Altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė: „Italija buvo teisingas pasirinkimas“

Ūla Ulijona Žebriūnaitė/ Gedmanto Kropio nuotr.
Autorius: Specialiai „Žmonėms“ iš Turino – Remigija Paulikaitė ir Gedmantas Kropis / „ŽMONĖS Foto“
Publikuota: 2019-12-01 10:46
„Čia atvažiavau labai susikaupusi, pasiruošusi karui. Atrodė, kad reikia kažką nugalėti. Tai padėjo, nes laimėjau konkursą, gavau gerą darbą. Na, o tada atėjo laikas atsipalaiduoti“, – garsiai juokiasi vienoje Turino kavinukėje savo istoriją pasakojanti altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė (45).  

Paprastam lietuviui šis Šiaurės Italijos miestas siejasi su 2006 metų žiemos olimpinėmis žaidynėmis. Dar daugelis yra girdėję apie vieną iš katalikybės relikvijų – Turino drobulę. Prestižinio Italijos radijo ir televizijos (RAI) orkestro altų grupei jau dešimtmetį vadovaujanti Ūla Ulijona žino, kad šiame mieste telpa gerokai daugiau. „Čia stipri opera, vyksta garsūs kino festivaliai. Televizijos, kino, muzikos draugystė šiame mieste man labai artima, nes visa šeima esame menininkai“, – pasakoja. Jos mama – dainininkė Giedrė Kaukaitė, šviesaus atminimo tėvas – režisierius Arūnas Žebriūnas, Amerikoje gyvenanti vyresnė sesuo – dailininkė Monika Žebriūnaitė-Edgar.  

Tikėjausi išvysti ilga suknele plazdančią solidžią koncertmeisterę. Tačiau jūs su šiais džinsais, ant peties kabančiu instrumento dėklu panašesnė į studentę!  

Žinoma, būtų gražu fotografuotis vilkint suknelę, pasidarius šukuoseną, grimą. Taip kartais ir darau: turint tokį darbą tai neišvengiama. Tačiau per interviu su lietuviais žurnalistais noriu būti savimi. Man atrodo, nebūtina be reikalo kurti specialių efektų. O gal esu per kukli. Galėčiau daugiau apie save pasakoti. Tačiau kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad ne tai svarbiausia. Kai nieko specialiai nedarai, groti pavyksta geriau, sulaukiu dar daugiau pasiūlymų koncertuoti.

Meno pasaulyje pilna pavydo. Jis neturi tautybės. Kuo realiau save vertini, kuo aiškiau supranti, koks tavo muzikavimo tikslas, tuo viskas paprasčiau. Geriau per metus sugroti kelis įsimintinus koncertus, nei kasdien visur plėšytis. Bet Italijoje tokia mada: šiandien atlikėją matai Turine, o rytoj jis jau gros Florencijoje, Milane ar Romoje. Čia daug kam svarbi kiekybė. Tada prisimenu tėvą, jis sakydavo, kad reikia būti švariam. Nebūtinai priklausomam nuo komercijos.

Ūla Ulijona Žebriūnaitė/ Gedmanto Kropio nuotr.
Ūla Ulijona Žebriūnaitė/ Gedmanto Kropio nuotr.

Dėl muzikos važinėti iš Lietuvos pradėjote dar anksčiau, nei įsitvirtinote Italijoje?  

Kaip čigonė gyvenu nuo 1997 metų. Dirbau Šveicarijoje, Vokietijoje ir tuo pat metu grojau kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“, vadovaujamame smuikininko Gidono Kremerio. Po vienuolikos metų važinėjimo pasakiau, gana, jau noriu savo adreso, savo pagalvės ir virtuvės. Tokia galimybė atsirado – pasirinkau Italiją. Ne pyragai ir čia, visur yra savų politikos, ekonomikos problemų. Tačiau niekada negalėčiau pagalvoti apie gyvenimą Šveicarijoje ar Vokietijoje – ten viskas tvarkinga, apskaičiuota taip, kad net oro pradeda trūkti. Italija buvo teisingas pasirinkimas.

