Šiurkštus, įžūlus, piktas, netolerantiškas – na, tikrai nupjautavamzdžiu nešinas Staska iš Emilio Vėlyvio kino filmo „Redirected / Už Lietuvą!“ nėra malonus tipas. Gatvėje tokio geriau nesutikti, bet kaip patikėti savo akimis, kai tą patį žmogų Kauno lėlių teatro scenoje pamatai taikiai vaidinantį poną Pomidorą. „Kad galėtum šypsotis ir būti geras, turi pabėgti į gatvę“, – juokiasi įsimintiną Staskos vaidmenį filme sukūręs, iš serialų „Motina ir du sūnūs“ ir „Moterys meluoja geriau“ pažįstamas Kauno lėlių teatro aktorius, režisierius, „Žalgirio“ krepšinio komandos balsas Andrius Žiurauskas (37).
Yra toks posakis: kitą rytą po premjeros jis pabudo garsus. Ar jums jis tinka?
Aš netgi laukiau ažiotažo, bet jo nebuvo. Už rankovės niekas netampo, keletą kartų atpažino kaip Staską iš „Redirected“, bet nepiktai, smagiai.
Vovka iš serialo „Moterys meluoja geriau“ už Staską iš „Redirected“ nė kiek ne geresnis. Gal tik keikiasi mažiau. Kaip padorus lėlių teatro režisierius, Teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas šitaip persimainė?
Vis juokauju: kai 18 metų dirbi lėlių teatre ir neturi galimybės vaidinti bjaurių herojų, kai nuolat šypsaisi, o tavo kuriamos pabaisos visai nebaisios, kyla noras išbėgti į gatvę ir nuleisti garą.
Gerai išsikeikti?
Keiksmai man nėra iškrovos forma. Geriau jau sporto salėje. Emilio Vėlyvio filmai – lyg bokso kriaušė: išsitaškai, išsidaužai, užsidedi akinukus ir vėl šypsaisi vaikams.
Man prieš „Redirected“ leido rinktis, ką nori vaidinti – kunigą ar Staską. „Noriu Staskos“, – pasakiau Emiliui. Man visai patiko tas savo kiemo gaidys.
Arba žmonai? Kokia buvo jos reakcija, kaip pristatėte savo personažą?
Kad žmona ir pati filmavosi. Vestuvių scenoje ją galima pamatyti, mūsų dukrą – taip pat. Vėliau juokėsi, kad keista buvo matyti mane prie altoriaus su kita. Betgi filmas yra filmas, o gyvenimas – gyvenimas. Su aktoryste mano žmona Daiva neturi nieko bendra, ji istorikė.
Ar savo žmonai prisiekėte prie altoriaus, nusivedėte ją į bažnyčią, kaip filmo heroję?
Kitokių vestuvių mūsų tėvai nebūtų supratę. Labai džiaugiuosi, kad su visokiausiomis peripetijomis jau dvidešimt metų esame kartu.
Daugiau nei kine?
Kad menka mano kino patirtis. Ko gero – tik Emilio Vėlyvio filmai. Filmuotis serialuose – kas kita. Turėjau mažą vaidmenį televizijos filme „Karas ir taika“, kartą su Dariumi Meškausku ir Donatu Šimukausku skridome filmuotis į Maltą, pas japonus. Dabar su Mariumi Repšiu ir Dalia Michelevičiūte kartais nuskrendame į Norvegiją, kur filmuoja populiarų serialą „Lilyhammer“. Serialai – trumpos distancijos bėgimai, nubėgai, kažką burbtelėjai, ir viskas.
Dabar darbų turiu sočiai, dažnai pagalvoju, kad net per daug. Užsisuki, žiūrėk, ir neberandi savęs.
Su Emiliu susipažinau atsitiktinai, paskambino bičiulis ir kolega Donatas Šimukauskas. Sako: yra čia toks jaunas režisierius, filmuoja filmą, pinigų neturime, ar nori? Ar noriu?! Ir man visai nesvarbu: jaunas – senas, mokės – nemokės. Po pirmojo „Zero“ prasidėjo bičiulystė, tikrai su Emiliu esame daugiau nei kolegos. Man atrodo, kai jis rašo scenarijų, jau žino, kas kokį personažą vaidins. Nors man prieš „Redirected“ leido rinktis, ką nori – kunigą ar Staską. Paskaičiau scenarijų ir supratau: jei suvaidinsiu kunigą, mane iškart ims lyginti su vienu liūdnai pagarsėjusiu. Net vizualiai buvau į jį panašus. „Ne, noriu Staskos“, – pasakiau Emiliui. Man visai patiko tas savo kiemo gaidys.
Nejau jums Staskos nuostatos artimos? „Pypt viešbutis mano namuose?!“
Juk tai Staska rėkia, ne Žiurauskas. Turiu bičiulių, kolegų gėjų, nesu nusiteikęs prieš, kol nelenda į mano kiemą, nekelia plakatų ir nenurodinėja, kaip man gyventi. Esu vedęs pogrindinės gėjų kavinės atidarymą, tai, kas ten vyko, manęs nešokiravo. Tikrai nesu homofobas.
