Andrius Miežis: „Visiems geras ir įdomus nebūsi – net Džokonda ne visiems patinka“

tvarkyta
Autorius: Grytė Liandzbergienė
Publikuota: 2018-05-24 08:00
Dailininko Andriaus MIEŽIO (47) braižo nesupainiosi su niekuo kitu. Na, kas dar galėtų preciziškai nutapyti rožinę pižamą vilkinčią gorilą, vaikiškų knygų herojus pavaizduoti „tik suaugusiesiems“ skirtu kampu ir įsiskverbti į žiūrovo sielą kosminėmis akimis? Ir kas galėtų savanoriškai išsitremti iš sostinės į Žemaitijos gilumą – ir ten jaustis ramus ir laimingas?

„Ko nors trūksta?“ – mandagiai teiraujasi padavėja, stabtelėjusi prie mūsų staliuko. „Ne, nieko, – purto galvą Andrius. – Net laimės netrūksta.“ Jis niekur neskuba: jo kūrinių paroda Pilies galerijoje sėkmingai atidaryta ir veiks dar ilgai, traukinys į Kretingą išvažiuoja tik vakare. Žinoma, bičiulių, su kuriais verta pasimatyti, Andrius Vilniuje visuomet rastų: juk čia gimė ir praleido pusę gyvenimo, kol likimas – tiksliau tariant, žmona – nenubloškė į kitą Lietuvos kraštą. Tačiau būtent Kretingoje ir įsibėgėjo Andriaus, kaip tapytojo, karjera.

Andriau, gimėte menininkų šeimoje. Galbūt tai nulėmė jūsų paties pasirinkimą?

Mano tėvas Pranas Miežis – skulptorius mėgėjas. Tikroji jo profesija buvo visai kita: prižiūrėjo statybos darbus, yra pastatęs didelių objektų – Šiuolaikinio meno centrą ir „Litexpo“ rūmus, bet vėliau atsidėjo tik tautodailei. Mama Reda Paulauskaitė iš pradžių baigė aktorinį, vaidino „Lėlės“ ir Jaunimo teatruose, bet paskui pamanė, kad duonos iš to nevalgys, ir kardinaliai pakeitė profesiją – įstojo į ekonomiką. Taigi abu mano tėvai neabejingi menui, tačiau jis sovietiniais laikais buvo suvokiamas labiau kaip hobis. Todėl, baigęs mokyklą, įstojau į architektūrą.

Mariaus Žičiaus nuotr.
Mariaus Žičiaus nuotr.

Norėjote būti architektu?

Oi ne, aš išvis niekuo nenorėjau būti. Buvau pankas, protestavau prieš viską. Net nebaigiau architektūros: prasidėjo sausio įvykiai, ėmiau budėti prie Aukščiausiosios Tarybos – ir apleidau mokslus. Man buvo kur kas svarbiau, kad Lietuva taptų laisva, – antraip kas iš tų mokslų, jei vis tiek gyveni kalėjime? Apskritai mano gyvenimas jaunystėje buvo gana bohemiškas: alus, vakarėliai, pankrokas...

Skamba visai neblogai. O kada spėjote piešti?

Žinote, kodėl išvis pradėjau piešti? Iš egoizmo! Vaikystėje tėvas mane vis vedžiodavosi į Parodų rūmus. Žiūrėdavau į tuos paveikslus ir galvodavau: kodėl niekas nekuria meno tokiam bičui kaip aš? Menininkai tuomet kūrė tik kitiems menininkams: ta pati saujelė kančios kupinais veidais apžiūrinėdavo vienas kito paveikslus, vertindavo potėpius, spalvas...

