sartre’as tik tam ir važinėdavo į Sąjungą, kad pabūtų su tuometine pasija... Tos fotografijos apkeliavo visą pasaulį, vien šiemet surengtos trys parodos. Kai buvau išstumtas iš Fotomenininkų sąjungos, neturėjau darbo, tai juokiausi, kad mokesčius moku Prancūzijai, nes gyvenau iš jų publikacijų. Pavyzdžiui, išspausdino laikraštis per pusantro puslapio fotografiją „Sartras su Lenina“: pirmą kartą parodė moterį, kuri septynerius metus buvo rašytojo mylimoji. Aišku, kad honoraras buvo geras.
Bet tie honorarai atėjo tik su Nepriklausomybe? Anksčiau lobo kažkas kitas?
Dar ir dabar yra tų kitų. Daug fotografijų tebeklajoja po pasaulį, nes griuvus sovietmečiui visur liko mūsų parodų, niekas nesiteikė jų grąžinti. Dabar tų darbų vis išlenda, atsiranda aukcionuose. Prancūzų kultūros ministras 2009 m. per vienos parodos atidarymą pasakė, kad užaugo su mano fotografija, kad jo kabinetą puošia plakatas, padarytas iš mano nuotraukos... Kol Sartre’as buvo gyvas, siųsdavo per Juozą Keliuotį man knygas, kurių viršeliuose ar viduje būdavo fotografijų su mano pavarde. Jam mirus, pavardė dingo. 1991 m. Vengrijoje teko vakarieniauti su garsios prancūzų L’Agence VU’ direktoriumi Christianu Caujolle’iu. Parodžiau jam savo darbų ir buvau išvadintas plagiatoriumi. Susipliekėme. Grįžęs namo perkračiau archyvą, suradau negatyvus, jis atsiuntė savo pavaduotoją į Vilnių. Tik tada atgavau autorystę, tapau agentūros nariu.
Anksčiau jūsų profesija buvo pelninga? Juk tų laikraščių, žurnalų nebuvo galybė.
Kai studijavau žurnalistiką, buvo toks leidinys „Czerwony Sztandar“: lenkai turėjo sentimentų Vilniui, o aš jį fotografavau. Dirbau daug, bet mokėdavo neblogai: gavęs honorarą, pripirkdavau maisto, vyno, ir kokie dvylika žmonių važiuodavome prie Žaliųjų ežerų su nakvyne. Vėliau, kai įsteigėme Fotomenininkų draugiją, kuri buvo vienintelė Sovietų Sąjungoje, užsidirbdavome patys. Darėme žymiausių firmų, viešbučių, oro linijų, net armijos reklamų: už civilinės gynybos stendus per mėnesį gaudavome nemenką pelną. Už tuos pinigus rengdavome parodas, komandiruodavome žmones į užsienį, pirkdavome fotomedžiagas. Draugijos darbuotojai iš savo algų statė kooperatinius butus, pirko baldus, mašinas, važiuodavo į Karlovi Varus atostogauti. Jei ko negaudavo, padėdavau: kaip juokdavosi kolegos, buvau dvaro fotografas.
Savęs neskriaudėte?
Man pačiam nieko netrūko, bet tekdavo pakovoti, kad sąlygos šeimai būtų geresnės, o per tai kentėjo kūryba. „Volgą“ gavau, kai jos jau beveik buvo išėjusios iš mados. Ir visi mano butų gavimai buvo per kraują, turėdavau brautis iki pirmųjų asmenų. O verkiant reikėjo: gyvenau trijų kambarių bute aš, močiutė, žmona, sūnus Simas, dukterys dvynukės. Mano dirbtuvė irgi buvo ten.
Kaip tapote dvaro fotografu? Juk valdžia ne visus prisileisdavo.
