Istorija, kaip aštuntajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje daugybė moterų pamilo seksualinį maniaką, šiandien skamba itin nepatraukliai. Ypač neseniai per pasaulį praūžusio priekabiavimo skandalo fone. Tačiau apie garsiausią Amerikos psichopatą Theodore’ą Robertą Bundy (1946–1989) iš tiesų būrėsi minios fanatikių. Jo teismo procesų transliacijas žiūrėjo visa šalis, o merginos nakvojo prie teismo rūmų, kad užimtų vietas kuo arčiau gražiausio kaltinamojo.
Prieš trisdešimt metų elektros kėdėje supleškėjęs maniakas atrodė greičiau kaip Holivudo žvaigždė nei sumanus žudikas prievartautojas. Turėjo mylinčius artimuosius, kruopščiai rengėsi, patiko moterims ir buvo kompanijos siela. Niekam nė į galvą nebūtų šovę, kad jaunas puikus juristas naktis leidžia sueityje su lavonais.
Tiesiog Tedas
Liza (Elizabeth Kloepfer) ir Theodore’as susipažino 1969 metais. Neseniai išsiskyrusi moteris ką tik su dukrele atvyko į Sietlą ir iškart patraukė į vietos barą – atsipalaiduoti ir apsižvalgyti. Į akis kritęs vaikinas išsiskyrė iš kitų: vešlūs banguoti plaukai, stilinga apranga ir bedugnės mėlynos akys. Jis prisistatė Tedu. Visą vakarą abu šoko, juokėsi ir taip lengvai kalbėjo, kad Liza negalėjo patikėti savo laime. Vėliau knygoje ji rašė: „Chemija tarp mūsų įvyko akimirksniu. Jis visą laiką kalbėjo, kur mums nueiti ir ką pažiūrėti, o aš žvelgiau į gražų jo veidą, planavau mūsų vestuves ir rinkau būsimiems mūsų vaikams vardus.“
Netrukus jiedu tapo neišskiriami. Tedą pamilo ir Lizos dukrelė, ir reiklūs tėvai. Tylus ir atsargus Lizos tėvas valandų valandas plepėdavo su Tedu apie politiką ir futbolą, o mama negalėjo atsidžiaugti naujuoju dukros kavalieriumi ir puikiu jo humoro jausmu. Tedas buvo idealus klausytojas.
Greitai vaikinas įstojo į Vašingtono universitetą Sietle mokytis psichologijos. Čia jo žavesys dar labiau atsiskleidė. Mokslai sekėsi puikiai, profesoriai gabų studentą mėgo. Baigęs universitetą, diplomuotas psichologas nusprendė studijas tęsti, tik jau teisės mokykloje. Teisės pagrindai Tedui vėliau labai pravertė – skirtą mirties bausmę jis sugebėjo vilkinti ištisą dešimtmetį.
Po kelerių metų nuo pažinties su Liza Tedas įsidarbino pagalbos linijoje Sietlo krizių centre. Ir, likimo ironija, jį ypač pamėgo smurtą patiriančios moterys.
Užburtos švelnaus aksominio operatoriaus balso damos išsipasakodavo visą gyvenimą ir net neįtardavo, kad nuo savižudybės jas išgelbėjo tas, kuris vėliau savo namuose laikys tokių pat patikliųjų galvas lyg suvenyrus.
Tuo pat metu Bundy, sunerimęs dėl išaugusios prievartos šalyje, išleido net brošiūrą su paaiškinimais, kaip moterys privalo elgtis su smurtautoju. Ir nevalingai išdavė slapčiausias mintis: „Dauguma prievartautojų nėra ligoniai. Tai asmenybės, kurios tiki, kad gali nebaudžiamos primesti savo valią kitiems.“
Esminis instinktas
Tiksliai nežinoma, kada ir kur Bundy įvykdė pirmąsias žmogžudystes, – savo advokatui, psichologui ir detektyvams jis rietė skirtingas istorijas. Ir niekada neatskleidė ankstyvųjų nusikaltimų detalių.
