Amerikos lietuvis Tomas Kudirka: „Didžiuojuosi turėdamas tokią pavardę“

Tomas Kudirka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2020-01-26 12:01
„Tautiška giesmė“ Amerikos lietuviui Tomui Kudirkai (65) nėra tiesiog himnas: daugiau nei prieš šimtmetį užrašyti žodžiai kaliforniečiui labai prasmingi ir šiandien. Gal tai lemia įgimta meilė tėvų gimtinei, o gal prisideda ir kraujo ryšys: himno autorius Vincas Kudirka buvo Tomo prosenelio pusbrolis.

Praėjusią vasarą amerikietis Tomas praleido Lietuvoje: išsinuomojo butą Vilniaus senamiestyje, mėgavosi vietos gyvenimo būdu ir dar geriau pramoko lietuvių kalbos. Taip ilgai viešėjo pirmą kartą – anksčiau, kai dar dirbo, atskrisdavo tik trumpam aplankyti giminių. Dvidešimt penkerius metus ponas Kudirka dirbo tarptautinėje leidybos kompanijoje: buvo viceprezidentas ir plėtros vadovas, beveik visą tą laiką gyveno Bermudoje. Išėjęs į pensiją pasijuto pagaliau turįs laisvo laiko ir nusprendė parašyti savo šeimos biografiją. „Dabar iš visų kampelių rankioju dokumentus, nuotraukas, – pasakoja. – Pastebiu, kad kai tik pasakau savo pavardę, Lietuvoje man atsiveria nemažai durų. Gera žinoti, kad mano tolimas dėdė čia tebėra mylimas.“  

Jūsų tėvai iš Lietuvos pasitraukė dar būdami jauni?

Taip susiklostė, kad jiems teko bėgti. Tėvas Algirdas Kudirka 1941-aisiais baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir susiruošė stoti į mediciną, bet Lietuvą užpuolė vokiečiai. Jis atsiskyrė nuo šeimos ir pasitraukė į Vokietiją. Tiubingene baigė medicinos studijas, o 1949-aisiais kartu su kitais imigrantais išplaukė į Niujorką – nemokėdamas anglų kalbos ir niekieno nelaukiamas. Ne lengviau buvo ir mamai Irenai Giedrytei, užaugusiai Šančiuose: kai 1940 metais rusai okupavo Lietuvą, jos tėvą kaip politinį kalinį uždarė į Kauno devintąjį fortą. Netrukus paleido, bet šeima nesijautė saugi ir pabėgo į Augsburgą Vokietijoje. Ten mano mama baigė vidurinę mokyklą. Jos tėvai nusprendė toliau migruoti, gavo reikiamus dokumentus ir laivu į Niujorką išplaukė taip pat 1949-aisiais – vos savaite anksčiau už mano tėvą. Abu susipažino jau Amerikoje ir susituokė 1951 metais. Sukūrė gražią sąjungą: turiu tris brolius ir seserį.

Tomas Kudirka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka
Tomas Kudirka / Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Šeimoje jie sugebėjo išsaugoti lietuvybę?

Jie tikrai stengėsi, nors buvo nelengva. Bepigu tautiečiams, gyvenantiems Čikagoje, Bostone ar Los Andžele: ten veikia lietuvių bendruomenės, mokyklos, bažnyčios, žmonės palaiko tarpusavio ryšį. O tėtis buvo JAV armijos gydytojas: kraustėmės ten, kur jį siuntė. Jis tarnavo Teksase, Merilande, galiausiai įsikūrėme mažame Ilinojaus miestelyje – ten buvome vienintelė lietuvių šeima. Tėvai su mumis kalbėdavo lietuviškai, o mes jiems atsakydavome angliškai... Bet jie išsaugojo tradicijas: švęsdavome Kūčias ir Velykas, namą supo lietuviškas kraštovaizdis ir skulptūros.