Parodų rūmai būdavo tušti, tik bobutė miegodavo kampe. Kodėl pas mus menas turi būti toks konjunktūrinis ir nesuvokiamas, kad jį pajėgtų suprasti tik keliolika žmonių – autoriaus kolegų ir menotyrininkų?.. Todėl pradėjau kurti tai, ko man stigo, kam jaučiau vizualinį deficitą. Pradėjau piešti nuo kaukolių, nes jų tais laikais mene nebuvo. „Iron Maiden“, „Nazareth“, „Kiss“ albumų viršelių kopijavimai, neapibrėžtos būtybės, viskas, kas susiję su vakarietiškomis jaunimo subkultūromis... Nerealiu atradimu man tapo Salvadoras Dalí: tėvas jį pirmąkart parodė knygutėje „Siurrealizm v iskustve“. Vėliau buvo pažintys su siurrealistais Maxu Ernstu, Joanu Miró, René Magritte’u, Yves’u Tanguy. Piešiau plakatus, tepliojau tušu, sėdėjau per naktis ir atradinėjau savo pasaulį. Dailės mokyklos nelankiau: edukacija buvo mano priešybė, jei tik kas nepatikdavo, įsispirdavau kaip asilas ir – nė iš vietos. Bet jei patikdavo, visiškai tam atsiduodavau: toks jau esu, negaliu būti „truputį nėščias“. Ir dabar, tapydamas paveikslą, pagalvoju: o ką priėjęs pasakytų tas Andrius Miežis, kuriam buvo penkiolika? Ar jam viskas būtų cool? Adresuoju meną savyje esančiam vaikui – pagaliau galiu patenkinti jo smalsumą. Juk dabartiniai vaikai vos gimę atranda „Google“, o mano guglas buvo Mažvydo biblioteka: ten vartydavau žurnalus „Art News“, „American Art“, pamatydavau, ko nematęs. Bet visgi daugiausia tapyti pradėjau išvažiavęs gyventi į provinciją.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kodėl išvažiavote?

Meilė išvežė. Su Lolita susipažinau Vilniuje – ji buvo baigusi bibliotekininkystę. Susituokėme, išvažiavome į Kretingą, nes ten gyveno jos tėvai, – ir likome.

Vedėte anksti – 22-ejų. Visą jaunystę ėjote prieš sistemą, ir še tau?

Man tiesiog nusibodo bohema, tie chaoso metai, pilni vakarėlių, keistų žmogystų, koncertų ir betikslio laiko leidimo. Kai susipažinau su būsima žmona, ji pasirodė tarsi iš kito pasaulio. Neturėjo nieko bendro su bohema – joje gyveno ramybė. Aišku, ji buvo labai graži, bet esminis dalykas visgi buvo ta ramybė ir harmonija. Tai taip skyrėsi nuo ankstesnio bardako!.. Aš juk net su „Antimi“ esu koncertavęs – buvau Kaušpėdo dubleris.

Nagi nagi?

Dabar jau kitaip atrodau, bet jei būtumėt mane pamačiusi tada – panašumas su Kaušpėdu tikriausiai būtų kritęs į akis. Smagi buvo mūsų pažinties istorija... Pamenu, su bičiuliu stovime Gorkio gatvėje, dabartinėje Pilies. Žiema, užantyje turime butelį degtinės, bet neturime kur jo išgert, o čia pro šalį eina vienas iš „Anties“ narių – Vytas Kubilius. „Vytai, – sakau, – padėk: turime šnapso, bet nesinori tiesiog už kampo.“ „Tai eikite į Architektų sąjungą, ten yra „Anties“ studija, prisėsite fojė, niekas jums netrukdys“, – pasiūlė jis.

