Dar 1995 metais, vienas pradedantis solistas iš Lietuvos, išvyko į gastroles, po kurių ilgam jau nebegrįžo... Šiandien įspūdingos išvaizdos Almas Švilpa – vienas vedančiųjų Eseno operos (Vokietija) solistų, be kurių neapsieina dauguma teatro spektaklių. Prieš kelis metus jau viešėjęs Vilnius City Operos svečiuose, „Onegino“ spektaklyje, koncerte „Arijos iš dušo“, neseniai stebinęs artistiškumu „Toskoje“, Almas verčia naują pasirodymų Lietuvoje puslapį ir grįžta atlikti įspūdingojo Mefistofelio VCO „Fauste“ spalio 12 – 15 d. Tad nuo to ir pradėjome pokalbį, vėliau pasisukusį netikėtomis laivų, religijų ir net kainų temomis...
Ką jums reiškia „Faustas“?
Asmeniškai man „Faustas“ yra viena mėgstamiausių, gražiausių operų, nes ji muzikoje turi viską: ekspresijos, ramių, svajingų momentų. Ji – lyg didžiulis emocijų kamuolys. Juk ką reiškia parašyti muziką tokiam veikalui, kaip „Faustas“. Visų pirma, tai turi būti labai drąsus žmogus, kuris imtųsi tokio literatūros palikimo, kurį visi žino ir pasakytų: „Padarysiu dar daugiau – parašysiu jam muziką“. Tai – be galo didelis iššūkis net tokiam kompozitoriui, kaip Gounod. Manau, kad jam ypatingai pasisekė, ir būtent „Fausto“ opera tikrai papildo Goethe’s kūrinį. O Mefistofelio vaidmuo šioje operoje Vilniaus pastatyme yra mieliausias iš visų.
Jūsų Mefistofelis labai šiuolaikinis, vien ko vertas jo virtimas transvestitu arba kunigu...
O ką? Transvestitų buvo ir Gounod laikais. Pabandykime pafantazuoti. Štai, ateina Mefistofelis – velnias – jis skaito žmonių mintis, labai gerai jaučia ko jiems reikia. Jis kabarete, kur žmonės – patys įvairiausi, o kai kurie galbūt mėgsta (arba bent nori) elgtis nepadoriai. Mefistofelis perskaito slapčiausius žmogaus norus ir fantazijas. Prisiminkime jo pagrindinį pasisakymą „vien tik auksas užvaldė mus“. Mefistofelis tik „op“ ir parodo visa, ko jie trokšta, užvaldo žmones savo drąsiu atvirumu ir tuo, kas yra jų slaptose svajonėse, kurios nebūtinai yra padorios.
Mėgstu režisierius, kurie sugeba įžvelgti netikėtų dalykų. Ne taip, kad Mefistofelis, tai – iš karto plunksna kepurėje, špaga ant šono, o gal ir su uodega, kaip buvo 350 kartų anksčiau daryta. Režisierius turi provokuoti. Daliai Ibelhauptaitei tai pavyksta ir puiku, nes tai – neatsiejama teatro dalis. Dalia mane žavi savo užsispyrimu visuomet sugalvoti naujų dalykų. Įprastai, pastačius spektaklį jis kurį laiką gyvena savo gyvenimą, o vėliau, jį atgaivinant, pavyzdžiui kitam sezonui, ateina dirbti režisieriaus asistentai ir jie jau „žino“ kaip kas turi būti: „Mefistofelis eina tiek ir tiek žingsnių į kairę, o tiek į dešinę“. Tačiau su Dalia taip paprastai niekada nebūna. Ji tikrai dalyvaus spektaklio ruošime visu šimtu procentų ir sugalvos naujų dalykų. Esu tikras, kad spektaklis nebus toks pat, kaip prieš pusę metų, jis tikrai labiau subręs ir taps dar geresniu.
Šie metai žymi jau 11-tą Vilnius City Operos sezoną. Per dešimtmetį užaugo nauja žiūrovų karta, galima sakyti, kad šis teatras pakeitė jų požiūrį į operą, kuri tapo laisvesnė, demokratiškesnė. Jūs jau kelis dešimtmečius dainuojate Aalto teatre Esene, pasirodote ir kitose pasaulio scenose. Ar jaučiama operos laisvėjimo tendencija ir kitur?
