Dabar skaito ir tie, kurie anksčiau apeidavo šį autorių lanku. Taip nutiko rašytojui, publicistui, „Užkalnio žurnalo“ leidėjui Andriui Užkalniui. Kas nutiko Andriui: pajuto, kad perspaudė su savo neretai šokiruojančiu nuomonės reiškimu, atšipo dantys?
Tačiau viea iš priežasčių, kodėl Andrius Užkalnis yra toks žinomas, yra ta, kad jei kas neaišku – gali klausti. Ir užduoti net nepatogių klausimų.
Žmonės sako, kad Andrius Užkalnis pasikeitė? Kokie požymiai: ko neliko – ką pastebi kiti ir ko jaučiatės pats netekęs?
Žmonės kalba įvairiai. Sako, kad švelnesnis, geresnis, maloniau skaityti. Šimtai žmonių sako, kad įprato prie kasdienės Užkalnio dozės ir pradeda dieną ja, o tik paskui eina prie portalų. Tipinis komentaras: „Nežinau, kas man darosi, pirmą kartą perskaičiau iki galo ir paspaudžiau PATINKA“.
Tai gal labai gaila – nejaugi atšipo plunksna, dantys? Kam tas gerumas – juk jis ne toks įdomus, kaip ironija, sarkazmas, keiksmai, agresija, arogancija, bent jau šiek tiek chuliganiška bravūra? Švelni žinutė pasauliui ne tokia paveiki, kaip kalbėjimas tiesiai šviesiai, net grubiai.
Ir dantys čia pat, net gražesni (ačiū ortodontei, nors dar daug darbo kelyje į amerikietišką šypseną), ir kąsti galiu, tik nebereikia. Mano bičiulis bokso treneris Alfredas Lifšicas (jis vienas geriausių pasaulyje mišrių kovos menų specialistų, bet toks nepasikėlęs, kad nepagalvotum, kad jis Vilniuje treniruoja geriausius pasaulio kovotojus, kurie atvažiuoja pas jį) sakė: kai žinai, kad gali primušti bet ką, tau nebėra reikalo muštis.
Kažkada buvau vienas pirmųjų, atnešęs į Lietuvos rašymo pasaulį būtent tai, apie ką kalbate: agresijos dominantę, chuliganizmą, ekstremalų sarkazmą, net necenzūrinę leksiką. Taip, tai buvo tai, kas mane katapultavo į skaitomiausius.
Tačiau įvyko du dalykai: tai, kas anksčiau buvo šokas, dabar pasidarė kone norma. Antra: atsirado panašiai kalbančių, tokių, kaip aš anksčiau. Kalbinis eteris dūzgia. Senieji metodai netenkina: taip, gali šokiruodamas vis dar gauti dalį auditorijos. Bet mano planas ne toks.
Tai koks jūsų planas?
Aš išliksiu labiausiai skaitomu lietuvių autoriumi pasaulyje, aš ir toliau įrodinėsiu, kad net ir mažoje rinkoje iš rašymo galima gerai gyventi, ir niekada nenustosiu keitęsis ir stebinęs.
Ir kaip pasaulis atrodo dabar – pasikeitus jums viduje?
Negaliu patikėti, kad taip ilgai laukiau. Pasikeitimo reikėjo anksčiau. Jau žiemodamas Kanadoje suvokiau, kad viskas, reikia keistis. Tik tuomet buvo pusinės priemonės. O dabar tiesiog paėmiau sprogmenis ir viską statau iš naujo.
Pasaulis atrodo geresnis. Niekas nebebaisu (ir anksčiau nebuvo baisu, bet dabar ypač). Šiandien ryte ėjau sportuoti. Prie krepšinio aikštelės stovi dvimetrinis juodaodis, laiko kamuolį, kalbasi su draugais, atsirėmęs į visureigį. Auksinės grandinės, tatuiruotės. Priėjau, sakau, duok pamėtyt, pasiilgau. Anksčiau turbūt visgi to nebūčiau daręs. Vakarais, vaikščiodamas savo sportines distancijas, kartais užeidavau į tokias miesto gatves, kur Fausta manęs paprašė po sutemų neiti. Pavojinga. Tai neinu.
Kokios to pasikeitimo priežastys – gal tai asmenybinė branda ar šnypščiančiai galima pasakyti, kad Užkalnis sensta? Impulsas, priežastis keistis koks – nejaugi taip veikia kelionės ar dabartinės kelių mėnesių atostogos Amerikoje?
Savaime gavosi. Galiu visą mechaniką atskleisti. Žiemą Kanadoje nusipirkau iš nukainuotųjų lentynos knygelę, britų psichoterapeuto Paul McKenna „I can make you thin“. Ją kažkada jau buvau vartęs, tik nieko tąsyk nedariau. Ten viskas paprasta: neskaityti ir nežiūrėti TV valgant, valgyti bet ką, bet tik tiek, kiek norisi, ir judėti. Ir dar ten buvo pasakyta: nueik 10 tūkstančių žingsnių, būsi sveikas. Nueik kasdien po 20 tūkst. žingsnių – ir aš jums pažadu, kad svoris nenumaldomai kris ir jau storas būti nebegalėsite niekada. Kol vaikščiosite.