1974 metais per Sietlą nusirito kruvinų įvykių banga. Sausio 4 dieną aštuoniolikmetė šokėja ir Vašingtono universiteto studentė Karen Sparks miegojo savo lovoje bendrabutyje. Nepažįstamas vyras įsiveržė į kambarį, trenkė merginai metaliniu strypu ir žiauriai išprievartavo. Dešimt dienų Karen buvo be sąmonės, bet liko gyva. Patyrė didelių vidinių sužalojimų, galvos smegenų pažeidimų ir nieko neprisiminė apie lemtingą naktį.
Kitų aukų likimas tragiškesnis. Jas išveždavo į mišką ir pasmaugdavo.
Iš pradžių studentės – po vieną kas mėnesį – be pėdsakų dingdavo iš bendrabučių. Vėliau – gatvėse. Merginos tiesiog ištirpdavo ore pakeliui į koncertą, kino teatrą ar šiaip išėjusios pasivaikščioti.
Pavasarį ėmė rastis pirmųjų užuominų: studentės pasakojo, kad pagrobimų išvakarėse pastebėjo šviesiai rudą folksvageną „vabalą“ ir vyrą prie bibliotekos su perrišta ranka. Jis prašė praeinančių merginų padėti į automobilį sukrauti didelę krūvą knygų.
Vieną birželio naktį Georgann Hawkins grįždama iš draugių sutiko su ramentais atšlubčiojantį vyriškį gipsuota koja. Vargšeliui niekaip nesisekė vienu metu nulaikyti lagamino ir ramentų. Jautri mergina paėmė nešulį jam iš rankų ir nunešė prie automobilio. Vėliau Tedas pasakojo, kaip sunku jam buvo nužudyti Hawkins. Paprastai jis trenkdavo merginoms per galvą ir nusiveždavo į mišką. Tačiau pakeliui auka atsikvošėjo ir pradėjo nerišliai veblenti, kad jos vardas Georgann ir kad rytoj jai ispanų kalbos testas. Tedą apėmė siaubas, jis nebuvo pratęs su aukomis bendrauti, nes tada jos tapdavo „gyvais žmonėmis iš kūno ir kraujo“. Vis dėlto skaudama širdimi ja atsikratė.
Sietlo įvykių kulminacija tapo liepos 14-oji, kai perpildytame paplūdimyje buvo pagrobtos dvi merginos.
Visoje valstijoje tvyrojo tvankuma ir žmonės masiškai traukė iš miesto prie vandens. Pusiaudienį Samamišo ežero pakrantėje aplinkiniai pastebėjo pagyvėjimą. Patrauklus vyriškis baltu teniso kostiumu prašė merginų pagalbos: jo ranka buvo perrišta, o privalėjo pakrauti nedidelį burlaivį į automobilį. Tiesa, valtis pasirodė esanti pas jo tėvus, tad būtų tekę kiek pavažiuoti. Dauguma atsisakė. Tačiau atsirado tokių, kurios akivaizdžią nesąmonę suprato kaip flirtą. Pavyzdžiui, Janice Ott koketiškai pareiškė, kad grįžtant vairuos pati. Po keturių valandų Bundy iš paplūdimio išsivedė aštuoniolikmetę Denise Naslund, kuri paliko besideginančius draugus, kad galėtų nueiti į drabužinę. Daugiau merginų niekas nematė. Abi nužudytosios su prievartos žymėmis rastos tik po kelių mėnesių tankiuose miško krūmuose.
Lizai, žinoma, kilo įtarimų, kad jos vaikinas gali būti įsipainiojęs į žmogžudystes. Kai lapeliai su numanomo nusikaltėlio ir jo automobilio aprašymu pasklido po Sietlą bei jo apylinkes, o fotorobotas buvo išspausdintas laikraščiuose ir parodytas per televiziją, įtarimai dar labiau sustiprėjo. Ji Tedui neprisipažino, kad tris kartus kreipėsi į policiją. O pastarajai sakė radusi keistų įrankių tarp draugo daiktų, lyg milžinišką mėsininko peilį, gipso, moteriškų drabužių, kurių atsiradimo niekaip negalinti paaiškinti. Dar užsiminė, kad Tedas nuolatos kažkur naktimis dingsta. Tačiau policija kiekvieną dieną gaudavo po 200 laiškų ir nekreipė dėmesio į nervingos merginos pretenzijas. Pareigūnai pareiškė, kad jos vaikinas tyras lyg ryto rasa. Iš tikrųjų, kas atkreiptų dėmesį į neturintį teistumo studentą teisininką?