Jūsų personažas po savo kiemą laksto su šautuvu. O juk reikėjo jį tinkamai į rankas paimti, užtaisyti.
Su šautuvais draugauju nuo dvylikos metų, lankiau kulkinį šaudymą, o ir kieme su berniukais žaisdavome su mediniais kardais, šautuvais ir lankais. Ypač kai per televizorių parodydavo filmą apie indėnus ar Robiną Hudą. Nemanau, kad dėl to tapome žiauresni.
Kai „Redirected“ filmavimo aikštelėje mums išdalijo ginklus, priminėme grupę paaugusių berniukų, kurie staiga gavo žaislų.
Ir ne mano vieno tokie prisiminimai. Kai „Redirected“ filmavimo aikštelėje mums išdalijo ginklus, priminėme grupę paaugusių berniukų, kurie staiga gavo žaislų.
Lietuviškame kine nedaug galimybių pažaisti karą.
Lietuviškas kinas pamažėle bunda. Filmas gali patikti arba nepatikti, bet kūrėjų pastangas vertinti ir gerbti reikia. Po „Redirected“ manęs ne vienas klausė: „Argi mes tokioje Lietuvoje gyvename?“ Bet ir aš ne tokioje gyvenu. Tik į dalykus žvelgiame skirtingai: vienas pasijuoks iš pargriuvusio ant ledo, kitas praeis pro šalį, o trečias pakels.
Įvykiai filme – ne Emilio sugalvoti, apie visus juos rašė laikraščiai, toks yra mūsų gyvenimas. Ar galime iš jo pasišaipyti? Manau, kad reikia, juokas – irgi pasipriešinimo forma. Nuo dvylikos su tėvu dirbau statybose, žinau, kokius aukštus statybininkai pastato rankomis ir kokius – liežuviu. Tačiau mokyklose – ne kitaip, ten irgi dirbau, girdėjau. Ir ne vien iš asocialių šeimų vaikai keikiasi, pirmūnai, patikėkit, neatsilieka. Žinoma, ne tėvams girdint, savoje aplinkoje. Galime sakyti, kad to nėra, bet galime tai parodyti ir visi drauge svarstyti, kaip padaryti, kad nebūtų. Televizijos laidos „Dar pažiūrėsim...“ kūrėjai į vieną vietą sudėjo „Zero“ keiksmažodžius, nepalikdami nė vieno normalaus žodžio. Lygiai taip pat šaržuotai būtų galima parodyti filmą, kuriame skamba rafinuota kalba. Įsivaizduokime Staską, šitaip sakantį: „Mieli homoseksualai, mano namuose jums nėra vietos. Prašyčiau išeiti, nes paimsiu šaunamąjį ginklą ir jus du kartus nušausiu.“
Andriau, dirbote mokytoju?
Aštuoniolikos įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, po metų manęs paprašė išeiti. Sutariau, kad parašys mažiausią teigiamą pažymį, tuomet galėsiu pereiti į kitą aukštąją mokyklą. Labai bijojau pasakyti mamai, kad nebesimokau. Taip atsidūriau Vilniaus pedagoginiame institute, Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Ir pats tuo nusistebėjau – anksčiau mokytis lietuvių kalbos nepatiko, kalbėti galėjau daug ir gerai, o štai rašyti nesisekė. Pirmieji treji metai buvo puikūs, išsilaikiau egzaminus, įsidarbinau Kauno Panemunės pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Degdamas iš gėdos eidavau tikrinti, kaip pamokoms pasirengusios mokytojos, kurios dirba daugiau, nei aš egzistuoju šiame pasaulyje.
Paskui mane pakvietė į teatrą. Po spektaklio „Bjaurusis ančiukas“ gavau pasiūlymą mokytis eksperimentiniame lėlininkų kurse. Mamos siaubui, mečiau Pedagoginį, bet lėlių teatro režisūros mokslus baigiau.
Kiekviename iš mūsų gyvena toks Vovka, Staska ar Vycka, juk tikrai turime kažką, ko nenorime, kad pamatytų kiti.
Mokykloje susidraugavau su vaikais, vėliau pradėjau dirbti vienoje turizmo agentūroje, organizavome vaikams keliones į Europos nuotykių parkus. Žinau, kuriuose geriausios sūpynės (juokiasi). Vasaromis teatras nedirba, tuščias periodas, o mano vaikai valgyti nori. Mūsų šeimai tos kelionės buvo milžiniška paspirtis.
Judu su žmona susituokėte dar studentai?
Mano žmona Daiva atsirado anksčiau nei studijos. Abu lankėme Lietuvių nacionalinį teatrą-studiją, kuriam vadovavo režisierius Mamertas Karklelis, puikus, šviesus žmogus. Birželį baigiau mokyklą, lapkritį susituokėme, dukra Eglė jau buvo pakeliui. Daiva už mane vyresnė, ji tuomet jau studijavo, taigi mokslus teko sustabdyti, kol dukra paaugs.
Gyvenome pas mano tėvus vieno kambario bute penkiese. Tėvai už spintos viename gale, mes – kitame.