Mes ir nuėjome: sėdime tame fojė, intelektualiai kalbamės apie nūdienos muzikos tendencijas. O pro šalį vis vaikšto Algirdas Kaušpėdas: pirmyn atgal, pirmyn atgal, ir vis žvilgt į mane. Galiausiai prieina ir sako: „Klausyk, bičas, tu labai panašus į mane. Turiu idėją: atvažiuok pas mane į Kauną, pamokysiu scenos judesių, kartu paruošime programą – būsi mano dubleris. Kokį „Anties“ gabalą geriausiai žinai?“ Netekęs žado leptelėjau: „Ko stovi taip keistai pasviręs...“ Akimirką net pamaniau – gal degtinė veikia?.. Juk „Antis“ – mano mylimiausia grupė! Bet, žinoma, nuvažiavau. Algirdas kantriai mokė išeiti į sceną: „Išeini elegantiškai, bet kartu – lyg būtum su labai dideliais kiaušiniais...“ Išėjau tą mokyklą, o paskui visus metus važinėjau su „Antimi“, dalyvavau roko marše. Kurdavome optinę apgaulę: po koncerto Algirdas sušukdavo: „Grupės lyderis Algirdas Kaušpėdas!“ – ir į sceną išeidavau aš. Vilkėdavau tokį pat kostiumą, mūsų ūgiai skyrėsi tik penkiais centimetrais – kam nors tikrai pasirodydavo, jog akyse dvejinasi. Įdomūs buvo tie metai.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Ir vis dėlto – pavargote.

Tas gyvenimas buvo ne tik intensyvus, bet ir destruktyvus: juk ne greipfrutų sultis gerdavome. Prasidėjo nesusipratimai, ir turbūt pasąmonėje ėmiau ieškoti išeities. Apie šeimą negalvojau, net rimtu menininku nesvajojau tapti – piešiau į stalčių, ir tiek. Gyvenau iš algos: dirbau Kirtimų bazėje sargu. Būdavo baisu aštuonis hektarus saugoti – į Kirtimus ir dieną įkelti koją baisu, ką ten kalbėti apie naktį. Užtat atlyginimas buvo geras, nes visi bijojo: mano alga buvo didesnė nei mamos ekonomistės, kuri dirbo Prekybos ministerijoje.

Lengvai priėmėte sprendimą išvažiuoti? Juk daugelio vilniečių tiesiog neįmanoma išvežti iš Vilniaus.

Buvau naivus ir tikėjau, kad visa Lietuva vienoda. Važiavau va bank, nemąstydamas: tiesiog norėjosi ištrūkti iš įsisukusios centrifugos. O tada paaiškėjo, kad Lietuva – toli gražu nevienoda... Kretinga – gera vieta numirti: ramu, žmonės geri, tikrai susirinks pagiedoti prie karsto. Tai rami terpė kurti, jei nėra poreikio skrydžiams ir spalvingoms mūzoms. Bet man provincijoje trūksta kokybiškos kultūros apraiškų, kurių sostinėje gauni su kaupu.

Ir štai jūs ten kuriate jau daugybę metų...

Jei būčiau gimęs ne Vilniuje, man tai nebūtų pavykę. Provincija užgniaužia žmogų, padaro jį vienodą, tokį, kaip visi, o manyje tūno panko natūra, nes Vilnius mane suformavo ir įpūtė laisvės. Atvykęs į Kretingą patyriau socialinį ir mentalinį šoką, nostalgija pramušdavo labai stipriai... Jaučiausi visiškas autsaideris, ir ne provincija dėl to kalta – čia mano problema, kad neprisitaikiau. Bet galiausiai visgi apsipratau su mieguisto miestelio gyvenimo tempu.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Kaip klostėsi jūsų gyvenimas Kretingoje?

Žmona pradėjo dirbti bibliotekoje – ten dirba iki šiol. Aš iš pradžių dirbau sargu vaikų darželyje. Nedrįsau nė svajoti, kad kam nors galėčiau parduoti paveikslą: Lietuvoje 1992-aisiais to beveik niekas nedarė, tas laikmetis apskritai buvo kosmosas... Skaitėte Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“? Aš skaičiau ir juokiausi – toks pažįstamas tas laikmetis pasirodė. Visur betvarkė, minimalus atlyginimas – dešimt dolerių. Būtent už tiek vietinė galerija ir pardavė pirmąjį mano paveikslą, kurį išdrįsau ten nunešti: tai buvo toookie pinigai!.. Pamaniau, jei nupirko vieną, gal ir antrą nupirks. Piešdavau namie, ant virtuvės stalo: gyvenome pas uošvius, dukra lovytėje, stalas mažas... Bet ir darbai tada buvo nedidukai.