Viskas gal būtų pasimiršę, jei į policiją nebūtų kreipusis aštuoniolikmetė Carol DaRonch, kuriai pavyko išvengti maniako užpuolimo.
1974 metų lapkričio 8 dienos vakarą mergina vaikštinėjo po Solt Leik Sičio prekybos centrą, prie jos priėjo policijos uniforma vilkintis vyras ir prisistatė pareigūnu Roselandu. Jis pranešė, kad į Carol automobilį bandyta įsilaužti, ir reikalavo važiuoti į komisariatą rašyti pareiškimo. Mergina kiek sudvejojo pamačiusi ne policijos mašiną, bet sutiko – labai jau simpatiškas jai pasirodė pareigūnas. Įsėdusi Carol iškart suprato, kad padarė klaidą – automobilis pasuko ne į tą pusę. Sulaukusi palankaus momento, mergina mikliai nėrė iš mašinos, bet tariamas pareigūnas spėjo pagriebti ją už rankos, įsitraukti vidun ir ant dešinės rankos užsegti antrankį. DaRonch pasirodė esanti nepėsčia ir mirti tą dieną neplanavo: ji iš visų jėgų ėmė kandžiotis, draskytis ir akimirką sutrikęs grobėjas netyčia užsegė antrą antrankį ant tos pačios rankos. Carol lyg kulka išrūko iš automobilio, o paskui ją – „Roselandas“ su metaliniu strypu. Jam pavyko sugriebti auką ir prispausti prie automobilio. Tačiau Carol spyrė smurtautojui į paslėpsnius ir išbėgo į kelio vidurį stabdyti pravažiuojančių mašinų. Vėliau teisme ji atpažino tariamą pareigūną Roselandą.
Viršelio veidas
1976-aisiais Bundy pirmą kartą stojo prieš teismą. Tuo pat metu jo ginti stojo pirmosios fanatikės. „Tedas per daug mielas, kad būtų tai padaręs! Stilingas ir patrauklus teisės studentas... Na, kam jam reikėjo grobti merginas, juk galėjo gauti viską, ko panorėjęs. Kai pirmą kartą pamačiau Tedą, pati sau pasakiau: „Oho! Jeigu tik jis man pamotų – ir aš eičiau paskui jį...“ – spaudai atviravo viena pašnekovė, paklausta, ar yra pagrindo įtarti Bundy.
Netrukus Tedas imtas vadinti charizmatišku žudiku.
Charizma jam suteikė kur kas daugiau komforto nei kitiems nusikaltėliams.
Užteko kartą Tedui pasiskųsti dėl vienodo maisto, ir netrukus ant jo stalo atsirado įvairesnio. Maniako žavesys nuginkluodavo advokatus, policininkus ir net teisėją. Jaunas šerifas Kenas Katsaris jį vadino savo mylimiausiu nusikaltėliu, o akimirką, kai skaitė Tedui kaltinamąjį nuosprendį, įsiminė kaip labiausiai sukrėtusį įvykį per savo karjerą.
Viena mergina teismo salėje pareiškė, kad „neatsisakytų tokio vyro kaip Tedas Bundy“. Pareiškimas lyg ir nestebino, jei ne viena detalė: ji buvo liudytoja prieš žmogų teisiamųjų suole. Artima Bundy draugė, su kuria jis susipažino dirbdamas krizių centre, ir garsiausios jo biografijos „The Stranger Beside Me“ („Nepažįstamasis greta manęs“) autorė Ann Rule rašė, kad moterys dūsavo ir iš susižavėjimo aikčiojo, kai Tedas atsigręždavo ir apdovanodavo jas žvilgsniu. O jam labai patiko jų reakcija.
