Pasaulyje skaičiuojama apie 47 mln. Alzheimerio ligos atvejų. Senstančiose visuomenėse daugėja jos paliestų žmonių, pamirštančių savo vardą, nebeatpažįstančių artimųjų, prarandančių orientavimosi aplinkoje ir elementarius higienos įgūdžius.
Šios ligos atradėjas Aloisas Alzheimeris gimė 1864 m. birželio 14 d. Vokietijoje, nedideliame Marktbreito miestelyje netoli Viurcburgo. Jo tėvas Eduardas buvo notaras, o mama Barbara Theresia – tėvo pirmosios žmonos, kuri mirė gimdydama, sesuo.
Aloisas buvo guvus ir gudrus berniūkštis. Iki 1874 m. lankė pradinę mokyklą gimtajame Marktbreite. Vėliau tėvas, siekdamas suteikti geresnį išsilavinimą, išsiuntė sūnų į Ašafenburgą: jaunasis Aloisas apsigyveno pas dėdę ir mokėsi gimnazijoje. Po ketverių metų čia persikraustė ir visa šeima, padidėjusi iki 5 vaikų.
Prieš pat abitūros egzaminus Aloisas patyrė pirmą skaudų likimo kirtį – būdama vos 42-ejų mirė jo mama. Nėra patikimų žinių, ar ši netektis paskatino jaunuolį pasirinkti mediko profesiją ir išvykti į Berlyną studijuoti medicinos, tačiau žinoma, kad jau tuomet jis pasižymėjo geram mokslininkui būdingomis savybėmis: buvo smalsus, siekdavo viską išsiaiškinti iki smulkmenų. „Jis visa širdimi buvo atsidavęs gamtos mokslui, muzika jam buvo nesuprantama, filosofija – svetima, politika – neįdomi, kitiems menams likdavo abejingas“, – taip medicinos mokslus studijuojantį jaunuolį savo atsiminimuose vėliau aprašė jo darbo vadovas psichiatras Emilis Kraepelinas.
A.Alzheimeris vieną semestrą studijavo Berlyne, kur klausėsi garsaus histologo Wilhelmo von Waldeyerio-Hartzo paskaitų. Jis studentus supažindindavo su ano meto mokslo naujovėmis: juvelyriškai subtiliais audinių, nervinio audinio, ląstelių, neuronų tyrimo metodais. Mokslininkas manė, kad kiekviena liga, anomalija, galbūt net žmogaus nuotaika turi organinę priežastį. Ir su užsidegimu jų ieškojo. Šį požiūrį perėmė ir A. Alzheimeris.
Jaunuolis ėmėsi mikroskopinių tyrimų ir jais taip susižavėjo, kad jie jam prilygo menui: viską, ką išvysdavo pro mikroskopą, jis perpiešdavo plunksna ir tušu ant popieriaus, smulkmeniškai išvedžiodamas kiekvieną detalę.
Po pirmojo semestro, norėdamas būti arčiau gimtinės ir šeimos, A.Alzheimeris tęsė studijas Viurcburgo universitete, toliau domėjosi psichiatrija ir nervų tyrimais. Jaunuolis ėmėsi mikroskopinių tyrimų ir jais taip susižavėjo, kad jie jam prilygo menui: viską, ką išvysdavo pro mikroskopą, jis perpiešdavo plunksna ir tušu ant popieriaus, smulkmeniškai išvedžiodamas kiekvieną detalę.
Jaunasis A.Alzheimeris nebuvo tik nuobodus „moksliukas“ – dažnai dalyvaudavo studentų veikloje, šventėse, o po vienų peštynių gavo visam gyvenimui skruostą bjaurojantį randą.
Po aštuonių intensyvaus studentiško gyvenimo ir mokymosi semestrų A.Alzheimeris išlaikė daktaro egzaminus. Tuo metu medicinos studijos buvo trumpos, nes daugelis ligų tebebuvo apgaubtos nežinios skraiste, o žmogaus kūnas – mažai tyrinėtas. Mokslininkai džiaugėsi vieno po kito daromų atradimų gausa ir buvo pasiryžę užpildyti visas „baltas dėmes“.
