Po dešimties metų draugystės liepos 27-ąją mylėti ir gerbti vienas kitą visą gyvenimą Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje prisiekė dainininkas Martynas Kavaliauskas (26) bei jo sužadėtinė Rusnė Jankauskytė (26).
Svečiai į vieną žinomiausių Kauno šventovių pradėjo rinktis prieš 14 valandą. M. Kavaliauskas, kaip ir dera jaunikiui, išrinktosios laukė prie altoriaus. Į santuokos vietą nuotaką palydėjo jos tėtis.
Porai Kauno Katedra – prisiminimų vieta. Būtent jos prieigose Martynas ir Rusnė dažnai susitikdavo nuo mokyklos laikų. Ši aplinkybė, be abejonės, tapo svarbiausia jiems sprendžiant, kur ištarti amžinos meilės ir ištikimybės žodžius.
Rusnė svarbiajai savo gyvenimo dienai pasirinko ypatingą suknelę. Kaip tvirtina patys jos kūrėjai, rūbas – nenusakomos, išskirtinės spalvos, kurią suteikia rankų darbo siuviniai ir žėrintis sidabriniu žvilgesiu audinys. Drabužio akcentas – pasaulyje tik pradedantis populiarėti dizainerių sprendimas – nuo pečių nusidriekiantys pustrečio metro ilgio šleifai.
„Ji specialiai man buvo sukurta nuostabaus žmogaus – Daivos Šimkevičienės iš vestuvių mados studijos D'dress, o suknelės siuvimu rūpinosi Anna Sposa mados namai. Iš pradžių planavau tiesiog išsinuomoti drabužį, bet kai sulaukiau neįtikėtinai talentingų meistrų pasiūlymo, nutariau jais pasitikėti. Rezultatu esu labai labai patenkinta. Tad, nors iš pradžių neturėjau tokios vizijos, dabar jau žinau – tai mano svajonių suknelė“, – patikino laiminga nuotaka.
Poros meilės liudininkais tapo itin geri draugai nuo vaikystės – Melita ir Kipras.
Jaunieji apsikeitė balto aukso žiedais – Martyno jis klasikinis, o Rusnės – nusagstytas smulkiais briliantais. Įsimylėjėliai žiedų negamino, o išsirinko juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, kur jiems labiausiai patiko būtent toks švedų kūrėjų sprendimas.
Vestuves Martynas ir Rusnė planavo kartu maždaug tris mėnesius. Prie jų sumanymų įgyvendinimo prisijungė gausi profesionalų komanda – šventę ves aktorius Eimutis Kvosčiauskas, šviesos sprendimais rūpinasi Arvydo Buinausko, o dekoracijų – Manto Petruškevičiaus komandos. Prie puotos, kuriai parinktas kiek bohemiškų miesto vestuvių stilius, prisideda ir ilgamečiai dainininko partneriai „Šviesiai garsiai“.
„Savo šventę padalijome į dvi dalis. Daug diskutavome, ką mums reiškia pati santuoka, kaip tradicija, ne tik vestuvės kaip šventė. Labai norėjome, jog santuokos ceremonijoje dalyvautų ir ją liudytų kuo daugiau mūsų gerų bičiulių, kolegų, pažįstamų, norinčių kartu pasidžiaugti už mus, todėl juos visus bent kelioms valandoms po ceremonijos Kauno katedroje pakvietėme trumpam pabuvimui drauge vienoje iš Kauno senamiesčio terasų – esame labai laimingi, kad galėsime pamatyti ir mums tokią svarbią akimirką būti su visais. O vakarinėje dalyje pasirinkome uždaresnį, tik artimųjų ir geriausių draugų ratą, puotoje dalyvaus 50 svečių. Švęsime Žalgirio arenos restorane SALA. Jie turi nuostabią terasą“, – sakė Martynas.
„Mūsų meilės istorija prasidėjo tuomet, kai dar buvome vaikai, prieš maždaug 10 metų. Viskas per tiek laiko klostėsi labai palengva, natūraliai, nors kita vertus, labai įdomiai ir dinamiškai. Šią istoriją turbūt būtų galima laikyti pirmosios meilės istorija. Pažinojome vienas kitą nuo pradinės mokyklos suolo, o vėlesniais mokykliniais laikais nuolat vaikščiodavome į pasimatymus, turėjome išties romantišką paauglystę drauge“, – šypsodamasi pasakojo nuotaka.
Anot jos, vėliau sekė visi kiti natūralūs gyvenimo etapai, kuriuos su Martynu pažino būdami kartu.
„Tikiu, kad tai mūsų santykių stiprybės paslaptis. Per ilgą mudviejų draugystę spėjome ne tik pažinti vienas kitą, bet ir užaugti, suaugti, pažinti pasaulį ir gyvenimą nebe po vieną. Turbūt visa tai ir dar daug dalykų, kuriuos apibrėžti sunku, atvedė mus iki šiandieninio žingsnio“, – dalinosi Rusnė, pasirinkusi Kavaliauskienės pavardę.
„Nei dabar, nei niekada anksčiau nedvejojau, kad Rusnė yra mano žmogus. Jaučiau tai nuo pirmųjų mūsų susitikimų, dar labai seniai. Žinoma, jausmai per tiek laiko keitėsi, augo, tačiau tam tikri dalykai nuo pat pradžių buvo tokie kaip ir yra šiandien. Mums visada buvo ir yra įdomu kalbėtis, mūsų požiūriai ir lūkesčiai dažniausiai sutampa, esame tiesiog laimingi galėdami būti kartu. Tai dovana, kurią, galbūt, davė likimas, o mes išmokome ją vertinti ir saugoti. Džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, nors jau seniai jautėme, jog esame šeima“, – atvirai apie savo jausmus kalbėjo M.Kavaliauskas.
