Andrius Tapinas: „Tie patys žmonės, kurie prieš mėnesį tave degino ant laužo, dabar sako – „tu šaunuolis“

Andrius Tapinas / Gretos Skaraitienės nuotr.
Autorius: Dovilė Sobutaitė, pranešimas spaudai
Publikuota: 2021-04-28 17:56
„Tai ne daržovių turgus, kur pasiimi tik apelsinus, o citrinas palieki“, – apie neformalią lyderystę ir socialinę atsakomybę sako visuomenininkas, „Laisvės TV“ įkūrėjas, žurnalistas ir rašytojas Andrius Tapinas, sutikęs lyderėms dėstyti nuotoliniame moterų universitete „WoW“. Su komanda jis visuomenę vis dažniau buria į aktualijų padiktuotas socialines iniciatyvas, kurios sulaukia ne tik didelio palaikymo, bet ir šūsnies neigiamų reakcijų. A.Tapinas pripažįsta – tai yra kaina, kurią tenka mokėti kiekvienam pokyčių siekiančiam lyderiui.

Andriau, ar įmanoma išvengti susiskaldžiusių stovyklų, kai lyderis neša revoliucines idėjas į verslą ar plačiąją visuomenę? 

Manau, kad tai neišvengiama, nes visi pokyčiai visuomenę padalina į dvi dalis. Kai urvinis žmogus pirmasis bandė įžiebti ugnį, neabejoju, jog buvo nusideginusių ir nepatenkintų, kurie sakė: „kam čia ta ugnis reikalinga“. Kitas dalykas – formalaus ir neformalaus lyderio skirtumai. Nes formalus lyderis žino tikslą ir eina į tą pokytį. Formalus lyderis turi svertus priimti sprendimus ir vienintelis būdas jam pasipriešinti – jo neperrinkti. 

Neformalus lyderis to neturi – jis turi įtikinti žmones, kad kažkas vertas pokyčio. Natūralu, kad tai sunkiau, o jam visada norėsis patikti žmonėms. Niekam nėra smagu gauti kibirus neapykantos iš žmonių, kuriems tiesiog nepatinka tai, ką tu darai. Tai tiesiog reikia suvokti, kad jei nori permainų, turi susitaikyti, kad visiems fainas nebūsi. Ir dabar yra daug įtaką turinčių žmonių, influencerių, kurie nesiima kontraversiškos lyderystės, ragindami pokyčiui, nes jie neturi tokios storos odos, kad galėtų atlaikyti tą masinį negatyvą. 

Tavo organizuojamos iniciatyvos sulaukia itin kontroversiškų reakcijų. Kaip tokiais atvejais save motyvuoji ir eini į priekį? 

Nepamirškim, kad palaikantys žmonės visada bus tylesni, nes jie tave palaiko ir jiems nėra prasmės „eiti į karą“, jie dažniau tai į akis pasako, kad palaiko ir gyvena savo gyvenimą. Tie, kurie nepalaiko, dažniau jaučia poreikį tai išsakyti, užpulti. Ir su tuo turi susitaikyti, nes juk niekas nevertė tų pokyčių daryti.  Jie turi vieną teisybės įsivaizdavimą, tu – kitą. Lengva daryti tokias akcijas kaip „Laikykitės, medikai!“, kur labai mažai nepalaikančių. Bet, pavyzdžiui, kai užsiimi poziciją dėl mažumos teisių, susiformuoja pakankamai stipri oponuojanti pusė, tada esi mažumoje ir supranti, kad nepasitenkinimas išsilies. 

Komentarai svarbūs nebent tų žmonių, kuriuos iš tikrųjų gerbi. 