Supratau, kad Fotomenininkų draugijos be valdžios pagalbos neįsteigsi. Medžioti su tais vyrais niekas nekvietė, o ir pats negalėčiau nušauti žvėries. Gėrimai pirtyse irgi netiko: esu turėjęs problemų dėl širdies. Beliko fotografija. Mieželaitis pamokė: „Dabar CK dirba Lionginas Šepetys, nekvailas vyras, turi vaikų. Pafotografuok juos.“ Vienas dailininkas man organizavo susitikimą su Šepečiu, taip ir prasidėjo... Pafotografuoji, atneši nuotraukų ir jei turi kokių problemų, aišku, jos sprendžiamos lengviau. Kai norėjo uždaryti Fotomenininkų draugiją, irgi ėjau pas Šepetį. Jis mane išsivedė į sodą ir pasakė: „Aš dabar jau bejėgis, viskas Pirmojo rankose. Bet jis irgi turi vaikų, anūkų. Mokėjai prieiti prie manęs, mokėsi – ir prie jo.“ O tas Pirmasis – kaimynystėje...
Buvote tik elito draugas ar elitas?
Kai mano bičiulis vedė Juozo Maniušio dukrą, fotografavau tas vestuves. Atvažiavome į restoraną, aš su visu aptarnaujančiu personalu patraukiau į virtuvę užkąsti. Ir tik girdžiu Maniušio balsą: „O kur Sutkus?! Greitai padarykite jam vietą už stalo.“ Bet tokių atvejų buvo nedaug. Neslepiu, kad fotografai buvo aptarnaujantis personalas visoms valdžioms. Tačiau valdžios fotografavimas buvo mano valiuta.
Jums pačiam ji kaip nors pravertė?
Man ji buvo geras skydas. Pažįstamas iš saugumo pasakojo, kaip jam buvo liepta verbuoti Sutkų. Tas nesipriešino: „Aš tai galiu. Bet ar žinai, kad Sutkus pas partijos sekretorių į Turniškes važiuoja be leidimo, į jo kabinetą eina netikrinamas? Sekretorius manys, kad šnipinėjame jį. Lėks ne tik mūsų, bet ir generolų antpečiai.“ Taip ir išsisukau. Bet nebuvau pamirštas. Kai organizuodavau kokiam nors kolegai kelionę į Prancūziją ar Japoniją, saugumiečiai prašydavo, kad jis grįžęs rašytų ne kelionės ataskaitą, o mano charakteristiką. Ateina žmogus pas mane: „Ką daryti?“ – „Rašyk, kaip yra: mergišius, pijokas. Tik nerašyk, kad nacionalistas.“
Gėrimas irgi buvo „visuomeninio“ pobūdžio?
Deja, ir Lietuvoje, ir kitur reikalai buvo tvarkomi su alkoholiu. Viskis padėdavo pelnyti pripažinimą ir Maskvoje, ir užsienyje. Kolegos priprato, kad mano lagaminėlyje yra nemokamas mini baras. Mūsų fotografija visada buvo vertinga, bet geras „pristatymas“ irgi nekenkdavo. Žinoma, ne visi apdovanojimai buvo gauti dalyvaujant žiuri mūsų atstovams; prizai keliaudavo ir iš tų šalių, į kurias mūsų neišleisdavo.
Juk ne kilnius tikslus turėjote omenyje, kai vadinote save bohema?
Nelaikiau savęs bohemos žmogumi. Pagėrimai prasidėdavo, kai turėdavau asmeninių problemų. Kai mano pirmoji meilė emigravo į Vokietiją, labai sunkiai išgyvenau. Paskui ėjo ir ėjo laiškai; vėliau juos užrakinau seife, o raktą išmečiau į Nerį... Kai buvau priverstas išeiti iš Sąjungos, turėdamas antro laipsnio invalidumą ir pensiją, kurios užteko tik cigarečių pakeliui. Gerai, kad tada gavau iškvietimą į Ameriką ir nusivežiau darbų. Ėjau su jais per galerijas, muziejus. Nieko neišmaniau apie kainas, žiauriai nusipiginau. Bet 1991 m. parsivežiau tiek dolerių, kad už juos supirkau visą fotografijų popierių, kiek tik jo buvo Lietuvoje. Dar paprašiau, kad apskaičiuotų, ar dirbtuvės perdangos atlaikys, nes pargabenau keletą tonų.
Auksė jaunystėje paklausė: „Jeigu tau tektų rinktis Fotomenininkų draugiją ar mane, ką rinktumeisi?“ Neabejodamas atsakiau: „Draugiją.“ Tada nemokėjau dėlioti prioritetų.