Tačiau reikėjo įrodyti, kad esate verta vadovauti muzikantams?

Simfoninis orkestras – didelis, jame groja apie šimtas dvidešimt žmonių. Esu altų grupės koncertmeisterė. Tai grupei priklauso dvylika altų. Esu prima viola – pirmasis altas. Man tai patinka. Smagu, kad su tuo orkestru galiu pasirodyti ir kaip solistė – turiu daug galimybių pasireikšti, nepaskęstu kolektyvinio darbo rutinoje. Išraiškos prasme tai – labai atsakingas darbas. Būti vadovu – nelengva, reikia mokėti sutarti su žmonėmis.

Turiu asistentę, labai gerą altininkę, per konkursą mūsų balai nedaug skyrėsi. Nugalėjau aš, nes mano pasirodymas gal buvo artistiškesnis. Kai noriu kur nors pabėgti, šios kolegės Matildos prašau, kad mane pavaduotų. „Nessun problema“ – nėra problemos – visada girdžiu iš jos.

Pastebėjau, miestiečiai jus jau atpažįsta.

Mūsų orkestras nuolatos matomas per televiziją. Besidomintys klasikine muzika tuos koncertus žiūri. O aš juk sėdžiu orkestro priekyje... Tad mieste žmonės dažnai atsisuka, kalbina, sako, kad mane pažįsta. Tai malonu – jauti, kad darbas nenueina šuniui ant uodegos.

Čia turiu pravardę: Animatrici... Išvertus iš italų kalbos reikštų publikos agituotoją. Pravardės atsiradimo istorija juokinga. Po vieno koncerto dirigentas išėjo nusilenkti, tačiau klausytojai mažai plojo. Buvo skaudu, nes mes prie tos programos dirbome kaip išprotėję. Pamačiusi, kad aplodismentai blėsta, su smičiumi užsimojau tarsi diriguoti klausytojams. Jiems taip patiko, kad paskui jau plojo ne tiek tam dirigentui, kiek man. Per dešimt metų su Turino publika užsimezgė geras ryšys, žmones, kurie koncertuose lankosi nuolatos, pažįstame.

Daug laiko praėjo, kol įpratote prie šalies savitumo?

Prieš dešimt metų atvažiavus buvo vienas įspūdis. Dabar, kai labiau pažinau žmones, jų gyvenimo būdą, – kitas.

Ypač reikėjo priprasti prie klimato. Gyvenu Šiaurės Italijoje – turėtų būti vėsiau, tačiau aplinkui Turiną – kalnai. Vasarą čia – karšta ir drėgna. Kai kuriomis dienomis net patys italai nebepakelia kaitros. Tada geriausia bėgti į kalnus, ten apie dešimt laipsnių vėsiau, sausa.

Per tuos dešimt metų išmokau labiau įsiklausyti, ką sako italai. Jie mėgsta skųstis, bet nieko nedaryti, kad kas nors keistųsi. Kartoju, kad mums, užsieniečiams, Italija yra fantastiška. Čia taip gražu! Tada jie susigėsta. Paverkšlena, pasiskundžia, o paskui skaniai pavalgo. Iš tiesų kavinės, turizmas, kinas, teatras, vynas, saliamis čia yra nuostabūs.

Gyvenant Turine dar labiau sustiprėjo lietuviškas mano būdas. Jaučiuosi nepanaši į italus ir man tai patinka. Tai vertina ir jie. Italai mėgsta viską kritikuoti, o aš į daug ką žiūriu diplomatiškai. Jei Milane Operoje „La Scala“ atlikėjas sufalšyvina vieną natą, publika švilpia, šaukia važiuoti namo. Aš stengiuosi suprasti ir vienus, ir kitus. Todėl turiu nemažai draugų, kurie mane mato kaip neutralų žmogų, jų problemas vertinantį iš šalies. Jie ateina pasitarti. 

