Andrius Kleiva – apie tolimąją Japoniją be stereotipų

Andrius Kleiva/Aivaro Šimeliūno nuotr.
Autorius: Laima Samulė
Publikuota: 2018-12-04 17:18
Knygos „Kaip veikia Japonija“ autorius Andrius Kleiva į Japoniją išvyko iš reikalo. Baigęs pirmąją Europos ir Azijos socialinių mokslų programos dalį Prancūzijoje, universiteto reikalavimu studentas privalėjo išvažiuoti į vieną iš Azijos universitetų pagilinti japonų kalbos žinių. Ir pasiliko ilgam.

„Tuo metu Japoniją mačiau tik kaip stabilios ekonomikos ir keistos visuomenės šalį. Man atrodė, kad tai yra puiki vienų metų proga susikurti sau pragmatiškų karjeros galimybių ateičiai ir turistinėmis akimis pasižiūrėti į tuos žmones, rytais grūdamus į traukinį, per pietus pasivaikščioti einančius su robotais, o po darbo dėvinčius animė superherojų kostiumais. Į lėktuvą lipau įsitikinęs tais stereotipais ir nejausdamas Japonijai ypatingų emocijų“, – pradeda pasakoti Andrius.

Pradžia nebuvo lengva

„Pirmosios dienos buvo gana gėdingos, jas praleidau namie... Priežastį suprasite, jei pasižiūrėsite į Tokijo geležinkelio sistemos žemėlapį, išraizgytą dešimčių skirtingų maršruto linijų, kurių, norint sėkmingai nuvykti į pirmąją turistinę atrakciją, reikia pakeisti bent kelias. Neprisimenu, kada dar būčiau turėjęs tokią maniakišką viešojo transporto baimę – buvau šventai įsitikinęs, kad ta sistema mane įtrauks ir pradangins amžiams. Dėl to pirmąją vienos stotelės kelionę paėjau pėsčiomis. 

Maniau užtruksiąs 15 minučių, nors iš tikrųjų ėjau 45 – toks buvo pirmasis Tokijo mastų patyrimas, – pasakoja pašnekovas. – Visos tos kelionės tikroji esmė buvo kitokios Japonijos atradimas: ne nesuprantamos ir gąsdinančios, kaip linijų išraizgytas žemėlapis, o žmogiškos ir artimos. Tas 45 minutes ėjau pro į darbą bėgančią, vaikus į mokyklą vedančią, kavą geriančią ir gėles laistančią Japoniją, kuri buvo tiek pat kasdieniška, kiek ir Lietuva. Atrodytų, keista, bet apie įprastą gyvenimą gyvenančią, o ne įvaizdžių ir klišių sukurtą Japoniją pagalvojęs nebuvau – supratau, kad laikas keistis.“

Stengėsi visur kalbėti japoniškai

„Man niekada neatrodė, kad moku japonų kalbą. Tačiau pradėjęs gyventi čia, negalėjau sau leisti likti vien tik prie vadovėlių, todėl stengiausi nuolat bendrauti su bičiuliais japonais – kalbėdamas kapotais sakiniais, neaiškiais žodžiais ir keistu akcentu, bet japoniškai. Iki šiol esu jiems dėkingas, kad apsimesdavo mane suprantantys, kartu pasijuokdavo, palaikydavo ir pamokydavo. 

Buvau įsitikinęs, kad tik aktyviai vartojama kalba turi galimybę įgauti prasmę ir progresuoti. Tai ypač aktualu japonų kalbai, kurią laikau ne kelerių metų projektu, o viso gyvenimo užsiėmimu. Ji – klastinga: mokytis žodžių, kanji simbolių ir gramatikos neužtenka. Vienas žodis tinka tik kalbant su draugais, kitas – tik raštu ar oficialioje aplinkoje. Todėl norint suprasti japonų kalbą reikia suprasti ir japonų visuomenę“, – sako A. Kleiva, dirbantis japoniškų komercinių automobilių kompanijoje.

