Andrius Kulikauskas: „Turiu skolų, kurias privalau spėti grąžinti. Ir ramiai gyventi saulės niekam neužstodamas“

Andrius Kulikauskas / Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-05-01 21:15
„Pavasaris ateina – plaukai irgi atželia“, – humoro nestokoja kompozitorius, muzikantas Andrius KULIKAUSKAS (66). Vienai po kitos smogusioms sunkioms ligoms scenos liūtas paaukojo savo išskirtinius plaukus ir ne mažiau padūkusį gyvenimo būdą. Tik ne meilę muzikai – be jos negalėjo nurimti net ligoninėje gulėdamas. „Turiu skolų, kurias privalau spėti grąžinti. Ir ramiai gyventi saulės niekam neužstodamas“, – filosofiškai į gyvenimą žiūri muzikantas.

Pastaraisiais mėnesiais sulaukėte ypač daug dėmesio – kolegos jums surengė paramos koncertą „Būn tep“, neseniai pasirodęs jūsų albumas „Ateina Dievas“ irgi beveik jau išpirktas. Žinojote, kad esate toks mylimas?

Tą žmonių meilę jausdavau grodamas koncertuose – ir reakcijos, iš plojimų jauti. Ir kaip tai užveda! O paskui nueini į grimerinę, atsisėdi ir nei rankų, nei kojų pajudinti nebegali, instrumentų savo susipakuoti nepajėgi – lyg visas jėgas būtum palikęs ten, ant scenos. Bet tikrai nesitikėjau, kad koncertų sumažėjus vis tiek būsiu toks pat populiarus ir brangus žmonėms. Tiek reikalingas... Bet man tai – ne koks pasididžiavimas, o greičiau priekaištas. „Na, kodėl aš tiek mažai daviau žmonėms?“ – vis klausiu savęs.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr.

Jei viskas bus gerai, rudenį dar išleisiu naujų, niekam negirdėtų dainų albumą. Esu ir vaikams labai skolingas – jiems skirtas dainas irgi jau baigiu ruošti. Yra net roko opera – guli padėta į stalčių. Reikia spėti viską atiduoti žmonėms.

Ligos daug ką jumyse pakeitė?

Visada vadovavausi kredo: „Gyvenk savo vietoje, saulės niekam neužstodamas.“ Todėl charakterio ar požiūrio į gyvenimą ligos nepakeitė, tik privertė labiau pataupyti save, pasaugoti.

Aš – ramus žmogus. Daugiau į save viską kraunu: problemas, nesmagumus, konfliktus „suvalgau“. Perspėjimų gyvenime jau buvo, ir ne vienas... Bet nekreipiau dėmesio. Tik du pastaruosius perspėjimus jau priėmiau kaip ženklą, kad laikas keisti gyvenimo būdą. Pirmas buvo insultas 2015 metais. Net žinau, kodėl jį patyriau: susirengiau į gastroles Čikagoje, dar Toronte turėjau aplankyti kolegą, „Dainos teatro“ smuikininką, kuris gulėjo mirties patale. „Tik sulauk manęs...“ – prašiau. Oi, kaip spaudė širdį išėjus iš jo palatos...

Paskui keli skrydžiai lėktuvu, nervinausi, kad vėluoju, nes dėl terorizmo įvykių oro uostuose kratė visus nuo galvos iki kojų... Vos grįžęs Lietuvoje vėl puoliau į darbus – laukė koncertai su Inga Valinskiene. Pamenu, po repeticijos su Nijole Narmontaite, galvoju, papietausiu ir lėksiu į repeticiją su Valinskiene.

O koks juokas su plaukais buvo: pamenu, iš vakaro dar atkoncertavau Širvintose, kitą rytą einu į vonią praustis, perbraukiu per barzdą – kuokštas plaukų rankose, per galvą – kitas kuokštas... „Greitai nuskusk viską!“ – drebančiu balsu liepiau sūnui...

Užsisakau maisto kinų kavinėje, atneša, dedu kąsnį į burną ir... iškrenta man šakutė iš rankos... O paskui kažkaip švelniai visas nuslystu nuo kėdės... Taksi jau laukė manęs į antrą repeticiją vežti, tai padavėja pakvietė žmones, įsodino mane į mašiną, įkišo akordeoną ir liepė iškart vežti į ligoninę. Kai ten atgaivino, pradėjau galvoti: „Kaip galiu būti garantuotas, kad taip vėl neatsitiks po dviejų savaičių ar mėnesio? Tarkime, scenoje ims ir iškris akordeonas iš rankų...“ Pradėjau eiti per gydytojus ieškodamas priežasties. Rado širdies aritmiją. Kone akimirksniu atsidūriau ant operacinio stalo pas profesorių Rimantą Benetį: pamakalavo jis ten kažką mano širdyje – viskas, sveikas.