Viskas paprasta, bet, kad galėtum nueiti po 20 tūkst žingsnių, turi tam skirti apie 3.5 val kasdien. Dauguma žmonių tiesiog sau to negali leisti. Man vaikščioti patinka ir pasiryžau – kas bebūtų, aš savo 20 000 nueisiu. Ir jau trys savaitės, kai nenulipu nuo šio įpročio. Džinsai sumažėjo dviem numeriais. Pirkau naujų marškinėlių.
Bet, svarbiausia, vaikščiodamas rašau. Labai disciplinuotai, kasdien. Mane jau pažįsta žmonės kaimynystėje: „Čia tas rašytojas, kur vaikščiodamas telefonu rašo“. Pasipasakojau pardavėjai vietos mažoje parduotuvėlėje (matė, kad naujas žmogus, tai pakalbino), na, o ji išpasakojo visiems. Los Andžele, kaip Lietuvos kaime, žmonės savo kaimynystėse yra bendruomeniški.
Vaikštant palei Ramiojo vandenyno pakrantės uolas, paplūdimius, užkopiant į kalvas, tarp palmių ir gausybės voverių, savaime kitaip mintys dėliojasi. Ir nuo bendro disciplinos jausmo – kitoks produktyvumas. Apie 2000 žodžių kasdien. Septynias dienas per savaitę.
Ar Užkalnis sensta? Aišku, nė vienas neinam jaunyn. Bet taip gerai jau seniai nesu jautęsis. Fausta nufotografavo mane parimusį kavinėje, ir nors ten portretas be šypsenos, bet aš pats ten matau tokią ramybę, kokios seniai nebuvo.
O ką pasakytumėte tiems, kurie teigtų, jog tai jauno žmogaus – jūsų mylimosios Faustos Marijos Leščiauskaitės – įtaka? Užkalnis neriasi iš kailio dabar.
Na, tas jaunas žmogus su manimi jau nebe pirmi metai. Bet rimtai, taip – mes esame aplinkos atspindžiai. Mes visi šiek tiek esame žmonės, kurie mus supa. Gerai, kai yra dėl ko stengtis, ir dėl ko keistis. Faustos palaikymas man yra labai svarbus. Ir jos kas rytą ruošiami avokadai su svogūnais ir pomidorais, gvakamolė.
Bet šiaip – meilė mus keičia ir ji spiria elgtis kitaip. Taip buvo visada. Tik gal ne visiems taip pasisekė, kaip man.
Jei reiktų patarti pagiežon smengančiam bičiuliui – juk neužtektų tarti, ei, seni, nusišypsok? Ką pasakytumėte jam jūs?
Labai sunkus ir labai liūdnas klausimas. Man pavyksta motyvuoti tik tuos, kurie patys nori keistis. Kiek turiu draugų, smigusių į negatyvumą, nė vienam nesugebėjau padėti. Matyt, prarastasis rojus grįžta tik tada, kai praėjai visus pragaro ratus. Bet praeiti juos turi pats.
Dar šiek tiek mankštinuosi, bet į sporto klubą neinu. Ant pievelės po palmėmis. Mano treneris Andrius Pauliukevičius koordinuoja ir pataria , kokius pratimus daryti. Kasdien su juo susirašome.
Gal tai pasaka, bet esu girdėjusi, kad keičiant mitybos įpročius šviesėja galva – ar pajutote tai?
Absoliučiai. Be duonos ir bulvių pasidaro smagiau, nes nuo angliavandenių apsunksti, o be jų tikrai šviesiau.
Kodėl garsiausias maisto apžvalgininkas nusprendė atidžiau maitintis? Juk tai labai nuobodu? Gal užteko kitų – psichologinių pasikeitimų?
Baikit, nemanau. Valgau beveik visą maistą, niekas man nekiša garintų daržovių. Ir dešras, ir burgerius pora kartų esu valgęs. Bet tik tiek, kiek norisi. Ko nenoriu, išmetu. Tenka išmesti daug maisto. Įpratau nesigailėti. Niekam nebus geriau, jei kimšiu į storumą. Alkani vaikai Afrikoje nuo to nepasidarys laimingesni.
Kaip atrodo gastronominė jūsų disciplina: koks maitinimosi dienos ar kelių planas?
Ryte kiaušinienė, avokadas, kartais sausi pusryčiai.
Vakare dažniausiai einame kepti paplūdimyje krevečių, šukučių, dešrelių. Yra valdiškos kepsninės, tik anglių atsinešk. Salotos – pomidorai, agurkai, svogūnai su jogurtu. Arbūzas desertui.
