Mūsų balsai sklinda taip toli – iš mano kambario Antakalnio soduose į skambančią, ūžiančią Bogotą. Aš vienoje ekrano pusėje, Kolumbijos politikos legenda Antanas Mockus (67) – kitoje.
Jis sėdi prie stalo, kambaryje daugybė knygų, o pro langus liejasi saulės šviesa. Tas keistas nematomas ryšys tarsi sujungia du tolimus pasaulius, kurie, gerai pagalvojus, matematiko, filosofo, buvusio Kolumbijos nacionalinio universiteto rektoriaus ir Bogotos miesto mero viduje visuomet buvo ir yra susipynę į vieną bendrystės su Pasauliu kamuolį.
Vos po kelių dienų Antanas Mockus su žmona Adriana Cordoba pradės kelionę į Lietuvą –pristatyti dokumentinio filmo apie savo mamą menininkę Nijolę Šivickas. Iš Bogotos į Vilnių jis atvyks per Paryžių, kur gyvena ir studijuoja jo dukros – vyresnioji Laima ir jaunesnioji Dala.
Prancūzija Antanui kelia daugybę prisiminimų. Jis pats čia mokėsi matematikos. Sako tik per plauką nelikęs. Ir profesoriai kvietė, ir merginą turėjo, bet pasirinko Kolumbiją. „Galėjau šiandien būti ir australas, – gyvenimo vingius dėsto profesorius. – Mano teta Aldona, vyresnioji mamos sesuo, iš Vokietijos išvyko į Sidnėjų. Kartą buvome ten nuvažiavę, tačiau mama nutarė, kad turime grįžti į Kolumbiją. Keistos yra tos mano gyvenimo trajektorijos. Jei anuomet, jaunystėje, kas būtų man papasakojęs, kaip gyvensiu, ką patirsiu ir kuo tapsiu, nė už ką nebūčiau patikėjęs. Ne, sakyčiau, tai – visai ne mano kelias. Man atrodė, kad esu ir būsiu autsaideris, žmogus, nuolat atsimušantis į sieną ir mėginantis suprasti save.“
Kolumbijoje Antano Mockaus tėvai atsidūrė 1950-aisiais. Atvyko iš Vokietijos, į kurią buvo pabėgę nuo Antrojo pasaulinio karo. Tuomet jau baigusi Štutgarto valstybinę meno akademiją ir įsimylėjusi lietuvį inžinierių Alfonsą Mockų, Antano mama Nijolė neturėjo galimybių rinktis – Kolumbija buvo vienintelė šalis, kuri įsileido tuberkulioze sergančius žmones. Šia liga ir sirgo Antano tėvas Alfonsas.
„Laive, kuris tėvą ir mamą plukdė į Kolumbiją, buvo galima mokytis ispanų kalbos. Tėvas mokėsi, o mama – ne, – pasakoja profesorius. – Tačiau kai jiedu atvyko į Bogotą, mama pirmiau už tėvą rado darbą. Nors ji – menininkė, o jis – žmogus prie technikos. Mama buvo stipri, daug stipresnė už tėvą. Man buvo keturiolika, kai jis mirė. Likusi viena su vaikais, ji daug ir sunkiai dirbo.“
Antanas – pirmasis Nijolės ir Alfonso vaikas, gimęs Kolumbijoje. Sūnų tėvai pavadino Nijolės tėvo gydytojo Antano garbei. Pagal Kolumbijos tradicijas oficialiuose dokumentuose berniukas gavo dar keletą vardų ir dvi pavardes. „Esu Aurelijus Rūtenis Antanas Mockus Šivickas“, – šypsosi ir priduria, kad dažnai su seserimi Kolumbijos universiteto medicinos profesore Ismena Vilte Ona Mockus Šivickas juokauja, jog motina sukūrė daug įstabių darbų, tačiau tobuliausi kūriniai yra jie, jos vaikai.
