Muzikos agentūros „BonOnBon“ partneris ir žinomų Lietuvos atlikėjų vadybininkas Anatolijus Chudoba su žmona Agne paprastai žiemą stengiasi sutrumpinti keliaudami į šiltąsias šalis. Jiems tai būdas ne tik pabėgti nuo prasto oro, bet ir pasikrauti energijos, įkvėpimo, pažinti pasaulį. Neseniai abu grįžo iš Indonezijos. Savo įspūdžiais iš kelionės jiedu dalijasi su Žmonės.lt skaitytojais.
Indonezija – didžiausia pasaulyje musulmonų valstybė, apie 250 mln. jos gyventojų išsibarstę po 6000 salų. Atskridę į Indonezijos sostinę Džakartą Javos saloje, daugiausia laiko Anatolijus su žmona praleido Balyje ir Lomboke bei tarp jų esančiose mikroskopinėse Gili salelėse.
Balis
Vykdama į Balio salą pora iš anksto turėjo planą kiek įmanoma aplenkti labiausiai turistines vietas Balio pietuose. Be to, kelionė pasirinkta vadinamojo lietaus sezono metu. Bet lietus atostogų visiškai nesutrikdė – oras buvo saulėtas, tik kartais nulydavo stiprus tropinis lietus. Užtat džiugino gerokai mažesnės kainos ir dvigubai-trigubai žemesnis turistų skaičius. Vienintelis trūkumas – šeima neįgyvendino planų įlipti į antrą didžiausią Indonezijos vulkaną Rinjani Lomboko saloje, nes jis dėl nuošliaužų buvo uždarytas trekams.
„Nuo pirmos dienos Balyje įspūdžių netrūko. Pavyzdžiui, netikėtai pakliuvome į kremavimą – mirusįjį čia pat paplūdimy sudegino, visi padainavo, pavalgė, sukrovė likučius į kanoją ir vandenyne paleido. Pietuose įspūdį paliko netoli Uluwatu šventyklos saulei besileidžiant atliktas tradicinis kečak (beždžionių) šokis“, – pasakoja Agnė.
Tačiau vis dėlto daugiausiai laiko pora Balyje praleido keliaudama po žaliojo centrinio ir rytų Balio kalnus ir ryžių terasas. Ten, pasak jų, ir yra tikrasis Balis. Jo centre – Ubud miestelis, išgarsėjęs po žymaus „Melskis, valgyk, mylėk“ filmo su Julia Roberts. „Į Ubudą dabar plūsta norintys išsigydyti sielos žaizdas, ieškantys ramybės ir nušvitimo, todėl daug „spąstų turistams" – neva gydytojai, užkalbėtojai, įvairiausi jogos mokytojai. Aplenkdami visą Ubud centrą, pėsčiomis apkeliavome aplinkinius medžio drožėjų kaimus ir ryžių laukus. Neblogai pasiklydome, bet, ačiū australėms mokytojoms, balineziečiai labai neblogai kalba angliškai“, – prisimena Anatolijus.
Jiedu įlipo į Mount Batur, aktyvų Balio vulkaną (1717 m.), kuris paskutinį kartą išsiveržė 2000 metais. Dieną apačioje karšta, tokiu oru lipti – pragaras, todėl įlipo naktį ir viršūnėje 6 ryto sutiko saulėtekį. Pasisekė su oru kopimui – giedras dangus, žvaigždės, pilnatis, tamsu, tik žmonių virtinės su žibintuvėliais kaip jonvabaliai aplipę kalno keterą. Nuo Batur viršūnės matyti Mount Agung ir už jo – Mount Rinjani gretimoje Lombok saloje, papėdėje – didžiausias Balio ežeras.
Iš visos kelionės labiausiai patiko trys dienos rojuje – Sidemen kaime rytų Balyje, žaliame ryžių terasų slėnyje, apsuptame kalvų ir mažų tradicinių kaimelių, švento Agung kalno (apie 3000 m) papėdėje. Čia beveik nėra kitų turistų, atrodo, kad laikas sustojęs. Labai nesinorėjo išvažiuoti, tačiau laukė Lombokas ir Gili salos. Išvykę kitą dieną patyrė tikrą Balio kultūros jėgą. Pakeliui į Padang Bai žvejų kaimą, iš kur išplaukia keltai į Gili salas, aplankė tradicinį Tenangan kaimą. Ten žmonės gyvena kaip kelis šimtmečius atgal.
Šeima pakliuvo į keistą ceremoniją, po kurios kurį laiką praėjo noras valgyti mėsą – buvo aukojami kepti paršeliai. O Padang Bai vakare vyko kita masinė ceremonija, kurioje kartu su šimtais vietinių pažiūrėjo Barong šokį. Barong šokis, jeigu jis organizuojamas ne turistams, turi gilią religinę ir mistinę prasmę. Balio religija – keistas induizmo, budizmo ir šamanizmo mišinys. Transo muzika (gamelanas) ir transo šokiai – neatsiejama jos dalis.