Aš esu konservatyvesnio požiūrio. Manau, kad operos teatras turi prasidėti nuo rūbinės, kur žmonės ateina pasipuošę, kur pasigroži ir savimi ir kitais. Teatras turi būti šventė. Vakaruose, ne tik Esene, bet ir kituose dideliuose teatruose yra ryški tendencija, kad žmogus į operą, kuri prasideda kokią septintą valandą vakaro, ateina neplanuotai, tiesiog baigia rašyti elektroninius laiškus biure, susiskambina su draugais ar žmona, šoka į automobilį ar tramvajų ir štai – jis jau operoje. Iš tiesų gali nebūti laiko net persirengti. Net didžiosiose premjerose retai pamatysime labai iškilmingai, „superinėmis“ suknelėmis ir proginėmis šukuosenomis pasipuošusias damas.
Į operą ateina žymiai daugiau jaunimo, kas mane labai džiugina. Visgi vakaruose opera išlieka, nepabijosiu to žodžio, elitiniu menu. Daugelis operą atranda apie trisdešimties, tipinis pavyzdys gali būti mano bankininkė, ji iki trisdešimties labiau mėgo roko renginius, vėliau ėmė lankytis miuzikluose, o štai dabar sako, kad miuziklo žanras jai jau lėkštokas. Kuo daugiau lankosi operoje, tuo labiau jai patinka, nes čia tikrai yra ką atrasti. Dabar jai – trisdešimt penkeri. Panašiai į operą įsitraukia daugelis, žmonės atranda šį pasaulį, o tuomet norisi vis dažniau jį pajausti ir lankytis spektakliuose nuolat.
Jei sakote, kad esate konservatyvus, tuomet tikriausiai sutiksite, kad teatrą galima palyginti su bažnyčia, – tai taip pat dvasinė institucija, lyg muzikos meno šventovė.
Šimtu procentų. Man labai įstrigo kai pirmą kartą išgirdau žodį, net ne žodį, o sąvoka apie teatrą, kuri man yra labai svarbi. Tą sąvoką geriausiai atspindi rusiškas žodis „namolennyj“ arba išmelstas. Man teko dainuoti Maskvos Didžiojo teatro atidaryme, kur dainavo kolegos, kuriems ne kartą teko pasirodyti senajame Didžiajame Maskvos teatre. Man ten patiko: didžiulė scena, viskas gerai įrengta, sutvarkyta, tačiau rusų dainininkai ilgėjosi to senojo teatro „išmelstumo“, to šventumo. Teatras turi būti išmelstas ir tai yra ne tušti žodžiai, nes žmogus dainuodamas ir vaidindamas palieka dalį savo sielos jame. Be to operoje niekur nenueisi. Tai yra tiesioginis kontaktas su žiūrovu: tu duodi jam savo sielos dalį, o jis – tau. Teatre yra lygiai taip pat, kaip ir bažnyčioje. Žmogus ateina, jis meldžiasi, tik galbūt bažnyčioje tyliai, o čia – garsiai.
Kuo ypatingas kritikų geriausiu vokiškai kalbančiose šalyse pripažintas Aalto teatras Esene?
Eseno operos teatras yra sąlyginai naujas, pastatytas 1988-aiais metais. Jis vadinasi „Aalto“, arba oficialiai „Aalto-Musiktheater Essen“ nes yra pastatytas pagal garsaus suomių architekto Alvaro Aalto projektą, tačiau jau po jo mirties. Iš paukščio skrydžio teatras atrodo kaip milžiniškas fortepijonas, jo salė taip pat yra netipinės, fortepijono formos. Tai – vienas moderniausių teatrų Europoje, turintis vieną geriausių akustikų. Jis tapo, galima sakyti, legendiniu Stefan Soltesz vadovavimo laikais. Šis žmogus vadovavo teatrui kaip direktorius, kaip intendantas, kaip muzikos direktorius, kaip dirigentas... Jo era teatre užtruko 17 metų, jis turėjo labai rimtą įtaką muzikos pasaulyje, kuri jaučiama iki šiol.
Vilnius City Opera ir Eseno teatrus sieja tai, jos jie – palyginus nauji. Tiesa, „bohemiečiai“ neturi savo teatro pastato, namų fizine prasme, Kodėl prireikia naujų teatrų? Galima juk sėdėti ir to senojo, kaip jūs sakote, išmelsto teatro balkone.