Kolumbijoje garsi skulptūras iš oranžinio Andų molio ir geležies kūrusi ir iki gyvenimo pabaigos dirbusi menininkė šį pasaulį paliko praėjusiais metais. Ji dar spėjo pamatyti per ilgą laiką bičiuliu tapusio italų režisieriaus Sandro Bozzolo filmą „Nijolė“. „Kai kam gali pasirodyti, kad pernelyg garbiname motiną, net filmą apie ją kuriame, tačiau iš tiesų norime tik pasakyti, kad mūsų gyvenime reikia šviesos iš šalies. Kad kartais turime atrasti kitą kalbą, kitą tradiciją, kitą tautybę, jei norime giliai pažvelgti į savo vidų. Toji šviesa mums tarsi šnabžda, kad tai yra labai svarbu. Nijolė buvo gerai žinoma menininkė Kolumbijoje, tačiau šalyje, kurioje gimė, jos nepažįsta. Štai ir sugalvojome mažą avantiūrą – filmą“, – kalba Antanas.
Kai paklausiu, koks yra pirmasis prisiminimas apie mamą, jis šiek tiek pagalvoja, o tada pradeda juoktis: „Labai keistas ir netikėtas mažam berniukui – mama buvo labai graži moteris. Visada taip galvodavau. Be to, ji buvo nepaprastai darbšti, jei ką darydavo, tai maksimaliai gerai, kokybiškai. Ji nepaprastai daug reikalavo iš savęs ir kitų, bet buvo itin romantiškos prigimties. Visada man sakydavo: „Antanai, žinok, Dievą lengviau sutikti miške nei bažnyčioje.“ Labai daug dalykų mane išmokė. Svarbiausia komunikacija, sakydavo, yra sąžinė.“
Antanas pasakoja iš pradžių kreivai žiūrėdavęs į motinos reikalavimą namuose kalbėti lietuviškai, tačiau viskas apvirto, kai pradėjo skaityti žurnalą „Akiračiai“ ir suvokti, kad Lietuvą palikę tėvai nebuvo bailiai, tiesiog taip susiklostė jų gyvenimo aplinkybės. „Mūsų namai buvo pilni lietuviškų knygų, o mama iki pat dienų galo ispaniškai kalbėjo su labai dideliu akcentu“, – prisimena.
Pirmą kartą į tėvų gimtinę Antanas atvyko 1974-aisiais. Apsigyveno bendrabutyje ir lankė lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos kursus universitete. Gerai prisimena, kaip vieno kunigo buvo įkalbinėjamas čia likti ir prisidėti prie kovų už Lietuvos laisvę. „Tačiau aš pasirinkau Kolumbiją. Man atrodė, kad tai irgi prasminga užduotis – prisidėti prie šios šalies taikos ir saugumo. Maniau taip: Kolumbija dabar turi daugiau problemų nei Lietuva. Kurti taiką – argi ne gražus uždavinys? Argi ne geras savo gyvenimo įprasminimas?“ – šiandien sako.
Pirmoji Antano žmona buvo lietuvė Danutė. Su ja susilaukė dviejų vaikų – sūnaus ir dukters. Abu jie kalba lietuviškai. Dukros iš antrosios santuokos su lotynoamerikiete Adriana norėtų pažinti savo močiutės Nijolės kalbą, tačiau laisvai kalbėti dar nepavyksta. Užtat, gavusios progą, važiuoja į Lietuvą.