Mama buvo puiki virėja: ruošė lietuviškus šaltibarščius, kugelį ir balandėlius, visi draugai mums pavydėjo, ypač – tos gardžios rožinės sriubos... Iki Čikagos – keturios valandos automobiliu, bet tėvai kantriai važinėdavo į lietuvių operą, kitus renginius. Jie daug mums pasakojo apie Lietuvą, aiškino sudėtingą jos istoriją, palaikė ryšius su tėvynėje likusiais giminaičiais, skatino ir mus domėtis savo šaknimis. Lietuvybė mums, vaikams, siejosi su išskirtinumu – mes jautėmės unikalūs. Kita vertus, gyvenome kaip tipiška vidurinės klasės amerikiečių šeima: didelis namas, kuriame kiekvienas turi savo kambarį, erdvus kiemas, ramybė, lėtas gyvenimo tempas... Vaikystėje daug sportavome ir, žinoma, pareigingai mokėmės. Mokslo svarba – mūsų giminės bruožas. Vincas Kudirka buvo ne vienintelis gydytojas giminėje: jų daug (juokiasi). Iš mūsų penketuko net keturi pasirinko mediciną.

Tomas Kudirka / Asmeninio albumo nuotrauka
Tomas Kudirka / Asmeninio albumo nuotrauka

O kaip jūs pasirinkote profesiją?

Vašingtono universitete baigiau valdymo ir viešojo administravimo studijas ir gavau pirmąjį magistro diplomą. Bet supratau, kad politika man neįdomi: grįžau į universitetą ir baigiau tarptautinio verslo magistrantūrą. Pamenu, skaitydamas nuobodžias knygas apie karjeros planavimą užsimerkdavau ir įsivaizduodavau save egzotiškame krašte po palme, geriantį pinakalodą ir užsiimantį tarptautiniu verslu.

Oi, kokia netikėta ir unikali svajonė...

Bet ką jūs manote – baigęs studijas gavau darbą leidybos kompanijoje, o po trijų mėnesių mane išsiuntė į Kiurasao, Karibus. Su kolegomis dienų dienas leisdavome po palmėmis, gerdami kokteilius ir kurdami leidybos verslą! Mano svajonė išsipildė (juokiasi). Buvau bendrovės viceprezidentas, atsakingas už pirkimą ir plėtrą: kompanija teikė edukacines paslaugas, mokė kinus ir japonus anglų kalbos. Dirbau su Tokijo, Taipėjaus ir Honkongo rinkomis, dvidešimt metų gyvenau Bermudoje – graži britų sala, puikūs paplūdimiai. Kai tenykštį biurą bendrovė uždarė, grįžau į Ilinojų, čia tebegyveno tėvai. Suvokiau, kad jie sensta, reikia pagalbos. Senas didžiulis namas jiems jau nebebuvo patogus, todėl visi nutarėme kraustytis į Kaliforniją. Dabar gyvenu Santa Monikoje, už penkių kvartalų nuo vandenyno.

Turėjote ir savo šeimą?

Vedžiau kanadietę iš Monrealio, bet santuoka truko neilgai – mus išskyrė mano darbas ir atstumas. Dukra Magalie gimė Bermudoje, po skyrybų su mama išvyko į Monrealį, lankė prancūzišką mokyklą. Jai 23-eji, praeitą pavasarį universitete baigė okeanologijos studijas, yra povandeninio nardymo meistrė. Šauni mergina – ja labai didžiuojuosi.

Kaip užsimezgė jūsų ryšys su Lietuva?

Pirmąsyk į Lietuvą atvykau seniai – dar 1977-aisiais, tai buvo nepaprasta patirtis. Studijavau Vašingtone, ir bičiulis papasakojo, kad Vilniuje išeivijos jaunimui rengiami lietuvių kalbos kursai, kuriuos finansuoja sovietų valdžia: „Daugeliui Amerikos lietuvių ta mintis nepatinka, jie baiminasi, kad tai propaganda. Bet aš važiuoju, nes tėvai nori, kad pamatyčiau Lietuvą. Jei nori, vykim kartu.“ Pasikalbėjau su tėvais, jie šiai idėjai pritarė. Tėvas jau buvo turėjęs reikalų su sovietų pareigūnais: tik dėl jo užsispyrimo ir pastangų Amerikoje galėjo apsilankyti jo motina ir abi seserys. Įveikti biurokratinę užkardą teko ir man: prieš kelionę turėjau nuvykti į SSRS ambasadą. Pamenu, ambasados koridoriuje pasitiko rusai, paklausė pavardės, kai pasakiau – jų veiduose išvydau šoką. Pasirodo, tik ką buvo įvykęs skandalas su bendrapavardžiu Simu Kudirka, lietuvių jūreiviu, kuris pabėgo iš sovietų laivo ir pasiprašė JAV politinio prieglobsčio.  