Na, pradėkime nuo to, jog Vokiečių tauta yra kiek išskirtinė, Vokiečiams visuomet labai rūpėjo kurti meną. Na, o jei yra kas kuria, kas juo mėgaujasi, tai yra ir kas lanko teatrus. Ne veltui mes turime tiek daug vokiečių ar vokiškai kalbančių kompozitorių. Vokietijoje opera tikrai nėra kažkoks naftalinas, kurio žmonės iš neturėjimo ką veikti eina uostyti. Čia vėl galime lyginti su religija. Jei Lietuvoje antra religija yra krepšinis, tai Vokietijoje futbolas ir menas taip pat yra kaip antroji religija, įskaitant ir operą.
Štai regionas kuriame aš gyvenu yra vienas tankiausiai apgyvendintų Europoje, ir jame, vien tik aplink mus yra 15 operos teatrų. Turėkite omenyje, kad Eseno teatras talpina 1400 žiūrovų, o jo scena yra ketvirta didžiausia visoje Europoje, ir nuo čia artimiausias teatras yra už kokių 12 kilometrų. Aš kalbu apie Gelsenkircheno teatrą „Musiktheater im Revier“. O dar šalia yra ir Duisburgas, ir Diuseldorfas, ir Kelnas, ir Vupertalis su savo teatrais. Ir viskas – kokių trisdešimties kilometrų spinduliu. Taigi, galima suprasti, kad opera vokiečiams yra žanras, kuris jiems reikalingas, ypatingas ir kuriuo jie itin domisi. Iš tiesų, – juk opera jungia viską: dramą, vaidybą, muziką, dainavimą. Kaip ir „Fausto“ atveju: yra ne tik geniali drama, parašyta pagal Goethe’s romaną, bet ir kitas genijus – Gounod pridėjo savo ranką. Štai mes ir turim viską viename kūrinyje, vienoje operoje. Jei žmogus atras šį žavesį, šį grožį, jis negalės nuo jo nusisukti, jis domėsis vis toliau ir labiau…
Manote, kad Lietuvoje galėtų būti daugiau teatrų, ar jie čia paprasčiausiai galėtų tilpti? Nebūtų per ankšta?
Ne galėtų, o turėtų tilpti. Aš esu išvažiavęs iš Lietuvos prieš 22-ejus metus, Mes su šeima grįžtame į Klaipėdą kasmet ir ne po kartą. Lietuva yra mūsų gimtinė, tai yra mūsų šalis. Mes matome kaip viskas keičiasi ir gražėja, kalbamės su užsieniečiais mūsų kolegomis, kurie su malonumu atranda Lietuvą ir Baltijos šalis ir aš tikrai galiu pasakyti, kad viskas gerėja Lietuvoje. Viskas, išskyrus kultūrą. Kartais galima pamanyti, kad daugeliui Lietuvių be krepšinio daugiau niekas neįdomu, bet taip neturėtų būti. Mes turime didžiulį kultūrinį palikimą ir net mūsų istorija rodo, kad opera Vilniuje buvo pastatyta pirmiau nei Paryžiuje. Nelabai įsivaizduoju, kodėl mes turime būti prastesni.
Štai paimkime tą pačią Klaipėdą, kur, kaip aš vadinu, „teatriuko“ pastatas yra tiek apgailėtinas, kad negaliu net tuo žodžiu jo vadinti. Vadinu jį ne teatru, o „ant kampo“. Imkime ir tą pačią Vilnius City Operą. Čia yra tokie pastatymai, kurie laisvai gali būti rodomi ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, ar bet kur kitur Europoje nebūtų gėda, bet: repetuoti visiškai nėra kur, scena operai netinkama, nėra net kulisų reikiamų. O pasižiūrėkime į Berlyną, kur yra trys labai geri operos teatrai. Jei Vilniuje būtų du, tai būtų fantastiška ir visiems nuo to – tik geriau. Man visiškai nesuprantama, kodėl valdžiai yra garbės reikalas pastatyti ar paremti kokį nors sporto objektą, o teatras kažkaip nereikalingas. Atrodo, jei yra muzikantai, tai gali kokioj pakampėj repetuoti. Man, kaip muzikantui, – gėda už tokį valdžios mąstymą.
Žiniasklaidoje įprasta lyginti kainas Lietuvoje ir kitose šalyse. Ar Vokietijoje, kitose šalyse opera yra brangesnis malonumas? Kiek kainuoja bilietai į operą Esene?