Tikriausiai esu ta, kuri kitus pririša... Pati esu nepriklausoma, prisirišu retai. Dabar kito buto ieškau tik sau ir čihuahua veislės Čiči bei dviem katėms. Čiči – visas mano pasaulis. Jei reikėtų rinktis tarp alto ir šuniuko, dar nežinia, kas laimėtų...

Nors jūsų instrumentas – matyt, neįkainojama vertybė?

Šis altas yra Neapolio mokyklos meistrų kūrinys. Jis pagamintas 1997 metais, bet skamba kaip senas instrumentas. Dešimt metų grojau su tikrai senu altu – Venecijoje gamintu 1722-aisiais. Jis buvo neįkainojamas, bet žinojau, kad niekada negalės būti mano nuosavybė. Todėl vieną dieną jį grąžinau į muzikos fondą, o sau nusipirkau kitą. Senas instrumentas, garsus jį gaminęs meistras nebūtinai garantuoja gerą garsą. Dabartinis mano instrumentas – puikus, atitinka mano asmenybę, rankų dydį ir kita. Tai liudija ir rezultatai.

Ar koncertuojate Lietuvoje?

Stengiuosi visai nedingti, bent kas porą metų pasirodyti. Lapkričio 29-ąją laukia koncertas su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru – bus gruziniška muzika su pianistu Povilu Jaraminu. Lietuvai visada noriu parengti itin įdomią programą. Ir grodama dedu dar daugiau pastangų, kad nenuvilčiau klausytojų. Nes pati teisingiausia publika – gimtojo miesto. Namuose groti nelengva, kaskart egzaminas, stiprios emocijos. Džiaugiuosi, kad gyvendama Italijoje tapau laisvesnė ir grodama. Atsipalaidavau elgsenos, muzikinių idėjų prasme.

Maža buvau tyli mergaitė suspaustomis lūpomis, sugniaužtais kumščiukais. Dabar, jei norėčiau, kavinėje stalą galėčiau apversti. Muzika ir Italija išlaisvina. Jei turi kokį talentą, čia lengviau jį atskleisti, realizuoti. 

Kokia buvo jūsų vaikystė?

Jai apibūdinti gal labiausiai tiktų žodis „rimta“: be lėlių, žaislų. Nuo šešerių mano gyvenime atsirado smuikas ir Čiurlionio menų mokyklos sistema, kur nuolatos reikia groti, mokytis, ruoštis pamokoms. Visos dienos buvo užpildytos smuiku. Pamenu, sesuo Monika kitame kambaryje pykdavo, kiek galiu čirpinti tą pačią melodiją.

Tėvai nuolatos buvo užsiėmę: mama – Operos ir baleto teatre, tėtis – filmavimo aikštelėje. Mudvi su sese vis prižiūrėdavo kokia nors auklė. Viena mane mylėjo taip smarkiai, lyg būčiau jos anūkė, ir jau vėliau, kai užaugau, per kiekvieną gimtadienį dovanodavo pačios megztą kapšelį, o į jį įdėdavo sidabrinį rusišką rublį.

Iš vaikystės prisimenu ilgus pokalbius su tėvu, kai ką nors prisidirbdavau. Jis pakviesdavo į savo prirūkytą kabinetą, pasisodindavo ir kokias dvi valandas bandydavo išklausti, kodėl taip padariau. Tie pokalbiai būdavo sunkus psichologinis išbandymas. O kitą dieną lyg niekur nieko: „Ūlyte, mažyte, einam ledų...“ Tėtis buvo kontrastų žmogus ir tai atlaikyti nebuvo paprasta.

Pastebiu, kad dabar esu tokia pati: galiu pasisodinti muzikantą ir ilgai spausti, kodėl taip pasielgė, o kitą dieną atsiprašyti.