1887 m., kai Paryžiuje profesorius Louis Pasteuras pirmą kartą sunaikino pavojingas bakterijas ir tai vėliau jo garbei buvo pavadinta pasterizavimu, A.Alzheimeris pristatė savo pirmą, plačiajai auditorijai kiek mažiau žinomą, atradimą. Jaunasis mokslininkas ėmėsi tirti ausų sierą. Iki tol tarp medikų buvo paplitęs mitas, kad ausų siera yra smegenų sekretas, arba, paprastai tariant, smegenų tuštinimosi „darinys“. Mitas buvo paneigtas, kai Aloisas, ėmęsis mikroskopinių tyrimų, įrodė, kad ši organizmo funkcija nėra susijusi su smegenimis. Tyrimas buvo pripažintas, tačiau, kaip įprasta anais laikais, autoriaus pavardės negavo, nes atradėjas buvo pernelyg jaunas – tik 23-ejų studentas.
1888-ieji. Ką tik baigęs studijas jaunasis A.Alzheimeris perskaitė skelbimą ir susidomėjo: „Frankfurto beprotnamis ieško gydytojo asistento.“ Psichikos ligonius tuo metu buvo įprasta vadinti „pamišėliais“, o ligonines, kur jie gydomi, – „beprotnamiais“.
Profesorius Emilis Sioli su džiaugsmu priėmė jaunąjį specialistą į Frankfurto „beprotnamį“. Abu medikai tikėjo medicinos pažanga, ieškojo netradicinių būdų psichikos ligoms gydyti.
Tuo metu Vokietijoje buvo skaičiuojama beveik 40 tūkst. „bepročių“. Daugelis jų buvo agresyvūs, dieną naktį rėkiantys ir dejuojantys, todėl buvo laikomi įvilkti į tramdomuosius marškinius ir pririšti lovose, juos prižiūrėjo tvirti slaugytojai. Patalpos, kuriose laikyti šie nelaimėliai, buvo ankštos ir dvokiančios. Prisimindamas tuo laikus, A.Alzheimeris rašė: „Kartais reikėdavo nemažai fizinės jėgos, kad pavyktų atlaikyti sudirgusių ligonių išpuolius.“ Tokiu atveju būdavo taikoma įprasta terapija – užrakinimas. Kitokių gydymo metodų nei žinota, nei praktikuota. Nors ir buvo skiriamos depresija, šizofrenija, alkoholio sukeltos psichozės, tačiau jų priežastys nebuvo aiškios, todėl beveik visų mirusių pacientų kūnai būdavo skrodžiami ir tyrinėjami. Įdomu, kad smegenys dėmesio nesulaukdavo, nes manyta, kad psichikos ligos yra išprotėjusios sielos pasireiškimas. A.Alzheimeris, priešingai, tikėjosi atsakymų rasti būtent smegenyse.
Jo kolega E.Sioli buvo naujo „Non-Restraint-Methode“ („neribojantis veiksmų metodas“) pradininkas. Abu medikai atidalijo patalpas, kad būtų galima gydyti sunkiai sergančius atskirai nuo ne tokių sudėtingų ligonių. Buvo įrengtos vonios, kad pacientai atsipalaiduotų ilgai gulėdami šiltame vandenyje. Medikai kantriai ir nuodugniai apklausdavo ligonius ir užrašydavo net pačias keisčiausias ir beprotiškiausias istorijas.
A.Alzheimeris ėmėsi tirti mirusių pacientų smegenis, norėdamas išsiaiškinti galimus jų pažeidimus. Darbo metodai buvo gana paprasti: skalpeliu atskirdavo kuo plonesnius smegenų audinio sluoksnius, juos dažydavo ir stebėdamas pro mikroskopą mėgindavo išsiaiškinti ląstelėse įvykusius pokyčius. Vėliau ėmėsi tyrinėti neuronus, ląstelių sieneles, skaidulas. Mokslininkas tikėjo, kad kažkur čia turėtų slypėti smegenų pažeidimų priežastys, sukeliančios protines negalias.
Tęsdamas savo tyrimus, A.Alzheimeris ėmė vartoti „senatvinės demencijos“ sąvoką. Aiškindamasis psichikos ligų priežastis jis ilgas valandas kalbėdavosi su pacientais – dažniausiai senukais, kurie vos pajėgdavo prisiminti savo vardus. Medikas svarstė, kad šis senatvinis užmaršumas negali būti siejamas tik su amžiumi.
Nenuostabu, kad būdamas nenuilstantis darboholikas A.Alzheimeris darbe sutiko ir būsimą žmoną. Cecilie Geisenheimer buvo vieno paciento našlė. Kol jos vyras iki pat mirties buvo gydomas „beprotnamyje“, moteris ir gydytojas daug bendravo, pamilo vienas kitą. 1895 m. juodu susituokė. Jaunoji pora buvo išties įsimylėjusi ir siekė bažnytinės santuokos, todėl žydė Cecilie neprieštaraudama pasikrikštijo.