Eseno teatre įmanoma rasti bilietus nuo 30 iki 180-ies eurų, bet vidutinė kaina sukasi ties 100-o riba. Kartais bilietai kainuoja fantastiškas sumas. Į didžiojo teatro atidarymą Maskvoje juodojoje rinkoje bilietai į spektaklį „Ruslanas ir Liudmila“ kainavo 50 000 JAV dolerių. Na, aišku, geriausiose vietose. Ženevos teatre bilietai įprastai kainuoja nuo 80 Šveicarijos frankų (apie 70 EUR) iki 550 (apie 480 EUR). Kartą teko dainuoti Japonijoje, ten bilietai į Richardo Strausso operą „Salomėją“ kainavo vidutiniškai 550 eurų. Japonijoje opera yra išties brangus malonumas, Europoje kiek pigiau, o Lietuvoje bilietai kol kas labai pigūs, jei lyginsime vidutines kainas.
Minėjote, kad dažnai grįžtate į Lietuvą.
Taip, mūsų vaikai kalba lietuviškai visiškai be akcento. Bendraudami jūs nepastebėtumėte, kad jie gimė Vokietijoje ir jau baigė ar tuoj baigs mokyklas ten. Mes namie kalbame lietuviškai, žiūrime Lietuvos televiziją, gyvename lietuviška dvasia, verdame cepelinus ir kai tik galime, mielai važiuojame į Lietuvą ilsėtis. Pajūryje turime savo namus, labai mėgstame Baltijos jūrą, smėlį, – gera ir draugus aplankyti, pavažinėti po visą Lietuvą.
Neseniai įsiliejome į savotišką, galima sakyti, vandens sporto hobį. Su žmona išsilaikėme teises ir dabar abu esame kapitonai, galime legaliai ir smagiai vairuoti savo laivą. Gal derėtų jį vadinti kateriu, bet man gražiau laivas, tai laivu ir vadinu. Jis – 9 metrų ilgio, su galingu varikliu, penkių miegamųjų vietų, – toks tas naujas hobis. Šią vasarą galėjome pakeliauti laivu po Kuršių neriją – graži nauja patirtis. Gaila, rudenį nelabai turime galimybės būti Lietuvoje, būtumėme aistringi grybautojai, juk tai – fantastiškas laiko praleidimas miške.
Operos žvaigždės plaukioja nuosavais laivais, spindi scenoje, tačiau kiek laiko reikia dirbti tam, kad būtų sukurtas vaidmuo. Kiek valandų trunka jūsų darbo diena?
Operos dainininkas nėra tik profesija, tai – gyvenimo būdas. Mes neskaičiuojame valandų. Štai, kad ir „bohemiečių“ „Faustas“. Pernai įvyko fantastiška premjera ir tikrai puikus pastatymas, tačiau spektaklis nėra padarytas ir užkonservuotas. Asmeniškai man spalio 12-ta bus nauja premjera. Aš jau dabar galvoju, ką man padaryti naujai, ką patobulinti. Ir nors aš „Faustą“ moku mintinai, esu dainavęs Mefistofelį ne vienam spektaklyje, ne viename pastatyme ir ne viename teatre, bet aš vėl galvoju apie jį toliau ir tas darbas vyks tol, kol spalio 15-ąją baigsis paskutinis spektaklis Vilniuje.
Šis darbas nėra tik apie lipimą ant scenos ir dainavimą. Iki to laiko reikia subrandinti vaidmenį ir nesvarbu, kad praėję spektakliai visiems patiko ir visi jai džiaugėsi. Tu turi iš naujo išeiti ir būti ne prastesnis, o šiuo atveju net geresnis nei buvai: su šviežiomis idėjomis ir dar kažkuo geresniu. Jei aš žinosiu, kad esu tame pačiame lygyje, kaip prieš pusę metų, tai jau manęs nedžiugins. Todėl turiu iš savęs reikalauti daugiau. Jei tikėsime, kad smegenys dirba miegodamos, tai reiškia, kad dirbu 24 valandas per parą, jei ne, tuomet – 15-16 valandų per parą.
Kas šį sezoną jūsų laukia be Mefistofelio „Fauste“, kokiais darbais gyvenate?
Šį sezoną įvyks mano labai laukiama Richardo Strausso „Salomėjos“ premjera Eseno Aalto teatre, taip pat Wagnerio operos „Valkirija“ pastatymas. Tokijuje laukia austrų kompozitoriaus Alexander von Zemlinsky „Lyriškoji simfonija“ ir R. Wagnerio rečitalis su Tokijo nacionaliniu orkestru. Šį rudenį dar keliausiu po Vokietiją su Verdi Requiem turu. Na, ir žinoma „Faustas: Vilniuje. Taigi, šiek tiek turiu ką veikti...
