Šiandien į dailininko studiją gali ateiti visi, kas netingi. Nors ant jos durų vis dar kabo įspėjimas: „Aš dirbu, todėl prašyčiau netrukdyti. Autografų nedaliju.“ O jei kam nors ta lentelė neatrodytų įtikinama, greta yra dar viena, įtaigesnė: „Atsargiai, piktas šuo!“. Andrew Wyethʼas (1917–2009) turėjo puikų humoro jausmą, tad abu įspėjimus galima vertinti kaip pokštą. Bet pristatant tapytoją geriau nutaisyti rimtą veidą.
Pirma, Wyethʼas buvo vienas garsiausių Amerikos dailininkų, todėl netrūko piliečių, norinčių jo autografo. Antra, jis buvo nepagydomas darboholikas. Na, o trečia yra tai, kad vyras turėjo paslapčių ir pageidavo, kad jos liktų už studijos durų.
Wyethʼui buvo 20 metų, kai Niujorko galerija surengė jo parodą ir pardavė visus paveikslus. Jis labai greitai tapo perkamiausiu Amerikos menininku. Buvo pirmasis, kuriam, dar nemirusiam, Metropolitano meno muziejus organizavo retrospektyvą, o Richardas Nixonas – parodą Baltuosiuose rūmuose: prezidentas asmeniškai ją finansavo, autoriaus garbei surengė vakarienę ir pasakė kalbą: „Wyethʼas užkariavo Amerikos širdį.“ Pusę amžiaus visi jį laikė pavyzdiniu dailininku: mielu žmogumi, geru vyru, realistu, nenukrypstančiu į jokias abstrakcijas, bet kuriančiu magišką pasaulį.
Wyethʼo sėkmė buvo sunkiai paaiškinama. Jį traukė ne amerikietiška svajonė, o marginalų pasaulis, vienatvės, nyksmo, mirties temos.
Šiaip jau Wyethʼo sėkmė buvo sunkiai paaiškinama. Jį traukė ne amerikietiška svajonė, o marginalų pasaulis, vienatvės, nyksmo, mirties temos. Apie tai – ir garsiausias jo paveikslas „Kristinos pasaulis“, tapęs amerikietiška ikona. Net tie, kurie tik stabteli prie jo Moderniojo meno muziejuje, vaizdą vertina kaip melancholišką, kiek gąsdinantį.
Kūrinio herojė, reali moteris Kristina Olsen, labiau dramatizuoja padėtį: ji, sirgusi poliomielitu, vaikščioti negalėjo – tik ropoti, kaip tai daro paveikslo moteris. Ji nė nepajėgė pozuoti – Wyethʼas tapė savo žmoną, iš ligonės perėmęs tik rankas ir kojas. Bet būtent šis depresyvus kūrinys virto jo vizitine kortele, suteikė jam saugią padėtį dailėje. O drobėje matomi Olsonų namai dabar yra muziejus. Jie net buvo perstatyti, kad atrodytų taip, kaip paveiksle, kur tapytojas atitraukė svirną nuo gyvenamojo namo.
Wyethʼui mirus, visi tvirtino, kad jis buvo labai žemiškas, sąmojingas, lengvas žmogus, tikras džentelmenas ir šelmis, su kuriuo buvo smagu leisti laiką. Žurnalistai sukaupė kalnus istorijų apie tai, kaip tapytojas didžiavosi automobiliais (išmainytais į paveikslus), kokių akrobatikos pratimų išdarinėdavo su savo sniegaeigiu, kaip kolekcionavo žaislinius kareivėlius ir Heloviną mėgo net labiau už Kalėdas. Tačiau jo biografas Richardas Merymanas („Andrew Wyeth. A Secret Life“, 1998 m.) pasakoja apie kitką: nelengvą dailininko gyvenimą, jo liguistą jautrumą, tamsias sielos gelmes, poreikį slapukauti ir apsimesti tuo, kas nesi...