Ne taip, kaip Lietuvoje

Atstumai milžiniškame Tokijuje lietuvį išmokė racionaliai išnaudoti kiekvieną minutę. „Darbo dienomis beveik tris valandas praleidžiu traukinyje važiuodamas į darbą ir atgal. Bet aš to laiko nešvaistau veltui, o stengiuosi išnaudoti kuo racionaliau – skaitydamas, dirbdamas, mokydamasis ar ko nors klausydamasis. Esu ne išimtis, o taisyklė – tokių žmonių pilni traukiniai juda mokyklų, darbų, o vakare – namų kryptimis“, – pasakoja Andrius.

Suprantama, Japonijoje teko prisitaikyti ir prie kitokio maisto, išmokti gaminti tenykščius tradicinius patiekalus: „Būtų nuodėmė save vadinti japoniškų valgių gamybos virtuozu, bet to paties negalėčiau pasakyti ir apie savo lietuviško maisto gamybos įgūdžius. Tačiau stipriai pasikeitė mano mitybos įpročiai – reguliariau valgau, pradėjau saikingai vartoti tiek saldaus, tiek sūraus maisto. 

Turiu prisipažinti: nebejaučiu nostalgijos cepelinams ar bet kuriam kitam lietuviškam bulvių patiekalui. Užtat galėčiau parduoti sielą už šviežias, gausias ir pigias daržoves bei vaisius – iki šiol beveik verkiu pirkdamas vieną obuolį už eurą. Japonija griežtai reguliuoja savo vaisių ir daržovių rinką, todėl prekių iš užsienio mažai, o vietinės – geriausios kokybės, bet ir aukščiausios kainos.“

Andrius Kleiva
Andrius Kleiva

Viena didelė lankytina vieta

Andrius gyvena Kunitačio mieste. „Tai ne turistinė vieta, todėl neturi niekam nieko įrodinėti – miestas gyvena savo tempu ir iki šiol sugeba išlaikyti išskirtinį identitetą. Su didžiule sakurų alėja ir iš visų pusių viską stebinčiu Fudžio kalnu Kunitačis yra poilsis nuo kasdienio centrinio Tokijo, kuris pasiilgus pasiekiamas vos 30 minučių trunkančia kelione traukiniu, – kalba pašnekovas. – Vienas naujienų portalas pajuokavo, kad, užuot kasmet svarsčiusi naujas Japonijos vietas įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą, UNESCO galėtų liautis vargintis ir paprasčiausiai į jį įrašyti visą šalį. 

Tai, aišku, juokas, bet turintis labai daug prasmės. Vienu metu Japonija suteikia galimybę lipti ant snieguotų kalnų, vaikščioti po neišbrendamus miškus ar smėlio paplūdimius salose, žiūrėti istorijai į akis ar susipažinti su ateitimi. Bet manau, šią šalį nebūtina lankyti paskirais taškais – ji pati savaime yra viena didžiulė patirtis, stebinanti savo kontrastais. Įeini į bambukų mišką – klausai jų barbenimo, užlipi ant Fudžio kalno – žiūri į kylančios saulės kontūrą ir negali patikėti gamtos meistriškumu.“

Kultūrų (ne)panašumai

„Nors Japoniją ir Lietuvą skiriantys tūkstančiai kilometrų dažnai sukuria nepamatuojamo emocinio tolumo įspūdį, daug kuo esame ir panašūs. Pavyzdžiui, drauge galėtume varžytis emocijų taupymo rungtyje – ir lietuvių, ir japonų veidai dažniau pilni neutralumo nei nepamatuotos laimės ar liūdesio. Abiejų šalių gyventojai linkę užgniaužti jausmus, nemėgsta viešai rodyti savo silpnumo. Nuolat slopinamos emocijos kaupiasi viduje ir kai galiausiai prasiveržia, virsta didesnėmis problemomis.