Šiais metais dukra įstojo mokytis aktorystės į Vytauto Didžiojo universitetą. Sakau jai: „Ar esi tikra savo pasirinkimu? Aktorių kelias nėra lengvas.“ Tik neklauso kol kas. Sūnui Ąžuolui dabar vienuolika.
Kad ir kaip bėgote nuo aktorystės, regis, ji tūnojo viduje ir kantriai laukė savo laiko...
Kelionių vadovas juk – irgi aktorius. O renginių vedėjas? Aktorius ar ne? Kai vedu renginius, jaučiu, ko nori žiūrovas, ir galiu jam tai duoti. Būti prieš auditoriją, su ja bendrauti man labai patinka.
Štai kodėl plyšaujate Kauno arenoje per „Žalgirio“ krepšinio komandos rungtynes.
Ir vėl – atsitiktinumas. Kartą per „Žalgirio“ rungtynes turėjau pakeisti dabar jau šviesaus atminimo savo bičiulį Valdį Aleksaitį. Klubo vadovams mano pasirodymas patiko, pakvietė ir į kitas rungtynes. Atsiprašiau Valdžio, o šis tarė: „Eik, jei kviečia.“ Taip pradėjau dirbti Kauno sporto halėje. Myliu protingus fanus, negaliu pakęsti tokių, kurie niekina kitą komandą ir viską aplinkui griauna.
Prieš kiekvienas rungtynes, kai iki pradžios lieka keletas sekundžių, pasižiūriu į minią, įkvepiu, kuo ji alsuoja, ir pradedu. Kartais man sako: tu nerėk taip, Andriau, viskas girdisi. O aš negaliu nerėkti, neišeina. Turiu būti ne mažiau nei ta minia. Užtat ir bliaunu.
Kartą kavinėje pasiūlė kokaino. Viešpatie! Kokainas viešai, ant stalo! Pamaniau, juokauja žmonės, betgi ne.
O gyvenime štai tyliai kalbate...
Mano uošvė garsiakalbė, žmoną jau išmokiau tyliai kalbėti. Namuose bijau, nepakenčiu tamsos ir triukšmo. Grįžęs uždegu visas šviesas, matyt, užtenka scenos patamsių. Dar įjungiu televizorių, kompiuterį, pasiimu knygą ir užmiegu.
Šį sezoną pradėjote filmuotis seriale „Moterys meluoja geriau“. Kaip jame atsidūrėte?
Su Rolandu Skaisgiriu susipažinau krepšinio salėje. Jis vis vaikščiojo aplinkui ir sakė: reikia sugalvoti, ką čia su tavimi nuveikus. Galvojo galvojo ir sugalvojo. Iš pradžių mane pakvietė vesti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijos, paskui – filmuotis seriale „Motina ir du sūnūs“. Dabar štai – „Moterys meluoja geriau“. Vaidinu Vovką, Kostios draugą iš anoniminių alkoholikų klubo. Dar gerai nesuprantu to Vovkos, bet nėra jis geras žmogus.
Kiekviename iš mūsų gyvena toks Vovka, Staska ar Vycka, juk tikrai turime kažką, ko nenorime, kad pamatytų kiti. Aktorystė yra puiki galimybė atidaryti slaptuosius skladukus, nuleisti garą, išvaikyti savuosius demonus.
Žinau, televizijos žiūrovai serialuose mato tik mažuosius aktorių iššūkius, didieji vyksta scenoje, kai tris valandas vaidini tikrą dramą. Natūralu, kad paskui reikia savaitės jėgoms atgauti. O jei tos savaitės nėra? Jei du tokie spektakliai per dieną? Užtat ir alkoholio liūnas, ir vaistai, ir visokios priklausomybės.
Esate kada patekęs į jų pinkles?
Esu rūkęs „žolės“, kartą kavinėje pasiūlė kokaino. Viešpatie! Kokainas viešai, ant stalo! Pamaniau, juokauja žmonės, betgi ne. Labai bijočiau pamėginti, nes manau, kad lengvai įjunkčiau.
Dvidešimties metų, pamenu, pavydėjau kolegoms, kuriuos rodė per televiziją. Dabar džiaugiuosi, kad tada netapau žinomas, suaugusiam kur kas lengviau į visa tai žiūrėti su šypsena.
Labai gerai suprantu, kad prodiuseriai šiandien man skambina, o rytoj gal jiems būsiu neįdomus. Emilis šiandien mane kviečia, o rytoj gal dirbs Amerikoje ir jam visai nereikės storulio Žiurausko. Nėra paprasta tai suvokti, bet – labai svarbu.
Buvo laikas, kai labai daug uždirbdavau. Tada prasidėjo – naktiniai klubai, taksi, brangūs daiktai. Lygiai metus taip pagyvenau, o vieną dieną teko suprasti: pinigai baigėsi, įpročiai liko tie patys, vaikine, sustok. Puiki pamoka, kad daugiau nesielgtum taip, kaip neturėtum elgtis. Tuštybės mugė žavi, ji pagauna, įsuka, bet po tiek metų žinau, kad tikrų draugų rasti joje negali.