Tomas Kudirka / Asmeninio albumo nuotrauka
Tomas Kudirka / Asmeninio albumo nuotrauka

Ak, jau tie Kudirkos...

Matyt, rusams ši pavardė nuskambėjo kaip keiksmažodis, bet man visgi leido susitikti su ambasados darbuotoju. Šis buvo lietuvis. „Turite žemės Ilinojuje?“ – paklausė. „Taip, turime žemės prie namo.“ – „Aha, tai ir namą turite?“ – „Na, taip, ten gyvenu su tėvais.“ – „O mašiną turite?“ Ne iškart supratau, ko klausia, nes mašina man reiškė kažkokį mechanizmą... Visi klausimai buvo labai asmeniški. Teiravosi, ar turiu giminių Lietuvoje, užsirašė jų pavardes ir adresus. Vėliau sužinojau, kad prieš man atvykstant jie aplankė visus gimines ir su jais pasikalbėjo. Vilniuje kursuose visuomet sėdėdavo du KGB agentai. Juokinga, bet jie atrodė kaip iš kino filmų: juodais kostiumais, baltais marškiniais ir siaurais juodais kaklaraiščiais. Jie mus visur lydėjo.

Kokia jums pasirodė tuometė Lietuva?

Gamta – labai graži. Mus vežė į ekskursijas: aplankėme Palangą, Nidą, Kauną. Grupė buvo puiki, nors įsitikinau, kad lietuviškai kalbu kur kas prasčiau nei Amerikos didmiesčių gyventojai. Pirmą kartą susitikau su daugeliu giminaičių – buvo nuostabu. Bet, žinoma, gatvėse mačiau kareivių. Viskas buvo pilka, žmonės nežiūrėjo į akis ir nesišypsojo, ore tvyrojo įtampa. Aplankęs močiutę puoliau klausinėti, kaip gyvena, o ji staiga atsistojo ir įjungė radiją, pagarsino televizorių. „Jie gali klausytis“, – paaiškino. Visur jaučiau niūroką liūdesį, vis dėlto viešnagė patiko: nedaug žmonių iš Vakarų turėjo galimybę tai patirti ir suvokti, ką reiškia socialistinė santvarka. Man baisu, kai dabar jauni žmonės Amerikoje žavisi socializmo idėjomis, – jie nežino, ką kalba, neįsivaizduoja, kas tai yra iš tiesų. Kai antrąsyk su broliu į Lietuvą nuvykau 1992-aisiais, šalis buvo ką tik tapusi nepriklausoma, tik vadavosi iš priespaudos – bet laisvė ir viltis jau viską dažė visai kitomis spalvomis.

Dabar ypač domitės savo šaknimis, rašote tėvų biografijas. Kodėl?

Didžiuojuosi turėdamas tokią pavardę, visada žinojau tėvų ir giminės istoriją, bet noriu, kad ir po manęs likę žmonės ją žinotų. Kai tėvai mirė, tvarkiau jų namus Ilinojuje: pasilikau viską, kas bent kiek artima širdžiai. Tėvas parašė apie savo gyvenimą Lietuvoje, bet mamos biografijos neturime, nieko nėra apie etapą Amerikoje. Todėl šį aprašymą panorau baigti: renku medžiagą, dokumentus, diplomus, bandau tai sudėti į vieną kūrinį. Daug informacijos radau Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje, Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje, nemažai papasakojo ir mano teta, kuriai jau 91-i. Nebedirbu, tad turiu tam laiko: gali būti, kad Lietuvoje lankysiuosi vis dažniau. Net susidomėjau vietinėmis investicijomis: bičiulis Vytautas Olšauskas ryžosi iš Kredito unijos sukurti banką, pavadino Mano banku – ir aš į jį investavau. Manęs dažnai klausia, ar neketinu persikelti į Lietuvą visam laikui, – juk daugelis išeivių taip padarė. Dar nežinau: kol kas man patinka kelionės, bet ateityje gali visko nutikti.

Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.

Naujausi straipsniai