Man tai niekada nekėlė daug emocijų, nes suprantu – jei esam teisūs, tai turime apginti savo nuomonę. Kitas dalykas, kuris turbūt bus ir mano paskaitos moterų universitete elementas – reikia suvokti, kad žmonės, kurie nori tave sudeginti ant laužo, taip reaguoja, nes kalbi, kas jiems nepatinka. Jie nesistengia įsigilinti į kitos pusės argumentus. Bet po kiek laiko viskas apsiverčia aukštyn kojom.

Tarkim dabar, kai padarėme tyrimą apie sunkvežimių vairuotojų išnaudojimą, tie patys žmonės, kurie prieš mėnesį tave degino ant laužo, sako: „tu šaunuolis“. Nes dabar jiems jau patinka tai, ką darai. Atsiranda Džekilo ir Haido efektas, nes žmonės užsiima aštrią poziciją, bet labai greitai ją pakeičia. Tai yra emocinis dalykas. Ir jei negali su tuo susitaikyti ir nori būti tik mylimas, neturėtum imtis viešesnės lyderystės. 

„Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas / J.Stacevičiaus / LRT nuotr.
„Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas / J.Stacevičiaus / LRT nuotr.

Ar yra nutikę, kad vis dėlto kyla abejonių, ar iniciatyvą verta tęsti? 

Abejonių yra kilę, bet ne dėl neigiamų komentarų ar dėl to, kad mus skundžia teisėsaugai, o jei komandos viduje atsiranda jausmas, kad darom kažką ne taip. O taip nutinka, nes dauguma mūsų iniciatyvų yra labai spontaniškos ir improvizuotos. Tikrai pasitaiko klaidų, tenka atsiprašyti, patys pajuntam, kad nuėjom į lankas. Bet tai turi išeiti iš mūsų pačių. Komentarai svarbūs nebent iš tų žmonių, kuriuos iš tikrųjų gerbi. 

Kaip iš šono tau atrodo verslo lyderystė? Galbūt daugėja verslų, kurie nebijo dviprasmiškų nuomonių ir užsiima tikrąją socialinės atsakomybės poziciją? 

Prieš maždaug ketverius metus teko apie tai daryti pranešimą ir mačiau pavyzdžių, kad įmonės neturi žalio supratimo, kas tai. Vieni mano, kad socialinė atsakomybė yra žalia logotipo spalva, kiti įsivaizdavo, kad patogiai sustatytos prekės. Nors suvokimas atsiranda, nemažai daliai įmonių, ypatingai lietuviško kapitalo, socialinė atsakomybė vis dar yra viešųjų ryšių, mados dalykas. 

Sakyčiau, gal vienas geriausių socialinės atsakomybės pavyzdžių pastaraisiais metais buvo sutelktinis verslo finansavimas „Laikykitės, medikai!“ ir panašiuose projektuose, kur žmonės aukojo medikams. Tuomet pamatėme labai gerą pavyzdį, kai IT įmonės, vedamos „Tesonet“ bei kiti verslai įdėjo savo indėlį.

Supranti, kad yra noras įšokti į bendrą traukinį, bet ne todėl, kad būsi labai fainas, o todėl, kad taip reikia. Tuomet ir atsiranda socialinė atsakomybė – ne tik prieš visuomenę, kas dažnai pabrėžiama, bet ir prieš tavo paties darbuotojus. Nes jei aplinkui visi kažką daro, remia, padeda, savanoriauja, o tu nieko nedarai, turbūt dirbančiam tavo įmonėje kyla klausimų, kodėl.

Judėjimo „Laikykitės, medikai!“ vienas iš iniciatorių žurnalistas Andrius Tapinas / Pauliaus Peleckio / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Judėjimo „Laikykitės, medikai!“ vienas iš iniciatorių žurnalistas Andrius Tapinas / Pauliaus Peleckio / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Kaip manai, ką apie visuomenę rodo tai, kad daugėja įmonių, suvokiančių socialinę atsakomybę? 