Santuoka buvo sukurta iš didelės meilės. Turtingoji Cecilie visokeriopai rėmė sutuoktinį, kad jis nebūtų priklausomas vien tik nuo gydytojo atlyginimo ir galėtų atsidėti savo aistrai – smegenų tyrimams.
Tepraėjus keturioms savaitėms po jungtuvių, pasaulį išvydo pirmoji poros atžala – dukra Gertrud, po metų – sūnus Hansas ir paskiausiai – jaunėlė Maria. Pirmieji penkeri santuokos metai A.Alzheimeriui buvo vieni laimingiausių gyvenime. Deja, 1901 m. pradžioje Cecilie ėmė kamuoti kaklo skausmai, pasireiškė inkstų diegliai, o jau paskutinę tų pačių metų vasario dieną moteris mirė palikdama 37-erių našlį su trimis vaikais.
Po šios netekties A.Alzheimeris dar labiau pasinėrė į darbus. Jis toliau uoliai ir disciplinuotai siekė suprasti žmogaus kūną ir atskirus jo organus. Ligų nevertino kaip mistinio reiškinio – jos jam buvo mokslinis iššūkis.
A.Alzheimerio atliekami smegenų tyrimai gerokai pasistūmėjo į priekį, kai jis atrado, kad nuo senatvinės demencijos kenčiančių žmonių smegenys yra padengtos baltomis, tarsi kalkinėmis, apnašomis (jas pavadino plokštelėmis). Tai A.Alzheimeriui buvo pirmasis ženklas, kad užmaršumas – smegenų sutrikimo padarinys.
Tais pačiais metais į Frankfurto kliniką pateko pacientė, kurios dėka A.Alzheimeriui vėliau pavyko atrasti visiškai naują, jo vardu pavadintą ligą ir įeiti į medicinos istoriją.
Į kliniką buvo atgabenta sutrikusi, atmintį beveik praradusi Auguste Deter, tyrimuose įvardijama kaip Auguste D. Jai tebuvo 51-i, todėl senatvinė demencija negalėjo būti diagnozuota: moteris buvo per jauna, kad smegenys būtų suirusios. Taip mąstė A. Alzheimeris. Jis svarstė, kad greičiausiai turėtų būti kita priežastis, tik nežinojo, kokia. Gydytojas nuolatos klausinėjo pacientę, leido jai užsirašyti savo žodžius, piešti, stengdamasis suvokti jos smegenų veiklą. Tačiau tai nepadėjo nustatyti tikslios diagnozės, o tyrimai kuriam laikui nutrūko, kai gydytojas su vaikais persikraustė į Miuncheną, kur sesuo padėjo auginti našlaičius. Jo buvęs mokytojas E.Kraepelinas pasiūlė gydytojo vietą naujoje Miuncheno klinikoje ir jie kartu ėmė plėtoti modernią psichiatriją.
Nuo tada didžiąją laiko dalį A.Alzheimeris, palinkęs prie mikroskopo ir rūkydamas cigarus, skyrė moksliniams tyrimams. Kaip tik tuo metu atėjo žinia iš Frankfurto, kad nuo kraujo užkrėtimo mirė buvusi pacientė Auguste Deter. A.Alzheimeris su didžiuliu moksliniu smalsumu ir entuziazmu ėmėsi tirti jos kūną bei smegenis. Gavęs rezultatus buvo tikras, kad pagaliau išsiaiškino, jog demencija nesusijusi su senatve ar pamišimu, o yra nauja, iki tol nežinota liga.
1906 m. lapkritį Pietvakarių Vokietijos psichikos sveikatos daktarų susirinkime jis ketino viešai pristatyti šį atradimą.
Renginyje dalyvavo net 88 specialistai, iš kurių daugelis A.Alzheimerio idėjas buvo iš anksto nusiteikę sutikti itin skeptiškai. Tačiau šis nupasakojo Auguste D. atvejį, iliustruodamas mirusios pacientės smegenų ląstelių ir įvairių smegenų žievės vietų tyrimų duomenimis. Ląstelės buvo praradusios formą, priminė subliūškusius oro balionus. Smegenų struktūra, įprastai tiksli ir aiški, priminė chaotišką šiukšlyną.