Jo tėvas tapytojas Newellas Conversas Wyethʼas buvo žvaigždė ir draugavo su sau lygiais: namuose dažnai svečiuodavosi tokios garsenybės kaip F. Scottas Fitzgeraldas ar nebyliojo kino diva Mary Pickford. Ponas Wyethʼas mokėjo būti žavus, bet su savo penkiais vaikais elgėsi kaip despotas. Šie net vaikystės normalios neturėjo, buvo spaudžiami dirbti – laimei, ne bulves skusti, o mokytis, muzikuoti, tapyti, konkuruoti, kas gabesnis.
Varžybos įgavo tokį mastą, kad, kam nors pabeldus į duris, mažieji Wyethʼai išsislapstydavo – bijodavo būti atitraukti nuo darbo. Vaikų psichikai tai nedavė nieko gera, bet tėvas turėjo, kuo didžiuotis: dar nesulaukusios pilnametystės jo atžalos Henriette, Carolyn ir Andrew tapė kaip profesionalai, Nathanielis (vėliau – garsus inžinierius) darė išradimus, o Ann kūrė simfonijas.
Po pirmos sėkmingos parodos Niujorke Wyethʼas grįžo namo – didmiesčiai jo netraukė. Apie tai, kad menininkas gyvenimą praleido provincijoje, galima spręsti iš jo paveikslų – jis tapė, ką matė. Wyethʼas galėjo „perkelti“ svirną iš vienos vietos į kitą, bet tas svirnas atrodydavo kaip fotografijoje: dailininkas dirbo kiaušinine tempera, renesansine maniera ir dėjo daug pastangų, kad plokščia drobė taptų 3D formatu. Net menkiausią daiktelį vyras tapydavo tik turėdamas jį prieš akis. Pasakojama istorija, kaip dailininkas ištraukė iš laužo pliauską, kurios prireikė paveikslui, ir, gabendamas ją namo, padegė mašiną.
Iki pat mirties jis leido dienas dviejose vietose: žiemodavo Pensilvanijoje, gimtajame Chadds Ford, o vasarą išvažiuodavo į Kušingą Meine. Pastarasis atsirado per 22-ąjį gimtadienį, kai jaunikaitis atvyko čia aplankyti draugo. Bičiulio duktė Betsy jam aprodė vietas, tarp jų ir Christinos bei jos brolio Alvaro Olseno namą. Per vieną dieną Wyethʼas rado du žmones, kurie stipriai pakeitė jo gyvenimą. Betsy tapo dailininko žmona, o Christina – dvasiniu ramsčiu. Nuo mažens ligotas Wyethʼas iš jos mokėsi stiprybės: ta moteris nepakildavo nuo žemės, bet taip norėjo gyventi, kad sulaukė 75 metų. Wyethʼų šeima vasarą apsistodavo pas Olsenus, ir dailininkas daug kartų ją tapė.
1940 m. Wyethʼas vedė Betsy. Jo tėvas marčią ignoravo. Bet tėvo rūstybę pora kentė neilgai – 1945 m. jis žuvo autoavarijoje. Šioji buvo kaip filme: vyras įstrigo ant bėgių ir į jo automobilį įsirėžė traukinys. Dailininkui tai buvo baisus smūgis, tačiau gyvenimas tęsėsi. Po metų pora, jau turinti sūnų Nicholas, sulaukė antro – Jameso. O Betsy sugebėjo įrodyti, kad yra ne iš kelmo spirta: ji Wyethʼui tapo modeliu, patarėja, kritike, agente etc. Net dailininko studijoje buvo pedantiška žmonos tvarka.
Betsy buvo priimtina viskas, kas nešė pinigus. Kai vyras Kušinge sutiko keturiolikmetę Siri Erickson („tokią egzotišką ir tyrą“), jis tapė jos portretus. O Betsy pakišo mintį, kad apnuoginta paauglė bus patrauklesnis pirkinys. Sumanymas nebuvo geras – juolab puritoniškame miestelyje. Bet dailininkas paklausė patarimo. Žmona pakeitė nuomonę tik po dešimties metų, išsigandusi, kad vyras per daug prisirišo prie Siri ir šioji gali tapti jos konkurente. Tada Betsy pasakė: „Jei dar kartą nutapysi ją nuogą, pasistenk, kad to nesužinočiau.“ – šventai tikėjo, kad vyras jos neapgaudinės.
