Andrius Mamontovas apie Egidijų Dragūną: „Egiui reikėtų atsiprašyti visų, kuriuos jis įžeidė, įskaudino“

Andrius Mamontovas / Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2016-04-04 18:33
Apie tai, ką Lietuvos muzikos pasauliui reiškia „Foje“, pasakoti tikrai neverta. Tie, kas turėjo progos sąmoningai gyventi paskutiniame XX a. dešimtmetyje ir liudyti grupės populiarumą, karaliavimą ir mirtį, gali papasakoti labai daug.

Kiekvienas naujo „Foje“ albumo pasirodymas, kiekvienas koncertas ar dainos pristatymas buvo didžiulė muzikinė šventė, kuri anuomet reiškė gerokai daugiau nei žodžiais paaiškinamą džiaugsmą. Tai buvo laikas, kai norėdamas nusipirkti bilietą į koncertą turėdavai stovėti eilėje, o kasdienis ginčas su klasiokais, kas geriau – SEL ar „Foje“, neretai peraugdavo į rimtą konfliktą, po kurio net ir su geriausiu draugu kelias dienas galėdavai išvis nekalbėti.

manoMUZIKA.lt publikavo išskirtinį interviu su legendinės grupės lyderiu Andriumi Mamontovu (48). Ne tik apie paskutinį „Foje“ koncertą, kurį 1997-ųjų gegužės 17 dieną Vingio parke stebėjo 60 tūkstančių žmonių, taip pat apie grupės išsiskyrimą ir jį lydėjusius gandus.

Augau su „Anties“ ir „Foje“ muzika, todėl puikiai atsimenu mokyklą XX amžiaus pabaigoje. Mūsų ausinukuose skambėjo arba „Foje“, arba „SEL“, o pagrindinės diskusijos mokykloje pertraukų metu sukdavosi apie tai, kurios grupės muzika yra geresnė. Kartais diskusijos peraugdavo į gerokai rimtesnius pokalbius ar konfliktus. Net neabejoju, kad tai jautėte ir Jūs. Koks tai buvo laikas grupei „Foje“? – manoMUZIKA.lt​ klausė A.Mamontovo.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Dar keliais metais anksčiau mokyklose buvo panašus pasidalijimas tarp muzikos gerbėjų, kurie turėjo rinktis „Antį“ arba „Foje“. Vienoje svarstyklių pusėje visada būdavo „Foje“. Tačiau tai neturėtų labai stebinti, mat taip vyksta visur. Juk visada būna keli ryškūs atlikėjai, iš kurių vieniems patinka vieni, kitiems – kiti. Ir nors tokiais atvejais sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, žmonės vis tiek elgiasi priešingai.

Kalbant apie Egį (grupės „SEL“ lyderis Egidijus Dragūnas), buvo akivaizdu, kad jis visada siekė pralenkti „Foje“. Jis ir dabar nori pralenkti „Foje“. Jis ir dabar svajoja surengti koncertą Vingio parke, kuriame apsilankytų 60 tūkstančių žmonių. Bet tam, kad jis prieš mus laimėtų, būtinas vienas esminis dalykas – reikia, kad mes su juo lenktyniautume.

Tačiau mes su juo nelenktyniavome ir nesiruošiame to daryti (juokiasi). Jeigu jam pasiseks – tebūnie. Tačiau mes niekada nelyginome savęs nei su SEL, nei su kokia kita grupe. Galbūt pradžioje kažkiek lyginome save su BIX, tačiau nei su „Antimi“, nei su SEL, nei su „Katedra“ niekada nelyginome. Tai – visiškai skirtingi kolektyvai.

Jeigu jis norėtų būti labai gerbiamas, jam reikėtų taip pat garsiai, kaip visus kažkada iškeikė, imti jų ir atsiprašyti.

Tiesa, kalbant apie „BIX“, galiu prisipažinti maždaug nuo 1988 iki 1990 metų jie man buvo kažkas ypatingo. Klausydavausi jų koncerto ir galvodavau, kaip aš norėčiau groti tokioje grupėje. Jų koncerte jausdavau ne tik baltą sveiką pavydą, bet ir nerealų džiaugsmą.

„SEL‘ams“ aš niekada nepavydėjau. Ir tikrai nenorėjau būti panašus į juos. Nepaisant to, kad aš prodiusavau pirmus du Egio albumus ir kažkuria prasme mes su broliu prisidėjome prie to, kad jis taptų garsus…

Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

Viena įdomiausių praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio muzikos kovų – tai savotiška kova dėl Jūsų dainos „Saulės miestas“. Kaip atsitiko taip, kad Jūs įrašėte savo albumą ir įtraukėte į jį „Saulės miestą“, tačiau grupės SEL „Saulės miesto“ koveris pirmas pateko į radijo stotis ir susišlavė didžiuosius populiarumo vaisius?

SEL „Saulės miesto“ sėkmė yra Gedimino Zujaus nuopelnas.

Aš „Saulės miestą“ įrašiau 1995 metais, o jis – metais vėliau. Istorija paprasta: Egiui patiko ši daina ir jis paklausė, ar gali ją įrašyti. Aš sutikau.

SEL „Saulės miesto“ sėkmė yra Gedimino Zujaus nuopelnas. Egis sugalvojo pačią koncepciją – jis norėjo, kad daina skambėtų šokių muzikos stiliuje, bet viską įgyvendino Gediminas Zujus, sukūręs dainai puikią aranžuotę.

Taigi, kūrinys išpopuliarėjo, o Egis tiesiog pametė galvą ir visuose interviu ėmė pasakoti, jis parašė „Saulės miestą“. Pradžioje į tai žiūrėjau su šypsena, bet advokatė pasiūlė kreiptis į teismą, dėl atvirai skleidžiamo melo ir šmeižto. Parašėme pretenziją, tačiau į teismą jo taip niekada ir nepadaviau. Neturėjau tikslo, kad jį nuteistų. Tiesiog bandžiau prisibelsti iki sveiko proto. Deja, iki to sveiko proto prisibelsti nepavyko.

Taip, Egis turi charizmą. Jis sugeba išlaikyti dėmesį visą koncertą ir jis labai nori būti gerbiamas. Jis visą gyvenimą norėjo, kad jį visi gerbtų. Tačiau jo elgesys sukelia atvirkštinę reakciją. Egiui tiesiog reikėtų atsiprašyti visų žmonių, kuriuos jis įžeidė, įskaudino ir apipylė mėšlu. O tokių žmonių yra tikrai labai daug. Taigi, jeigu jis norėtų būti labai gerbiamas, jam reikėtų taip pat garsiai, kaip visus kažkada iškeikė, imti jų ir atsiprašyti. Jeigu jis tai sugebės padaryti, ko gero bus vertas pagarbos.

Taip ši istorija su „Saulės miestu“ liko nuošaly. Paleidau ją ir tiek.

Visą interviu rasite ČIA.

Naujausi straipsniai

Atidarykite vasaros sezoną Varėnoje / Projekto partnerio nuotr.

Reklama

D.Praspaliauskas / Stop kadras

Reklama