Bundy mėgavosi dėmesiu ir populiarumu.
Jis dievino susitikimus su spauda ir maitino ją pasakomis apie savo nekaltumą. Jis liguistai troško dėmesio. Bundy psichologas ir būrys advokatų dažnai kalbėjo, esą jų klientas sunkiai išgyvena vienatvę ir trokšta būti matomas, kad jaustųsi reikalingas. Visose nuotraukose jis nepriekaištingai ir stilingai apsirengęs, o nuo veido niekada nedingsta šypsena. Jei ne lydinti ginkluota sargyba, buvo galima pamanyti, kad Tedas žengia raudonu kilimu. Net kai liko kelios valandos iki mirties nuosprendžio, duodamas paskutinį interviu jis nuolatos skersakiavo į nedidelį televizoriaus ekraną, per kurį buvo transliuojamas pokalbis, ir ieškojo sau palankių rakursų.
Kalėjimo prižiūrėtojai ne ką mažiau buvo apžavėti: du kartus „leido“ jam pabėgti iš kalėjimo. Pirmą sykį tai įvyko 1976-aisiais posėdžio metu. Juristo žinių turintis Bundy buvo pasišovęs pats save ginti, tad teisme galėjo judėti be geležinių apkaustų ant kojų. Pats save apklausdamas kaip advokatas gražbyliavo: „Esu įsitikinęs dėl savo nekaltumo labiau nei bet kada“, ir įspūdingai gestikuliuodamas prieš prisiekusiuosius atrodė beveik kaip teismo dramos herojus. O sulaukęs palankaus momento paprašė pertraukos, kad galėtų nueiti į biblioteką dar kartą susipažinti su byla. Apsaugininkai patikėjo gudriu manipuliuotoju ir paliko vieną patalpoje be grotuotų langų ir antrankių. Tedas džiaugsmingai iššoko iš antro aukšto, bet laisvės oru kvėpavo neilgai: po šešių dienų buvo grąžintas į kalėjimą.
Antrą pabėgimą Tedas suplanavo 1976 metų pabaigoje ypač kruopščiai, ir jo pasekmės tąkart buvo siaubingos.
Jis numetė dešimt kilogramų, žirklėmis lubose padarė skylę ir pradėjo rengtis pabėgimui. Garsas kameroje gremžiant angą buvo įspūdingas, tačiau apsaugininkai į informatoriaus pastabą, kad naktimis Bundy kameroje girdi garsus, nereagavo. Pabėgimo dieną, Naujųjų metų išvakarėse, Tedas iš knygų sudėliojo kai ką panašaus į kūną, statinį užklojo antklode ir skubiai dingo. Paskui lyg tyčiodamasis įsigavo į kalėjimo viršininko butą (šis su žmona šventė Naujuosius pas draugus), persirengė jo drabužiais ir ramiai išėjo pro priekines duris. Prižiūrėtojai Tedo instaliacijos nepastebėjo, pamanė, kad žvaigždė prisnūdo, ir pasišalino. Atsikvošėjo tik po septyniolikos valandų, kai kalinio pėdsakai jau buvo ataušę. Kaip jis nuskrido į Čikagą be dokumentų, lieka mįslė.
Tuo pačiu metu netoli Floridos universiteto vyras, vardu Chrisas Hagenas, išsinuomojo kambarį dviejų aukštų name. Po savaitės bendrabutyje, esančiame greta Hageno namo, buvo žiauriai nužudytos dvi studentės: nepažįstamasis įsiveržė į kambarį ir per penkiolika minučių išžagino keturias studentes, dvi iš jų nužudė. Paskui įsilaužė į namą, kurį nuomojo kitos trys studentės. Vieną žiauriai sumušė ir ruošėsi prievartauti. Nuo mirties merginą išgelbėjo tik tai, kad grįžo jos kaimynės ir išsigandęs nusikaltėlis iššoko pro langą.
Mažiau nei po mėnesio įvyko tragedija Solt Leik Sityje. Vieną vasario dieną vietos mokyklos mokytoja išleido dvylikametę Kimberly Leach namo piniginės. Mergaitė į klasę negrįžo. Po pusantro mėnesio sudarkytus jos palaikus rado kiaulidėje už miesto.