Šeimai kada nors rasdavote laiko?
Labai ją mylėjau, bet, deja, nuskriaudžiau. Ką anglų džentelmenas gali dovanoti mylimai moteriai? Savo laiką. O lietuvis? Vietą savo mintyse. Mano mintyse buvo fotografija, ne šeima. Ir tai buvo didžiausia klaida. Auksė jaunystėje paklausė: „Jeigu tau tektų rinktis Fotomenininkų draugiją ar mane, ką rinktumeisi?“ Neabejodamas atsakiau: „Draugiją.“ Tada nemokėjau dėlioti prioritetų. Dabar suprantu, kad nieko nėra svarbiau už šeimą ir ji netrukdo nei kūrybai, nei karjerai.
Valdžios vaikus fotografuodavote. O savus? Na, kaip visi: pirmi kūdikių žingsniai, pirma klasė...
Visada turėdavau kamerą ir jei matydavau gerą kadrą, nuspausdavau. Mano išleistuose albumuose yra žmonos ir vaikų fotografijų – ištisi ciklai. Be to, ne viską publikuoju.
Negi visos jūsų nuotraukos – tik pamatyti kadrai be jokio pagudravimo? Tarkim, ta fotografija, kurią pirko Eltonas Johnas: mergina, persisvėrusi per balkono turėklus, ir gatvė. Juk negalėjote jos įamžinti tiesiog stovėdamas greta.
Aš – tame pačiame balkone: mano kojos surištos, du vyrai jas laiko, nes esu visu korpusu gatvėje, blauzdos – ant balkono turėklo. Nuspaudžiau tik keturis kadrus, bijojau, kad galiu nulėkti iš ketvirto aukšto. Bet čia nėra režisūros – pamačiau ją, taip persisvėrusią. Ta mergina – mano universiteto laikų artima bičiulė, dar ir dabar telefonu pakalbame.
Stebuklais pradėjome, jais ir baikime. Kokie dar žmonės ar kokia laimė atėjo be pastangų?
Daktarė Stasė Mičelytė, ištraukusi mane iš mirties nagų. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, pasirodęs, kai buvo sunkiausias metas. Julius Sasnauskas. Mano sūnus pats pasitraukė iš gyvenimo, o Julius palaidojo jį katalikiškai. Dabar mano angelai sargai – medikai, geriausi savo srities profesionalai. Jie atėjo, kad mane gelbėtų, bet dovanoja didelį malonumą bendrauti su aukšto intelekto ir gražios dvasios žmonėmis. Mano vaikų mama Auksė buvo labai tauri, išskirtinio intelekto moteris. Rima – savita, turi stiprų stiliaus pojūtį, tikra menininkė. Su ja labai smagu „kalbėti nesąmones“: mūsų rytai prasideda, o vakarai baigiasi juoku... Visos geros fotografijos yra stebuklas. Trys garsios nuotraukos, įskaitant „Pionierių“, padarytos per vieną rytą. „Kaimo gatvė“, gal penkiolika fotografijų, kurios vaikšto po pasaulį, – per valandą Dzūkijos kaime... Stebuklas yra net tai, kad mes kalbamės. Aš jau šešerių metų sirgau nepagydoma tuberkulioze. Prieš devynerius metus turėjau sudėtingą operaciją, kaip tik tada, kai nusprendėme visą mano ir Rimos nekilnojamąjį turtą paversti namu. Dabar tas namas – labiau dvasinė nei materialinė vertybė... Didesnė jo pusė skirta archyvui. Medžiai, sodinti beveik prieš 10 metų, suaugo. Vėjas atlekia tas pats, kuris įsupdavo šakas vaikystėje Kluoniškiuose, ir lapai taip pat blaškosi. Ryte, vakare gali stebėti, kaip auga gėlės, ima skleistis ir žydi, kaip ateina ežys. Aplinkui, kaip kadaise kaime, loja šunys, ant kalnelio gieda kaimynų gaidys. Gali, per tvorą pasilabinęs su kaimynu, aptarti savo kiemo, o ir valstybės reikalus, pasidžiaugti, kad nakvynės grįžta katinas.