Tai, ką matė Anatolijus, apskritai netelpa į jokius mums, europiečiams, suvokiamus rėmus. Stebėjo „Barong dance“ kartu su šimtais vietinių, kai staiga aplink žmonės masiškai ėmė kristi į transą, žvėriškai šaukti ir raitytis konvulsijose. Iš pradžių kilo mintis, kad tai spektaklis turistams. Bet kai visai šalia iškrito keli vaikai, kurie prieš tai juokėsi, mėtėsi akmenukais ir valgė saldainius, pasidarė visai nejuokinga.
Pridėjus keistą transo muziką, iš pažiūros jokios logikos neturintį šokį su kaukėmis ir visur tvyrantį smilkalų kvapą, nuolatinį švento vandens šlakstymą ir maldas, viskas buvo labiau panašu į sapną nei realybę. Kai konvulsijos užvaldė vieną iš šokėjų, kuris sudarė pusę drakono/demono Barongo, teko laikinai stabdyti pasirodymą. Viskas baigėsi demonų užvaldytųjų egzorcizmu (žmonės buvo smilkomi ugnimi).
Maistas – taip pat Indonezijos kultūros dalis. Nuo indonezietiškų keptų ryžių (Nasi Goreng) ir noodlų (Mie Goreng) iki įvairių karių ir pamėgtos Rendang jautienos (šis patiekalas iš Sumatros, ir kaip bebūtų keista, dalis Balio induistų valgo jautieną). Prašmatniausias Balio tradicinis patiekalas – Babi Guling, ilgai ant iešmo keptas ir kokoso sultimis laistytas paršelis žinduklis, kurio odelė gaunasi kieta kaip traškutis.
Nustebino, kad Balyje ir Lomboke yra geras pasirinkimas vakarietiško maisto, pvz. malkomis kūrenamų picos krosnių. Indonezija turi ne tik australietiško, bet ir savo indonezietiško gana neblogo vyno. Na, ir žinoma, ekskliuzyvinė luwako kava, kurią teko ragauti kavos plantacijoje Balyje. Luwakas – į katiną panašus žvėriukas, kuris dieną miega, o naktį medžioja kavos pupeles. Manoma, kad žvėriukai atrenka tik pačias kokybiškiausias pupeles. Nesileidžiant į detales, iš luwako perdirbtų pupelių ir gaminama kava. Skonis geras.
Lombokas ir Gili salos
Lombokas yra panašaus dydžio sala šalia Balio. Pagrindinė problema – visi, kas sakė „būtinai aplankykite Lomboką, Lombokas geriau nei Balis, Lombokas kaip Balis prieš 50 metų“, patys nebuvo ten buvę. Taigi, keliautojai jautėsi šiek tiek pionieriais.
Visą šaurinę Lomboko dalį užima antro aukščiausio Indonezijoje Rinjani vulkano (3726 m) parkas su kalnų kaimeliais, kriokliais ir įspūdingu treku į vulkano kraterį, kurio viduryje telkšo ežeras Segara Anak (angl. Child of the Sea). Nusivylimas – Rinjanio trekai iki balandžio uždaryti, pavojinga (nuošliaužos). Taigi, pakeitė koncepciją – nuo kalnų prie paplūdimių. Todėl, palikę ramybėje Lomboko šiaurę, apkeliavo jo pietinį krantą ir Gili saleles.
Trys miniatiūrinės Gili salos yra pakeliui iš Bali į Lomboką, bet jau priklauso Lombokui (taigi – islamas). Kiekvieną gali apeiti maždaug per valandą. Gili Trawangan linksmybių sala, paplitę narkotikai (nėra policijos), ją aplenkė. Gili Meno – mažas rojaus kampelis, beveik be žmonių, todėl vadinama medaus kopinėtojų sala. Esminė atrakcija – salas supantys koraliniai rifai, nardytojų rojus, prie pat kranto gali plaukioti su jūros vėžliais.
Pietinis Lomboko krantas iš pradžių sukėlė atmetimo reakciją („jei taip Balis atrodė anksčiau, tai man dabartinis labiau patinka“). Bet tai tik pirminis Kutos įspūdis (kaimas, kur apsistoja daugiausiai surferiai), nuo jos į kairę ir dešinę prasideda įspūdingas krantas su paplūdimiais, kur jau galima surfinti, žalios kalvos, ryžių laukai ir įdomios vietos tautelės Sasakų gyvenvietės.
Iš Lomboko į Džakartą ir namo. Pora ošskrido sudėlioję planą kitam kartui, Indonezijoje dar yra ką veikti: Lomboko šiaurė ir Rinjani, į kurį reikės įkopti, Java ir Bromo ugnikalnis, Komodo varanai, Flores, Borneo orangutangai, Papua.