Alytaus rajono, Miroslavo gimnazijos fizinio lavinimo mokytoja, programos „Jaunimas gali“ trenerė bei Olimpinių vertybių ugdymo programos lektorė, trijų vaikų mama Ingrida Raulickienė (43) – tikras energijos ir geros nuotaikos užtaisas. Aktyviai sportu užsiimanti moteris geba ne tik motyvuoti dabartinį jaunimą, bet ir nustebinti dalyvaudama sudėtingiausiuose iššūkiuose.
Apie vieną sudėtingiausių bėgimų, trukusių visą parą, meilę sportui bei tvirtą ryšį su savo auklėtiniais, alytiškė Ingrida pasakojo portalui Žmonės.lt.
Ingrida, kas jumyse pasiejo didžiulę meilę sportui?
Nuo vaikystės mėgau sportuoti, lankiau įvairius būrelius – orientacinį, šaudymą, plaukimą, dziudo, lengvąją atletiką, dažnai su savo tėveliu eidavau į sporto salę pažaisti krepšinio. Kasmet su tėvais vykdavome į šeimų sporto šventes tiek žiemos, tiek vasaros metu. Turime iškovoję ne vieną taurę!
Manau, kad būtent toks tėvų auklėjimas ir aktyvus laisvalaikis kartu turėjo didelę įtaką. Iki dabar aktyviai sportuoju, maudausi eketėje, esu atominių žmonių klube – kur kiekvieną mėnesį skelbiamas vis naujas iššūkis. Sportas, aktyvus gyvenimo būdas yra mano gyvenimo aistra, neatsiejama mano dalis (šypsosi).
Kada ir kaip supratote, kad norite tapti fizinio ugdymo mokytoja?
Nuo mažens žinojau, kad noriu būti pradinių klasių mokytoja, tačiau vėliau supratau, kad sportas, aktyvus gyvenimo būdas man yra labai artimas ir svarbus. Pradėjus lankyti įvairius sporto užsiėmimus, nuolat atstovavau mokyklą įvairiose varžybose. Būtent tuo metu supratau, kad noriu būti fizinio ugdymo mokytoja. Niekada nesu suabejojusi savo pasirinkimu!
Miroslavo miestelyje esate subūrusi „Sporto fanų“ komandą, kuri yra programos „Jaunimas gali“ dalis. Kaip manote, kas būtent motyvuoja vaikus judėti, kaip sugebate juos „uždegti“ tuo noru? Juk šiais laikais tai dažnai tampa nelengvu iššūkiu.
„Sporto fanų“ komanda yra tarsi ubuntu. Šio žodžio reikšmė yra kilusi iš Afrikos, tai vertybių pagrindas sporte, taip pat ir gyvenime. „Esu todėl, jog esame mes“, – tai pagrindinė ubuntu mintis. Komandoje kiekvienas esame labai svarbus, vyrauja pagarba, tarpusavio supratimas, bendravimas, atjauta, pagalba silpnesniam. Mums tiesiog gera būti kartu. Kartu vykdyti gyvenimo įgūdžių užsiėmimus, užsiimti aktyvia fizine veikla. Vaikus motyvuoja ir tai, kad šalia jie mato džiaugsmo kupinas akis, trykštančias energija.
Būdama Olimpinių vertybių ugdymo programos lektore, šalies pedagogams vedate mokymus apie olimpines vertybes. Kodėl šie mokymai yra reikalingi šiuolaikiniams pedagogams?
Olimpinės vertybės – kilnus elgesys, pagarba gyvenime, tobulumo siekimas, pastangomis pelnytas džiaugsmas, kūno, valios ir proto darna. Kiekvieno mūsų gyvenime šios vertybės yra itin svarbios. Tai universalios vertybės, kurių atradimas, skiepijimas vaikams – tai ne tik kiekvieno pedagogo, bet ir kiekvieno piliečio, kiekvienos šeimos užduotis.