Kartais vakare – vyno, kartais – meksikietiško alaus su čiliais ir pomidorų sultimis. Traškučių nebesinori. Prieš mėnesį nusipirkome maišelį kažkokį sūrių lazdelių, vis dar nesuvalgytas.
Ką gardaus atradote, kas anksčiau atrodė neįdomu, neskanu?
Mane Fausta įpratino prie avokadų. Ir dar tas alus su pomidorų sultimis ir čiliais. Los Andželo bičiulis Vilius priminė, kad toks yra.
Tai kaip maitintis Amerikoje, kur, sako, nori nenori nutuksi, nes kalorijos tyko ten, kur net nesitiki? Kaip rinktis maisto produktus?
Su protu, ir tiek. Galvokite, ko reikia jums, o ne ką nori parduoti. Didelė saldi kola suvarys į jus 250 kalorijų – reikia pusvalandį sportuoti, kad tiek išdegintumėt. Kam jums tai? O kalorijos dažniausiai visur surašytos. Ypač Kalifornijoje.
Kai važiuojame užkąsti į Vakarų Holivudą arba Santa Moniką, ten kaip tik atrodo, kad visi tik ką grįžę iš filmavimo arba ruošiasi į jį. Apie 100 tūkst. žmonių atvyksta kasmet į Los Andželą, tikėdamiesi karjeros kine. Visi jie nori gerai atrodyti.
Ar kitokia mityba jau tampa įpročiu, ar vis dar norisi, kaip kažkada sakėte, batono su daktariška dešra? O kaip kava, alkoholis – kurioje vietoje dabar šie seksualūs gėrimai? Prisipažinkite, prašau, apie savo gastronominius nutrūkimus pastaruoju metu.
Kavos neriboju. Alkoholio stengiuosi nepadauginti. O jei norisi burgerio, nusiperku burgerį. Prakandu, skanu. Kąsnis nebedžiugina? Suvynioju – ir šiukšliadėžėn. Visko buvo. Pora burgerių. Pica vienąsyk. Šonkauliai tirštame, lipniame padaže.
Jau žinome, kad daug vaikštai. Ar to užtenka? Galbūt darai ir mankštą vis dėlto?
Jei džinsai dviem dydžiais mažesni – tai keičiate visą garderobą? Ameriką žinojome kaip nebrangių ir puikių drabužių šalį – kokia dabar šiuo metu ten situacija. Sako, kad nėra jau taip labai pigu.
Lyg ir keičiu, bet man nedaug reikia: šortai, džinsai, marškinėliai. Aš nesu stiliaus ikona. Jei kada atrodau žmoniškai, tai būna Faustos nuopelnas.
Amerikoje kokybiški drabužiai nėra pigūs. Bet štai nusipirkau "Diesel" džinsus – nukainuoti nuo 300 dolerių iki 200 su trupučiu. Jaučiuosi sutaupęs.
O kaip Fausta jūsų pasikeitimo periode jaučiasi – koks jos vaidmuo? Ar ji ką nors keičia taip pat?
Man atrodo, kad ji vis gražėja. Žinau, pasiilgo šaltibarščių. Bet šiaip ji labai, labai mane palaiko.
Amerikoje labai daug beprotiškai nutukusių žmonių. Tuo pačiu ten – sveikos gyvensenos rojus. Tai kur tas užstrigimas, kodėl visi nepasiduoda tam, kas teikia žmogui sveikatą, grožį? Vis dėlto viskas slypi žmogaus tinginystėje?
Manau, Amerika visų pirma yra asmeninio pasirinkimo rojus. Renkiesi pats. Sveikata, nutukimas, optimizmas, negatyvumas – visa tai yra pasirinkimai, ne iškritusios kortos. Kitiems patogu ar priimtina būti tokiais, kad jie nesulaukia nė 60-ies.
Netrukus grįšite namo iš Amerikos. Ką parvešite lauktuvių?
Lauktuvės – labai privatu. Kai kas nori amerikietiško skonio dantų pastos, kitiems – vaistų nuo peršalimo, nereceptinių, bet efektyvių. Noriu vežti tik tai, ko pats žmogus nori. Kad ir riešutų sviesto skonio guminukų.
Grįžus net ir po trumpų atostogų labai sunku grįžti realybėn. Suprantu, kad ir dirbote, bet vis dėlto greičiausiai nemalonus momentas greičiausiai neišvengiamas. Kaip paprastai iš kur nors grįžęs jaučiatės jūs? Ir kokie jūsų metodai grįžti prie įprastos rutinos Lietuvoje?
Niūrumo jausmo būna. Ar po Amerikos, ar po Italijos, ar po Šri Lankos. Bet mes per daug užsiėmę, kad apie tai galvotume.
Aš turiu puikų būdą. Dar negrįžę, mudu su Fausta jau planuojame kitą kelionę. Mano noras yra nuolat būti kelionėse arba tarp jų. Šiuo metu turime susiplanavę iki 2018 vasario. Žiemosime Mauricijuje. Ir kasmet norėtume du-tris mėnesius praleisti Amerikoje.