Kai užklausiu, ar mamai Nijolei patiko jo žmonos, Antanas pradeda juoktis. „Mama visada turėjo aiškią viziją, koks aš turėčiau būti. Aiškiai žinojo, kaip privalau sutvarkyti savo gyvenimą ir kokių aukštų tikslų siekti. Kartą, kai viename susitikime mamos kažkas paklausė, ką tokio yra nuveikęs jos sūnus Antanas, ši atsakė – nieko. „Kaip tai – nieko?!“ – stebėjosi žmonės. Juk – profesorius, universiteto rektorius, Bogotos meras, kandidatas į prezidentus! O mama ramiai: „Jei pradėčiau vardyti nuopelnus, gal jis pamanytų, kad jau daug nuveikė, ir sustotų. Aš gi noriu, kad jis eitų pirmyn.“ Gyvenau su mama daugiau nei keturiasdešimt metų, ji visada man buvo tarsi lakmuso popierėlis. Štai kodėl rodydavau jai visas savo merginas.“
Profesorius pasakoja ir apie tai, kad mamai labai nepatiko jo civilinė santuoka su Adriana. Į iškilmes ji nenuėjo, nes buvo įsitikinusi, kad civilinės vestuvės yra netikras santykis, neteisingas. Tikri dalykai, anot jos, negali įvykti be ritualo. Kad ir koks jis būtų.
Vestuvės, beje, buvo surengtos cirke tarp tigrų. Gal šis išmėginimas lėmė, kad laiminga santuoka tęsiasi jau daugiau nei dvidešimtį metų. Per tą laiką Adriana ir Nijolė suartėjo, Antanas pasakoja, kad abi rado sistemą, kaip bendrauti. Suprato, kad skirtingų kultūrų, skirtingų patirčių ir tikėjimų žmones vienija ta pati ugnis, nuo kurios prasideda gyvenimas.
„Mama nebuvo lengvas žmogus. Ji kalbėjo nedaug, bet visada – taikliai, – prisimena Antanas. – Ji nesikeisdavo patekusi į skirtingus kontekstus. Atėjusi į meno galeriją galėdavo ramiu veidu praeiti pro svarbų kritiką ar politiką, bet būtinai pasikalbėti su didžiausiu vargšu. Ji net šalies prezidento petį galėjo paliesti ir nusistebėti: „Nežinau, tas tipas kairysis ar dešinysis?“ Ir – eiti toliau.“
Profesorius per daug nesiginčija, kai palyginu jį su mama. „Taip, aš panašus į Nijolę, – sako. – Kartais man ją tekdavo tramdyti, kartais ji tramdydavo mane. Keturiasdešimt metų kartu kuria stiprų ryšį.“
Ir ne tik ryšį. Vargu ar būtų galima neigti, kad mama Antanui įskiepijo kūrybiškumo ugnį. „Ji norėjo, kad aš irgi daryčiau skulptūras, – patvirtina. – Paskutinėmis jos gyvenimo dienomis nulipdžiau tokį kambarėlį su linijomis. Norėjau pasakyti, kad tikras menininkas, net ir atsidūręs kalėjime, gali nusibrėžti savo ribas ir viską pakeisti. Toks nuolatinis reikalavimas iš savęs daugiau, toji asmeninė riba mane labai jaudina.“
Atrodo, kad jaudina ir žmones. Kaip kitaip paaiškinti jų reakcijas į Antano Mockaus pasirodymus visuomeninėje erdvėje? Ir tuomet, kai jis, prašydamas taupyti vandenį, filmavosi duše. Ir kai gatvėse prašė įvertinti vairuotojų elgesį arba pristatė mimų, kurie šaipėsi iš eismo taisyklių pažeidėjų. Ir kai kovodamas su nusikalstamumu dėjo savo apsaugininkų ginklus į simbolinį karstą. Ir kai įrodinėdamas savo tiesą studentams parodė baltą taikos vėliavą – savo užpakalį.
„Ar jūs šiandien esate toks todėl, kad mama Nijolė tokį suformavo?“ – paklausiau. „Netikėtumams ir klausimams reikia būti pasirengusiam. Nijolė mėgdavo klausti – kodėl? Por qué? Ji visada svarstydavo, ar verta žingsnį žengti ir kokių pasekmių jis atneš? Ji niekada nenorėjo rasti kelio greitai. Jei nebūtų Nijolės, nebūtų ir manęs arba aš būčiau visai kitoks. Filme „Nijolė“ mes pamėginome suprasti mamą. Ir žinote, kas paaiškėjo? Kad svarbiausia žmogaus skulptūra yra jis pats.“