Iš kitos pusės, abi tautos yra orientuotos į tikslą, ambicingos ir labai preciziškos. Nesvarbu, dirbtum, bendrautum su lietuviu ar japonu, pastebėtum tą patį, – patikina Andrius. – Tiesa, japoniškas mandagumas ir aiškus atsakomybės visuomenėje supratimas yra tai, ką iki šiol laikau utopija. Būdamas japoniškos visuomenės nariu, visuomet atidžiai stebi aplinką ir gyveni taip, kad tavo veiksmai netrukdytų šalia esančiam. Į traukinį lipdamas rikiuojiesi preciziška eile, praleidi žmones lifte ar nesiliauji atsiprašinėjęs po klaidų – kiekvienas žingsnis suplanuotas taip, kad būtų tinkamai išlaikyta bendra harmonija. Laimingas kiekvienas žmogus – laiminga visa visuomenė. Daugiau dėmesio aplinkai ir mažiau sau – tai buvo esminė mano Japonijoje išmokta pamoka.“

Draugai visam gyvenimui

„Užsieniečiui susirasti draugų Japonijoje, ganėtinai uždaroje visuomenėje, nėra pati lengviausia užduotis. Užsienietis japonams – įdomus, bet kartu keistas, nesuprantamas, atėjęs iš kito pasaulio su savomis taisyklėmis, kalbantis angliškai ir verčiantis juos prie to taikytis. Tačiau aktyviai rodant iniciatyvą, susidomėjimą, pastangas bendrauti japoniškai, durys į japono širdį atsivers lengviau. Tai nereiškia, kad iškart tampama draugais – santykių kūrimas užtrunka mėnesių mėnesiais ir metų metais. Ne vieną kavos puodelį reikės išgerti ir daugybę kelionę kartu įveikti, kad būtų sukurtas japoniškiems santykiams labai svarbus pasitikėjimas. Iš kitos pusės žiūrint, japonas draugas – tai draugas visam gyvenimui. Didžiuojuosi tokių turėdamas ne vieną“, – atvirauja A. Kleiva.

Parvežti į Lietuvą

Japonija yra labai pažangi šalis, viskas tik po dešimtmečių atkeliauja į Lietuvą, tačiau Andrius į gimtinę norėtų parvežti ne naujausias technologijas. „Ne robotus, o šiek tiek japoniškos visuomenės pažangumo pamokų – atsakomybės ne tik už save, bet ir už visus, kurie yra šalia tavęs. Kita vertus, nenorėčiau, kad Lietuva iš Japonijos mokytųsi iškreiptos darbo ir gyvenimo pusiausvyros. Tuo klausimu Japonija perdėm konservatyvi ir savo darbo rinką vis dar grindžia ilgomis darbo valandomis, kurios retai konvertuojamos į produktyvumą.

Drauge su Japonija galėtume dirbti prie lyčių, seksualinės orientacijos, tautinių mažumų diskriminacijos klausimų: tiek jie, tiek mes suprantame egzistuojančias problemas, bet turėtume jas spręsti efektyviau ir sparčiau. Tikiuosi, kad ateityje šiuo klausimu turėsime vieni iš kitų ko pasimokyti, – viliasi pašnekovas. – Pastaruoju metu neturiu daug progų dažnai pabūti namuose, bet nuolatos ieškau galimybių tai padaryti. Pasiilgtu lietuvių ir dinamiškos aplinkos – bebaimio ir ryžtingo noro keistis, nebijoti klysti, tobulėti ir eiti į priekį. Pasiilgstu lietuviškų miestų ir gamtos ramybės, kurioje visada gali rasti vietos sau ir savo svajonėms.

Artimiausius planus sieju su Japonija, nes jaučiu, kad dar liko neužbaigtų darbų ir nesukauptų patirčių. Bet esu įsitikinęs, kad netolimoje ateityje visi keliai mane vis tiek atves į Lietuvą. Kaip kitaip tai, ką išmokau, galėčiau grąžinti į namus?“

Naujausi straipsniai