Liepos 16 dieną prasideda vienas kultūringiausių vasaros festivalių – „Midsummer Vilnius“. Pirmadienį vakare jį „atidarys“ Andrius Mamontovas su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam diriguos Modestas Pitrėnas. Savo jėgas sujungė du profesionalai. Vienas jų festivalyje – nuo pat pirmųjų dienų, kitas – nuo pat pirmo kojos įkėlimo į projektą, besistengiantis sukurti kažką unikalaus. A. Mamontovo pasirodymas „Šiaurės naktis. Pusė penkių.“ – kone laukiamiausias šios savaitės koncertas.
Andriau, pirmą kartą atliksite albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių.“ nuo pradžios iki galo. Niekada nesudvejojote nusprendęs tai daryti kartu su kameriniu orkestru?
Tai vienintelis iš mano albumų, kurį galima, net reikia, taip atlikti. Turiu omeny – visą. Šitas albumas turi vientisą siužetinę liniją – tarp sapno ir realybės. Seniai laukiau progos, kada galėsiu visą jį atlikti nuo pradžios iki galo.
Pirmą kartą dirbu su Modestu Pitrėnu ir apie jį susidariau labai gerą įspūdį. Paprasta bendrauti, Modestas puikiai jaučia muziką, su juo – viskas lengva. Kai kurie žmonės būna lengvesni, kai kurie sunkesni. Jis yra tas pirmasis.
Su kokio dydžio komanda prie šio pasirodymo dirbote?
Visas aranžuotes rašė Jievaras Jasinskis. Per koncertą kukliai pasislėpęs tarp pučiamųjų jis groja trombonu. Šis žmogus perkėlė visą muziką į natas ir pritaikė ją orkestrui, prie visko pridėjo savo spalvų. Oficialiai rašoma, kad tai mano koncertas, bet iš tiesų – čia didžiulės komandos darbas ir pasirodymas.
Pavyzdžiui, Marius Selevičius – vienas geriausių šviesų dizainerių Lietuvoje. Su juo dirbome ne kartą. Net gaila, kad apšvietimo scenoje negaliu matyti iš šalies. Marius yra dirbęs su grupe „Rammstein“. Jis – iš tų retų žmonių, kurie dalykus daro su meile, nieko nepraleidžia pro pirštus. Džiaugiuosi, kad jis komandoje.
Repeticijos su orkestru skiriasi nuo tų, kurias dažniausiai turite su grupe?
Repeticijų norėtųsi daugiau. Kai grojame su grupe, bent porą savaičių prieš koncertą mes repetuojame kiekvieną dieną, su orkestru – viskas kitaip. Pačio orkestro specifika skiriasi. Ne visada lengva suburti tiek daug žmonių į vieną vietą, tačiau prieš koncertą daug dirbome, apsipratome išskirtinėje Valdovų rūmų kiemo aplinkoje.
Namo grįžęs dar viską susidėliojau, pergalvojau. Jaučiuosi gerai. Jausmas ateina ir iš žmonių, kurie dalyvauja.
Po tiek metų scenoje, vis dar jaučiate kažkokį nerimą, kai jums tenka „atidaryti“ festivalį?
Ne, gyvenime esu dalyvavęs ne viename užsienio festivalyje. Tada vaidinau spektaklyje „Hamletas“. Kai keliaudavome drauge su teatro režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi, dažniausiai jo pasirodymai atidarydavo arba uždarydavo festivalius.
Albumui „Šiaurės naktis. Pusė penkių.“– 20 metų. Jį kadaise išleidau vasaros pabaigoje.
Šį albumą įrašinėjau, kai pradėjau vaidinti „Hamletą“, dėl to jame daug „nekrošiškų“, niūrių nuotaikų. Į jį įdėjau labai daug darbo ir meilės. Albumas – ypatingas.
Kiekvienas mano naujas muzikinis darbas tarsi varžosi su šiuo albumu ir dažniausiai pralaimi. Turbūt kažką tokio gyvenime sukuri vieną kartą. „Šiaurės naktis. Pusė penkių.“ – didžiausias mano muzikinis darbas. Dėl to man siaubingai džiugu, kad atliksiu jį su orkestru.