Mama buvo nepaklusni: jei tėtis pasakydavo, kad bus taip, ji visada prieštaraudavo. Tėtis norėjo, kad mano vardas būtų Ūla, mama – kad Ulijona. Kadangi nė vienas nenusileido, turiu abu.

Tėvai – sudėtingos asmenybės. Kažkas iš giminių yra pasakęs, kad mano tėtis – atominė bomba, o mama – vandenilinė. Tačiau jie man visą gyvenimą išliko idealai. Galbūt ir dėl to labai sunku rasti antrąją pusę. Vis ieškau vyro, panašaus į tėtį – aukšto, su barzda ir berete.

 

Ūla Ulijona Žebriūnaitė/ Gedmanto Kropio nuotr.
Ūla Ulijona Žebriūnaitė/ Gedmanto Kropio nuotr.

Sesuo vaidino Žozefiną tėčio režisuotame filme „Seklio Kalio nuotykiai“. Jūs bent kino bandymuose esate buvusi?

Esu buvusi filmavimo aikštelėje, bet vaidinti pas jį man būtų buvę sudėtinga, matyt, būčiau bijojusi. Tačiau kiti vaikai, kurie pasirodė tėčio filmuose, puikiai su juo sutardavo, nors jis tikrai buvo diktatoriškas.

Tėtis gyveno su savo kinu, o aš su mama – muzikos pasaulyje. Jis su manimi daug nesidalijo savo darbu, mintimis. Kartais užsimindavo, kad turi puikią idėją filmui. Kai klausdavau, kokią, tardavau, oi, nesakysiu – ištarta garsiai ta idėja taps nukainota. Sėdėdavo užsidaręs savo kambaryje su pypke ir galvodavo. Sakydavo, netrukdykite, aš plūduriuoju. Taip ir liko paslaptis tas Žebriūnas...

Šešeri metai, kai jo nebėra. Dabar mamai jūsų reikia dar labiau?

Reikia užpildyti vakuumą, atsiradusį jo netekus. Aš grįžtu ir ji pas mane atvažiuoja – kol galime, viena pas kitą keliaujame.

Tačiau tėčio labai trūksta. Susiruošusią į Vilnių italai mane išlydi su džiaugsmu ir pavydu, kad ten puikiai praleisiu laiką, susitiksiu su draugais. O aš kiekvieną kartą nusileidusi Lietuvoje sunkiai atsidūstu: vėl eisiu slankioti aplink buvusį mūsų namą Juozo Tumo-Vaižganto gatvėje. Ten esu gimusi. Ten jau seniai gyvena kiti žmonės, o aš vaikštau ratais, apžiūrinėju mūrus, kiemą – tai kelia daug prisiminimų. Ir kapinėse tėtį lankau. Atsistoju po medžiu, pasikalbu su juo, sakau, kaip dabar man trūksta to tavo „ką ten prisidirbai?“ Tie vizitai nėra lengvi...

Į Turiną iš gastrolių, viešnagės pas mamą skrendate kaip į namus?

Vis dar jaučiuosi esanti kelionėje. Dar turėčiau rasti savo ramybės vietą. Artistams natūralu keliauti, gyventi viešbučiuose. Sukurti namų lizdą visomis prasmėmis yra sunku: įpranti ir nori, kad ryte kas nors paruoštų pusryčius, net kai esi ne viešbutyje... Tėtis kadaise sakė – matyti, kad viešbučiuose esu įpratusi gyventi.

Kolegos iš orkestro dažnai klausia, ar tikrai neišvažiuosiu. Po tiek čia praleistų metų kartais vis dėlto pagalvoju, gal reikėtų vėl kelti sparnus. Tėtis pasakytų: „Klausyk, vaikeli, važiuok nors ir į Marsą – kol esi jauna, nesustok.“ Gyvename tik vieną kartą – gal tikrai reikėtų dar kur nors save išbandyti?

Naujausi straipsniai