Įmonės ilgą laiką gyveno keistame fone, nes Lietuvoje verslas nėra labai mėgstamas. Jei paimtume įvairias apklausas, tai daug verslų susitaikę su vyraujančia mintim, kad „visi verslininkai vagys“. Aišku, toks stereotipas ateina iš nepriklausomos Lietuvos ankstyvųjų metų, kur buvo labai mažai skaidraus verslo ir vyresnei kartai labai dažnai verslininkai asocijuojasi su tais laikais, kurie seniai praėję.

Verslas turėtų pradėti matyti socialinę atsakomybę ne kaip labdarą, o kaip į investiciją į savo prekės ženklą, darbuotojus, kolektyvo našumą. 

Manau, verslininkams skaudu nuolat tai girdėti. Ir dabar verslo sėkmės istorijų ir nesėkmės istorijų kiekio žiniasklaidoje santykis yra kosminis, turbūt vienas prie dvidešimties. Bet visuomenėje vyksta inertiškas, nors ir lėtas pasikeitimas, suvokimas, kad verslas kuria darbo vietas, išlaiko valstybę. Kai visuomenė po truputį pradeda atšilti verslui, jam turbūt yra šiek tiek lengviau kvėpuoti, būti socialiai atsakingiems, nes mato, kad yra grįžtamasis ryšys.

Tikiu, kad tai labai lėtas procesas, bet esame valstybės paauglystėj ir normalaus verslo raida prasidėjo gerokai vėliau, nei atgavom nepriklausomybę. Ateina jaunesnė karta, kuri užaugo šiame pasaulyje ir jų požiūris yra kitoks, nei vyresnių. Manau, ta transformacija verslui padeda. 

Kaip verslai šią transformaciją galėtų pagreitinti, veikdami visuomenės labui? 

Manyčiau, reikėtų žiūrėti, ką daro progresyvios įmonės šalyse, į kurias norime orientuotis. Ką daro Skandinavijoje, JAV, ypač tos įmonės, kurios įgalina horizontalų modelį. Bet vėlgi, bet kurio verslo tikslas – pelno siekimas. Kitas dalykas, kad versle gera sakyti, kad norime sekti gerovės valstybės pavyzdžiu, kaip tai daro Skandinavijos įmonės.

Bet turim suvokti, kad tuo pačiu iš tų šalių turėtume ir kitas vertybes priimti. Nes čia ne daržovių turgus, kur pasiimi tik apelsinus, o citrinas palieki. Yra tam tikra kaina, kurią turi sumokėti: tolerancijos, atvirumo. Ir nemažai daliai Lietuvos verslo yra nemažas iššūkis suvokti, kad tos vakarietiškos vertybės ateina su tuo, kam tu dar galbūt nepritari. O to daryti nesinori.

Manau, verslas kažkada turėtų pradėti matyti socialinę atsakomybę ne kaip labdarą, išmaldą ar priverstinį pinigų mokėjimą, kad nežiūrėtų kreivai, o kaip į investiciją į savo prekės ženklą, darbuotojus, net kolektyvo našumą. Kuo daugiau verslų tai suvoks, tuo labiau socialinės atsakomybės linija stiprės.

Andrius Tapinas / Pauliaus Peleckio nuotr.
Andrius Tapinas / Pauliaus Peleckio nuotr.

Vesi paskaitą moterų universiteto „WoW“ lyderystės kurse. Kokias žinias sieksi perteikti studentėms?

Kalbėsime ir apie pasitikėjimą savimi, ir apie tai, kaip neleisti palįsti tau po oda, nes tai yra tarsi parazito įsileidimas – trukdo tau gyventi. Taip pat reikia suvokti, kad tarp neapykantos ir meilės yra vienas žingsnis ir tikiuosi, kad būsimos ar esamos lyderės išsineš suvokimą – jei padarai tai, kas patinka daugeliui, neturėtum užmigti ant laurų ir tikėtis, kad „viskas, čia yra mano draugai amžiams ir jie visada mane palaikys“.