Bundy buvo fortūnos numylėtinis, kita vertus – pats nesėkmingiausias nusikaltėlis. Iš kalėjimų jis pabėgdavo neįtikėtinai lengvai, bet įkliūdavo policijai dėl smulkmenų. Prabėgus savaitei po dvylikametės nužudymo Tedą sulaikė. Tą dieną pareigūnas Davidas Lee sustabdė pro šalį važiuojantį automobilį, nes įtarė, kad tai neseniai pavogtas folksvagenas „vabalas“. Tačiau kai ruošėsi vairuotoją suimti, šis trenkė jam į koją ir bandė pabėgti. Žinoma, nesėkmingai. Davidas Lee net neįtarė, kad sugavo Amerikoje ieškomiausią nusikaltėlį, ir vis stebėjosi, kodėl paprastas „vagis“ visą kelią prašo jį užmušti.
Kiekvieną kartą pabėgęs Bundy iškart tapdavo vietos folkloro herojumi.
Žmonės jį vertino ne kaip įtariamąjį žmogžudystėmis, o kaip vaikiną, kuris sugebėjo nušluostyti nosis „bukiems kopams“. Vietos verslininkai nepraleido progos pasipelnyti iš jo vardo. Ant jaunų merginų marškinėlių netrukus pasirodė užrašai „Ted Bundy Is a One Night Stand“ („Tedas Bundy – seksas vienai nakčiai“). Baruose ir restoranuose ėmė siūlyti kokteilį „Bundy“, taip pat Bundy mėsainių be įdaro – „Bundyburgers“ („Išvyniok jį ir pamatysi, kad mėsa – pabėgo“, – puikavosi makabriškas užrašas). Radijo stotyje KSNO atsirado programa, primenanti tarsi kokį Tedo Bundy pageidavimų koncertą. Joje sukosi dainos keistais pavadinimais, tarkim, „Aint’t No Way to Treat a Lady“ („Neverta taip elgtis su moterimis“). O satyriniai žurnalai pokštavo ir vadino Bundy Houdiniu tarp kalinių (užuomina į garsų iliuzionistą Harry Houdinį, kurio vienas iš triukų buvo išsivaduoti iš antrankių, – red. past.).
Kai 1979 metais Tedas stojo prieš teismą, jo kamera jau buvo užversta gerbėjų meilės laiškais iš viso pasaulio ir siūlymais tuoktis.
Apie tai smulkiai aprašyta Stepheno Michaud knygoje „Ted Bundy: Conversations with a Killer“ („Tedas Bundy. Pokalbiai su žmogžudžiu“). Teisme dalyvavo daugybė juo susižavėjusių merginų, nusidažiusių plaukus ir vilkinčių taip pat kaip Bundy aukos.
Teismo procesas, pirmą kartą transliuotas tiesiogiai visoje šalyje, tapo naujos Amerikos kartos, išgyvenančios bet kokį sukrėtimą kaip pramogą, pagrindiniu realybės šou. Jį nušvietė daugiau nei 250 žurnalistų iš visų žemynų. Bundy gynė penki advokatai. Čia buvo net romantinė linija: per vieną baigiamąjį posėdį duodamas parodymus Bundy pasipiršo buvusiai kolegei iš Sietlo laikų, kai abu dirbo dingusių žmonių paieškos tarnyboje, – Carole Ann Boone. Ši sutiko ir po poros metų jiems net gimė duktė. Tačiau teismo tai nesugraudino. Išlikusios gyvos merginos atpažino nusikaltėlį, o sąkandžio pėdsakas ant vieno kūno sutapo su teisiamojo žandikaulio nuotrauka.
Avinėlių tylėjimas
1980 metų vasario 10 dieną Tedą Bundy nuteisė mirties bausme elektros kėdėje. Policija galutinai atsiduso pasodinusi jį už grotų. Bet neilgam. Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Policija ieškodama nusikaltėlio visai nusivarė nuo kojų ir atsidūrė aklavietėje. Tačiau 1984 metais bylą tiriantis detektyvas Robertas Keppelas netikėtai gavo laišką iš paties Bundy. Jis siūlėsi padėti ir už tai nieko neprašė.