Sveikas tai sveikas, bet jau tada supratau, kad laikas stabdyti arklius. Seniau tik pašvilpdavo – visur lėkdavau groti: ar koks spektaklis, ar jubiliejus, ar kokios firmos baliukas... Visur bėgte. Pamažu savo gyvenimo ritmą prilėtinau, pradėjau pažinti kūno skaudulius, išmokau gerti pusryčiams vieną tabletę, vakarienei – kitą... Bet liga, matyt, viena nevaikšto – draugę pasikvietė. Po metų, lapkritį, per koncertą Kotrynos bažnyčioje, išbėgau į lauką parūkyti – ploni marškinukai, švarkas... Aišku, perpūtė, pradėjau kosėti, lyg šuo loti. Peršvietė plaučius kartą – nieko nerado, o po antro rentgeno iškart nusiuntė į onkologinį. Patikrino – atsakymas teigiamas.

Kaip priėmėte tą baisią diagnozę?

Pradžioje turbūt tiesiog netikėjau: meluoja gydytojai. Bet paskui susitaikai – niekur nesidėsi. Ir chemoterapijos kursą perėjau, ir spindulius leido į tą mano biesą, kaip aš vadinu... O koks juokas su plaukais buvo: pamenu, iš vakaro dar atkoncertavau Širvintose, kitą rytą einu į vonią praustis, perbraukiu per barzdą – kuokštas plaukų rankose, per galvą – kitas kuokštas... „Greitai nuskusk viską!“ – drebančiu balsu liepiau sūnui...

Tik man gal lengviau, kad niekad nesvarsčiau, už ką tai ir kodėl man. Pamenu, vienas kolega iš beviltiškumo yra šaukęs: „Kodėl man?!“ Atsakymų vis tiek nebūna. Pažiūrėkite, kaip mes gyvenome, ką valgėme... Į kokį kaimą atvažiuoji koncertuoti, tai pirmu taikymu leki į maisto prekių parduotuvę, kol neužsidarė: tefteliai pomidorų padaže, batonas, tušonkė, buteliukas degtinės... Paskui parvažiuoji po koncerto į viešbutį kokia dvyliktą nakties ir sėdi valgyti tų teftelių... O kiekvienas koncertas, pasirodymas atlikėjui yra stresas – viskas gi nusėda organizme.

Su kuo dar susėdate prisiminti tų laikų, pasikalbėti?

Kad visi turi savo gyvenimus, savo problemų maišiukus nešiojasi... Tas, žiūrėk, jau nebegali ir čierkos padaryti... Man jau irgi brazdina į nugarą, kad savo bačką išgėriau... Va, tik taurę vyno per Vytauto Kernagio metines pakėliau – jau dešimt metų, kai jo nėra. Gaila, kad tie tylūs mūsų pasisėdėjimai vis dažnėja, nes vis daugiau draugų išlydime... Ligos ir bohemiškas gyvenimo būdas daug jų nusinešė. O kaip dar kitaip žmonės galėdavo atsipalaiduoti ir pailsėti? Įsivaizduokite: trisdešimt koncertų per mėnesį, šeštadienį ir sekmadienį – po du koncertus ir dar skirtinguose miestuose... Gal mano laimė, kad esu alergiškas alkoholiui – daug nepakeliu.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Seseriai, pamenu, užtekdavo išgerti taurelę likerio – visą raudonom dėmėm išmušdavo. O man, būdavo, net kvėpavimą užspaudžia. Aišku, kai daugiau gerti pradedi, nebežiūri jau nei į tas dėmes, nei į dusulį.