1986 m. Wyethʼo vardas atsidūrė „Time“, „People“, „Newsweek“, kitų žurnalų ir laikraščių antraštėse. Visi mėgavosi sensacija: pasirodo, menininkas turėjo slaptą gyvenimą ir 240 paveikslų, kuriems pozavo Helga Testorf.
Tačiau vieną dieną išaiškėjo, kaip stipriai moteris klydo. 1986 m. Wyethʼo vardas atsidūrė „Time“, „People“, „Newsweek“, daugybės kitų žurnalų ir laikraščių antraštėse. Visi mėgavosi sensacija: pasirodo, menininkas turėjo slaptą gyvenimą ir 240 paveikslų, kuriems pozavo Helga Testorf. „Kas, po velnių, ji tokia?!“ – apstulbo Betsy.
Helgą Wyethʼas sutiko 1970 m., kai šioji pas kaimynus dirbo slauge. Atrodo, abu buvo pribrendę šiai pažinčiai. Dailininkas pavargo, norėjo dirbti sau; Betsy, jo vardą pavertusi brendu, reikalavo vis naujų paveikslų, tarsi vyras būtų turėjęs jų fabriką. O Helga (ištekėjusi keturių vaikų motina) jautėsi nelaiminga ir vieniša. Kai Wyethʼas jai pasiūlė pozuoti, abu tarsi atgimė. Menininkas pagaliau gavo laisvės ir moterį, kuri nieko nereikalavo. O šioji tik meldėsi, kad seansai nesibaigtų.
Kai pasaulis išvydo gundantį Helgos kūną, visus jaudino vienintelis klausimas: buvo jie meilužiai ar nebuvo. Helga net po dailininko mirties atsakymo nedavė – nei patvirtino, nei paneigė. Bet ar tai svarbu? Vis tiek jie apgaudinėjo antrąsias puses ir pasivogė sau penkiolika laimingų metų. Wyethʼas mėgavosi tuo, ką tapė, mokė Helgą suprasti meną, džiaugėsi ja ir jos keliama netvarka, nes po Betsy režimo net chaosas asocijavosi su laisve. O Helga švelniai rūpinosi savo senstančiu pigmalionu.
Mielą šiurpuliuką kėlė ir tai, kad abu saugojo paslaptį. Wyethʼui tai buvo tarsi žaidimas – slėpti Helgą nuo Betsy („lyg pergabenti žiurkėną narvelyje“): jis keitė studijas ir sukosi kaip vijurkas, kad liktų Meine, kai žmona susiruošdavo į Pensilvaniją, arba – atvirkščiai. Vėliau jie su Helga įsidrąsino, išeidavo kartu papietauti ar pasivaikščioti ir tas nesislapstymas pridėjo naujų aštrių pojūčių.
Po skandalo Betsy stengėsi išlikti ori: tikino suprantanti vyro norą slapukauti, sakė, kad jokio sekso nėra – tik menas. Jos rūstybę sušvelnino tai, kad visas Helgos drobes vienu ypu nupirko kolekcininkas Leonardas Andrewsas ir dosniai už jas sumokėjo. Ilgainiui Wyethʼų šeima apsiprato su Helga, ji net darydavo dailininko žmonai masažus. Dienas senukas leido mūzos sujauktoje studijoje, o vakarieniaudavo prie tvarkingo Betsy stalo. Kai prieš 90-ąjį Wyethʼo gimtadienį žurnalistai paklausė, ar Helga bus jubiliejaus šventėje, menininkas net nustebo: „Be abejo! Ji jau seniai mūsų šeimos narė.“