Laukdamas nuosprendžio ir nuobodžiaudamas Tedas detektyvams perskaitė ištisą kursą, kaip veikia žmogžudžiai maniakai.
Jis pateikė idealų psichologinį Grin Riverio žmogžudžio portretą. Deja, dėl policijos aplaidumo Tedas mažai kuo padėjo tyrimui ir žmogžudys dar septyniolika metų mėgavosi laisve. Vis dėlto detektyvo ir nusikaltėlio bendradarbiavimas davė naudos, tik kita prasme. Per kelerius metus Tedas prisipažino įvykdęs dar kelis nusikaltimus ir smulkiai papasakojo, ką darė su aukomis ir kur slėpė palaikus. Dviejų vyrų pokalbiai įkvėpė filmo „Avinėlių tylėjimas“ kūrėjus. Tik Keppelą pakeitė jauna federalė Klarisė Starling. Tedas Bandy tapo ir kultinio satyrinio animacinio serialo „Pietų parkas“ personažu, jame pristatomas kaip vienas iš baisiausių pragaro gyventojų. O liūdnai pagarsėjusio įvykio, kai Tedas Bundy pagaliau buvo pasodintas į elektros kėdę ir gavo tai, ko nusipelnė, 30-mečiui režisierius Joe Berlingeris pastatė biografinį trilerį „Extremely Wicked, Shockingly Evil and Vile“ su visa plejada Holivudo žvaigždžių: Zacu Efronu, Lily Collins ir Johnu Malkovichiumi. Filmo premjera numatyta 2019 metais.
Paskutinis Amerikos psichopato interviu
1989 metų sausio 23 dieną Tedas Bundy davė paskutinį interviu ir bandė parodyti „normaliąją“ savo pusę. Jis papasakojo, kad gimė mylinčioje krikščioniškoje šeimoje, buvo artimas Dievui ir nuolatos lankė bažnyčią. Viskas klojosi gerai, kol kartą dvylikamečiui į rankas pakliuvo pornografijos žurnalas. Nuo tada sustoti negalėjo. Pornografija maitino jo mintis, kurstė vaizduotę ir skatino prievartą. Žinodamas, kad turi paskutinę galimybę paveikti spaudą, Tedas gudriai sugalvojo nukreipti jos dėmesį nuo savo psichologinių sutrikimų prie visuomenės – pasak jo, ši yra serganti: „Visuomenę reikia ginti nuo jos pačios. Šioje šalyje laisvai propaguojama pornografija bei prievarta. Žmonės smerkia Tedo Bundy veiksmus, tačiau praeina pro stovą su žurnalais, dėl kurių jų vaikai tampa tokie kaip Tedas Bundy“, – kaltę visiems, tik ne sau, vertė mirtininkas.
Tedas Bundy prisipažino įvykdęs trisdešimt žmogžudysčių, tačiau tikrasis aukų skaičius iki šiol nėra žinomas.
Kai kurių šaltinių duomenimis, aukų galėjo būti ne mažiau kaip šimtas. Jis pats kelis kartus yra daręs užuominų, kad toks skaičius galėtų būti tiesa. 1989 metais sausio 24 dieną jam buvo įvykdyta mirties bausmė.
Pasak FTB, laisvėje šiuo metu vaikšto apie keturiasdešimt žmogžudžių maniakų. Daugumos jų žvilgsnis nėra paklaikęs, ant kaktos nėra tatuiruotės su svastika kaip Charleso Mansono. Jie atrodo kaip paprasti žmonės, socializuojasi, turi šeimas ir mėgstamus užsiėmimus. Įprasta manyti, kad blogis slapstosi. Tedo Bundy atveju jis slėpėsi už šypsenos ir žydrų akių. Būtent Bundy tapo iškreiptos amerikietiškos svajonės prototipu. Vienintelė mintis, kurią paskutiniame interviu norėjo paviešinti Tedas Bundy: žmonės negimsta monstrais.
Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.