Dalyvaudama programoje „Jaunimas gali“, esate pelniusi „Metų trenerės“, „Metų draugo“ apdovanojimus. Kaip manote, dėl kokių priežasčių esate daugelio vaikų pamilta ir gerbiama mokytoja, trenerė, net ir draugė?
Sunku atsakyti į šį klausimą, bet pripažinsiu, tokius įvertinimus malonu gauti. Tai tarsi pastangomis pelnytas džiaugsmas, ir jis skirtas ne tik man, bet ir mano mokiniams, jaunimui.
Visgi geriausias įvertinimas yra grįstas poelgiais. Visai neseniai, kai jau buvo atlaisvinti judėjimo ribojimai tarp savivaldybių, gavau iš savo mokinės žinutę: „Mokytoja, atvažiuoju į Alytų, gal galėtume prasibėgti kartu?“. Perskaičius žinutę užplūdo nerealus jausmas – tik atsiradus progai, rajone gyvenanti mokinė, savo laisvu laiku skuba atvykti pas mokytoją ir prašo kartu pabėgioti! Na, o susitikusios mes ne tik bėgome, bet ir daug kalbėjomės apie draugus, nuotolinį mokymą, realaus bendravimo, draugų ir mokytojų ilgesį.
Taigi, tokios akimirkos man yra išties ypatingos ir svarbios.
Ką jums reiškia būti mokytoja? Ne paslaptis, kad šiais laikais daugelis grąsosi mokytojo profesijos, tačiau pažvelgus į jus, atrodo, kad būti pedagogu – tai nuostabus pašaukimas.
Aš nedirbu, o gyvenu tuo, ką darau. Tai buvo mano vaikystės svajonė, labai džiaugiuosi, kad ji tapo realybe. Galiu ne tik duoti, bet ir gauti. Gauti bendravimą su vaikais, matyti jų emocijas, džiaugsmą. Smagu patarti ir būti jų draugu. Nesvarbu, kokia jo profesija, kiekvienas žmogus turi jausti aistrą savo darbui, gyventi tuo, ką jis daro.
Aktyviai judate ne tik su vaikais, bet ir savo laisvu metu – dalyvaujate pusmaratoniuose, maratonuose ar kituose sporto iššūkiuose. Vienas paskutiniųjų, išties įspūdingas – parą laiko, kas tris valandas bėgote po 10 kilometrų. Kaip kilo tokia mintis?
Po šio iššūkio savo bėgimo draugės Vaivos paprašiau: „Būk gera, nebeieškok daugiau iššūkių. Pabūk truputį ramiai!“ (juokiasi). Būtent ji ir pasiūlė dalyvauti visame pasaulyje organizuotame virtualiame „Ultra Interval Challenge 24 hours“ bėgime.
Startavome vidurnaktį, ir taip kas tris valandas bėgome 10 kilometrų visą parą. Smagiausia buvo bėgti naktį tuščiomis gatvėmis, bet tuo pačiu buvo šalta, jautėsi nuovargis bei tai, kad organizmas buvo įpratęs prie miego laiko.
Visgi šį iššūkį įveikėme sėkmingai. Nors buvo sunku, didelis noras ir užsibrėžto tikslo siekimas leido pasiekti finišo tiesiąją su medinėmis kojomis. Tačiau ar tokį patį iššūkį kartočiau? Tikriausiai ne, bet kito neatsisakyčiau! (šypsosi).
Daugelis iš mūsų nori sportuoti, bėgti, tačiau nedrįsta arba neatranda vidinės motyvacijos. Patarkite, iš kur jos pasisemti ir kaip pradėti – galbūt pirmiausia ne nuo sportinių batelių, o nuo minčių?
Tikrai ne nuo batelių! Atraskite savo veiklą, kuri jums patiktų, būtų miela širdžiai, arba žmogų – draugą, kuris motyvuotų judėti. O judėjimas – tai ne tik bėgimas, galima tiesiog eiti, sportuoti namuose ar gamtoje. Svarbu pasirinkti sau tinkančią ir patinkančią judėjimo formą. Juk visi žinome seną tiesą – judėjimas, tai raktas į geresnę mūsų sveikatą (šypsosi).