Jei nori būti tik mylimas, neturėtum imtis viešesnės lyderystės. 

Nes tuomet bus didelis nusivylimas arba nueisi slidžiu keliu pataikauti publikai – sakysi ir darysi tai, ką jie nori girdėti ir veikti. Tokiu atveju tampi nebe lyderis, o priklausomas nuo tos didelės grupės žmonių. Reikia mokytis užsiauginti tą storą odą, kad galėtum savo vertybes apsaugoti.

Kaip manai, galbūt, pažvelgus į politinę padangę, Lietuvoje moterų lyderystė pasiekė aukso amžių? 

Asmeniškai aš niekuomet neskirsčiau lyderių į vyrus ir moteris, bet manau, kad esu mažuma. Ir jei žiūrėtume iš visuomenės pusės, mes dar tik ateiname iš akmens į kokį bronzos amžių. Bet iki aukso amžiaus dar labai toli. Mes ypač savo nuolatiniame darbe susiduriame, kad labai sudėtinga prisikalbinti moterį į kokią nors rimtesnę diskusiją, kur reikia didesnio iššūkio.

Pasirinkimas mažesnis, nes į vieną poziciją turime tarkim penkis lyderius vyrus ir galbūt vieną lyderę moterį. Ir jeigu ji nedalyvauja, vėl lieka tik vyrai. Nors tai yra medijų problema, sakyčiau, kad tai susiję apskritai kalbant apie lyderystę. Tai sakyčiau, kad pokytis yra, bet jis kokybinis – turime labai stiprių, empatiškų lyderių moterų, bet pagal kiekį, jų vis dar labai mažai. 

Manyčiau, kad joms trūksta padrąsinimo. Nes jei tarkim dabar lyderei, užimančiai aukštas pareigas, yra apie 30–35 metai, tai jos branda buvo dar tuo metu, kai jaunai merginai dažniau buvo pasakojama, ko tu negali, o ne tai, ką gali. Dabar manau, jog tai pasikeitę ir per 15 metų mes tikrai padarėme kokybišką šuolį, bet iki aukso amžių moterų lyderystei reikėtų dar kokių 15 metų, bet tikrai einame į tą pusę.

Imponuoja tie žmonės, kurie ima nusistovėjusį standartą ir užuot kaip klasikiniai lyderiai jį gerinę, jie tiesiog sulaužo ir padaro kažką vertybiškai, kokybiškai naujo.

Turbūt vis daugiau ir atsidariusios sienos, ir socialiniai tinklai ištrina tą patriarchalinį, klasikinį, senovinį lyderio įvaizdį: 40–45 metų vyras su kostiumu, sėdintis valdybos posėdyje. Dabar lyderiai labai skirtingi, tad atsiranda daugiau galimybių ir aktyviom moterim. Be to, matau ir telkimąsi ir savitarpio pagalbą. Seno kirpimo lyderiai, vyrai užsiciklino savo tradiciniuose, vadinamuose medžioklių klubuose, o naujieji renkasi kitokius bendravimo būdus. Matau, kad iš tikrųjų yra moterų telkimosi, kai jos padeda, konsultuoja viena kitą ir man tikrai smagu tai matyti.

O kokie lyderiai įkvepia tave patį? 

Neturiu tokių asmenybių, kurias labai sekčiau. Bet žinoma, Barakas Obama yra vienas ryškiausių modelių. Taip pat Elonas Muskas, kurio ambicija, siekianti Marsą, turbūt negali nežavėti. Taip pat dar keli mažiau žinomi, specifiniai Silicio slėnio technologijų proveržio lyderiai. Man labiausiai imponuoja tie žmonės, kurie ima nusistovėjusį standartą ir užuot kaip klasikiniai lyderiai jį gerinę, jie tiesiog sulaužo ir padaro kažką vertybiškai, kokybiškai naujo.

Naujausi straipsniai