1910 m. E.Kraepelinas savo psichiatrijos vadovėlyje įrašė, kad A.Alzheimeris atrado naują smegenų ligą. Nuo tada visame pasaulyje ji imta vadinti Alzheimerio liga.
A.Alzheimeris į šį pranešimą sukoncentravo visus savo 20 metų tyrimų rezultatus. „Tai yra nauja liga, kurios negalima priskirti jau žinomų ligų grupėms“, – reziumavo jis. Baigus pranešimą, stojo tyla. Skeptikai buvo įtikinti, nė vienas kolega neuždavė klausimų. „Tikrai neturite, ko paklausti?“ – pasitikslino A.Alzheimeris. Visi buvo priblokšti šios akivaizdžiai reikšmingos žinios.
1910 m. E.Kraepelinas savo psichiatrijos vadovėlyje įrašė, kad A.Alzheimeris atrado naują smegenų ligą. Nuo tada visame pasaulyje ji imta vadinti Alzheimerio liga.
Pats A.Alzheimeris šlove pasimėgauti nespėjo. 1912 m. jis išvyko profesoriauti į Breslau (dab. Vroclavą), nes jautėsi išsekęs, šlubčiojo širdis. 1915 m. gruodžio 19 d. mirė nuo inkstų nepakankamumo – kaip ir jo žmona Cecilie. Jam tebuvo 51-i.
Žymūs žmonės, sirgę Alzheimerio liga:
Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Alzheimerio liga sirgo 10 metų. Sužinojęs šią diagnozę, jis parašė laišką, kuriuo atsisveikino su Amerika. Jo atmintis blėso, ir kartą, žiūrėdamas į Baltųjų rūmų maketą, jis prasitarė: „Žinau, kad su tuo esu susijęs, tik nežinau, kaip.“ R. Reaganas mirė 2004 m. birželio 5 d., sulaukęs 93-ejų.
Buvusi Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher, praminta geležine ledi, gyvenimą baigė panirusi į užmarštį. Jai buvo 87-eri. Ligos pradžią pirmoji pastebėjo jos dukra Carol, kai motina supainiojo Folklando salų karą su konfliktu Bosnijoje. Sirgdama politikė nuolat pasigesdavo mirusio vyro, kurį labai mylėjo (už jo buvo ištekėjusi prieš savo tėvų valią).
Garsi prancūzų aktorė Annie Girardot iš pradžių suvokė diagnozę, dėl jos labai išgyveno. Vėliau tapo agresyvi, pamiršo ne tik žmones, įvykius, bet ir kasdienius įgūdžius. Mirė sulaukusi 79-erių specialioje klinikoje.
Holivudo aktorius Omaras Sharifas, sukūręs vaidmenis filmuose „Arabijos Lorensas“, „Daktaras Živaga“, kentėjo nuo Alzheimerio ligos. Tiesa, jis mirė nuo širdies smūgio, sulaukęs 83-ejų. Galima tik spėlioti, ar šių ligų nepaskatino jo besaikis piktnaudžiavimas tabaku. Vienu gyvenimo periodu jis, sakoma, surūkydavo iki 100 cigarečių per dieną.
Faktai apie Alzheimerio ligą
- Alzheimerio liga susirgę žmonės išgyvena 3–4 metus, atskirais atvejais – net iki 20 metų.
- Šia liga dažniau suserga kenčiantys nuo aukšto kraujospūdžio, padidėjusio cholesterolio kiekio, diabetikai ir nutukę asmenys.
- Alkoholio vartojimas – rizikos veiksnys susirgti šia liga.
- Alzheimerio liga moterys serga dvigubai dažniau nei vyrai, taip pat gerokai dažniau JAV ir Europos gyventojai nei azijiečiai ar afrikiečiai.
- Alzheimerio liga sergančioms moterims trūksta vitamino D.
- Apie 20 proc. ligos atvejų yra paveldėti, kiti – gyvensenos pasekmė.
- Manoma, kad Lietuvoje šia liga serga apie 35 tūkst. žmonių.
- Uoslės praradimas – vienas iš beprasidedančios ligos požymių.
- Profilaktikos priemonės: sveikas gyvenimo būdas, fizinis aktyvumas ir nuolatinis mokymasis.
- Ligos atradėjas A. Alzheimeris mirė sulaukęs 51-ų – tiek pat buvo ir pacientei, kurios atvejį jis pradėjo tirti ir nustatė šią ligą.