Ką jūsų žmona tuomet galvojo apie piešimą ant virtuvės stalo?

Nepasakyčiau, kad labai palaikė, bet ir nesmerkė – bent jau stalą užleisdavo. Situacija ėmė keistis, kai atsirado gerbėjas iš Vokietijos. Jis dėstė vokiečių kalbą Kaune, kažkur pamatė mano paveikslus – ir ėmė pirkti viską iš eilės. Sakydavo: „Kai tik ką nors nutapysi, paskambink, atvažiuosiu.“ Atvažiavęs imdavo viską, ką parodydavau, ir dar apsidairydavo: „O kas ten viršuj, ant spintos, padėta? Duokš čia.“ Per pusmetį, kiek gyveno Lietuvoje, jis nupirko 36 mano paveikslus: tai buvo didelis stimulas kurti toliau. Vėliau atsirado islandas – irgi pirkdavo paveikslus glėbiais. 2013 metais Vilniuje jis surengė mano parodą, už viską sumokėjo. Paskui rodė man savo buto nuotraukas: šeši kambariai – ir gal penkiasdešimt mano paveikslų...

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Jūsų biografijoje – labai daug autorinių parodų.

Anksčiau daug jų rengdavau – reikėjo įsitvirtinti, užsidirbti vardą. Smagu žmonėms pasakoti apie savo paveikslus, tik gaila, kad nelabai moku sudvasinti savojo meno. Kiti dailininkai moka kalbėti poetiškai: atsistos prie paveikslo – ir kad ims suokti apie dvasinį grožio nektarą, apie kosminį ryšį su visatos centru, išspaustą ant drobės... O man neišeina gražbyliauti: sakau, ką galvoju, ir tiek. Man imponuoja amerikietiškas menas: jei amerikiečiui norisi nupiešti kiškį krauju pasruvusiais nasrais, jis jį ir piešia. Europoje to prisibijoma: meno rinka čia įsprausta į rėmus, o Amerikoje daug laisviau liejasi vaizduotė. Ir aš semiuosi tos laisvės: jeigu noriu tapyti hamburgerį, tai ir tapau negalvodamas, tai konceptualu ar ne. Jei tik pradedu tapyti rimtai, tuoj pagaunu save: „Mieži Mieži, ir ko tu čia vaidini šikantį katiną?..“ Reikia būti savimi, neblefuoti. Visiems geras ir įdomus vis tiek nebūsi – net Džokonda ne visiems patinka.

Kada jūs pagaliau supratote, kad iš meno visgi galima labai neblogai gyventi?

Maždaug 2005-aisiais atėjo metas, kai man daugiau nebereikėjo skolintis. Pajutau, kad galiu oriai gyventi iš kūrybos, kad užtenka ne tik duonai, bet ir šokoladiniam sviestui. Išsikraustėme iš uošvių, įsigijome butą. Ir vaikai užaugo: abu gyvena Vilniuje, Fausta dirba Menų spaustuvės administratore bei laisvai samdoma dizainere, Gabrielius trečiame kurse studijuoja audiovizualinius menus. Dabar mėgaujuosi gyvenimu: dirbu mėgstamą darbą, gyvenu su mylimu žmogumi. Namie esu įsirengęs savotišką studiją, turiu gerą garso aparatūrą, tapydamas klausausi muzikos. Puikiai išgyvenu iš kūrybos Lietuvoje, tad man nereikia naiviai svaigti apie „fantastiškas“ galimybes užsienyje. Aš senstu, mano klientai vis jaunėja – kažkodėl taip susiklosto, bet labai malonu, kad mano kūrybą vertina jauni žmonės. Jie sako, kad į mane panašaus Lietuvoje nėra. Nekuklus, bet mielas faktas.

Mariaus Žičiaus nuotr.
Mariaus Žičiaus nuotr.

Naujausi straipsniai