Groti aš pradėjau šeštoje ar septintoje klasėje: vaiką mane pasodindavo į roges ir veždavo groti į vestuves. Tokiame amžiuje daugiau rūpi, kaip pilnas kišenes saldainių prisikimšti, o tau siūlo išgerti ir dar gėdija: „Koks tu muzikantas, jei negeri?..“ Tai negi pasirodysi prastai? Namo mane tomis rogėmis parveždavo negyvą... Kai kitą rytą ateidavau į mokyklą, mokytojai iškart pamatydavo, koks reikalas: „Kulikauskai, sergi. Eik namo.“

Aš paskui, jau užaugęs, nustojau vestuvėse groti. Nepatiko, kad vadina kažkaip pašiepiančiai muzikantėliu. Nemažai mano bendraamžių, kaip pradėjo vestuvėse groti, taip ir po šiai dienai groja tas pačias melodijas. Tiesa, buitį susitvarkė, namus didžiausius išsistatė... Va, tau ir vestuvių muzikantėliai. Bet aš sau daviau žodį, kad nebūsiu vestuvių muzikantas. Nepatiko požiūris: šeimininkai stebi, kad kokio šnapso neišneštum, svečiai šūkauja „grok, mes tau pinigus mokame...“ Mane tai skaudino – pasijauti toks žemiau žolės... Paskui, jei vestuvėse kur ir pagrodavau, tai tik neeilinėse, inteligentiškose, ten, kur galėdavau groti tai, kas mano širdžiai miela.

Man Andrius Kulikauskas visada ir buvo laisvas, nuo nieko nepriklausomas muzikantas. Nors sovietiniais laikais būti tokiu laisvu menininku turbūt buvo neįmanoma?

Oi, kokių tik įrašų mano darbo knygelėje nėra... Jurbarke, Tarpkolūkinės statybos organizacijoje, buvau įdarbintas kaip ketvirtos kategorijos šaltkalvis-suvirintojas. Nes organizacija turėjo ansamblį, kuriam reikėjo muzikanto ir vadovo, bet laisvo etato nebuvo. Aišku, šaltkalviu aš niekada nedirbau.

O Plungės „Lino audiniuose“ buvau apiformintas kaip stadiono direktorius... Tik kai Alvydas Jegelavičius, kuris tuo metu vadovavo estradiniam kolektyvui „Vilniaus aidai“, pakvietė mane, tapau profesionaliu muzikantu. Po kelerių metų – ir kolektyvo vadovu. Kai senuosius kolektyvus išformavo, su Vytautu Kernagiu įkūrėme „Dainos teatrą“.

Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

Retai pasakojate apie savo šeimą. Kas ta kantri moteris, kuri tiek metų kentė muzikanto klajones?

Susipažinome, kai Irutei buvo devyniolika, man – kiek daugiau. Šiemet bus jau 40 metų, kai mes kartu. Vienu metu net buvau įdarbinęs ją „Vilniaus aidų“ administratore – turėjo pasirūpinti afišomis, bilietais, kai važiuodavome koncertuoti į kitus miestelius. O po koncerto „nuimti kasą“ ir parvežti į Vilnių, į filharmonijos buhalteriją. Bet greitai pamačiau, kad beveik viską turėdavau pats padaryti, o paskui vienas sūnus gimė, tada – antras. Irutė – puiki moteris, gerai rūpinasi manimi, vaikais. Ačiū jai, kad niekada nesiskundė, kaip su manimi sunku.

O sūnūs pasirinko darbus toli nuo muzikos: vyresnysis Andrius – vadybininkas, jaunesnis Rokas mokosi amatų ir dizaino mokykloje. Į muziką nė vienas nenuėjo, nes aš nenorėjau. Žmona kadaise net priekaištavo, kodėl nemokau. Bet aš tiek prisižiūrėjęs tų užsimiegojusių vaikų, rytais velkančių savo sunkius instrumentus į čiurlionkę... Be to, vis pagalvodavau: „Jeigu baigęs tą muziką sūnus bus ne ryškus muzikantas, o tik vidutinybė? Ir visą likusį gyvenimą praleis kokio teatro orkestro duobėje?.. Ar verta?“ Turbūt nemačiau juose talento.

Juk muzika nuo jų niekada nebuvo užrakinta ir uždrausta: galėjo eiti prie mano klavišų, groti, galėjo sėsti prie kompiuterio ir eksperimentuoti su muzikinėmis programomis. Bet patys nelabai domėjosi. Tiesa, vyresnis išmoko groti gitara – buvau nupirkęs jam instrumentą, kad draugų kompanijoje ir tarp panelių būtų pirmas vyras. Jis ir dabar dėl savęs pagroja. Kai pagalvoju, jau daug metų mūsų namuose muzika garsiai neskamba: kai man reikia padirbėti, užsidedu ausines ir sėdu prie kompiuterio – per kompiuterines programas instrumentais brazdinu. O dabar sunkaus akordeono nelabai ir benulaikau. Tik noro muzikuoti niekaip neištrinsi...

Naujausi straipsniai