Almas Švilpa griauna mitą apie operos solistus: jie neturi būti apkūnūs

Almas Švilpa / D.Matvejevo nuotr./Asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-01-25 10:39
„Teko skaityti, kad operos dainininkui dainuojat dirba 97% visų kūno raumenų. Tai ne tik balso stygos, kurios irgi yra raumuo, ir kaip gi tai – ne sportas? Juk tai yra raumenų darbas! Tikiu, kad dainininkas turi turėti gerą formą, jis turi ir judėti“, – sako režisierės Dalios Ibelhauptaitės spektaklyje „Faustas“ velnią Mefistofelį vaidinantis Almas Švilpa.

Kaip ir kada susidomėjote sportu?

Net nežinau ar susidomėjau... Kai man buvo 4 metai, mama mane atsivedusi į sporto prekių parduotuvę nupirko tokius mažus svarmenukus, maždaug po 1,5-2 kilogramus ir tai tapo tokia pradžia į sportą. Paskui, aišku, kaip visi vaikai, ypatingai mūsų laikais, lakstydavom po kiemą, žaisdavom futbolą, vaikydavomės kamuolį. Nuo antros klasės pradėjau lankyti baseiną, kurį lankiau net 3 ar 4 metus.

Kokios sporto šakos jums yra artimiausios?

Taip susiklostė, kad po baseino pradėjau domėtis kovinėmis sporto šakomis. Kažkur 4-5 klasėje pradėjau lankyti dziudo, po to karate, vėliau kikboksas ir iki šiol man artimiausios sporto šakos yra kovos menai.

Kokių varžybų nepraleidžiat per TV, o gal ir stebite gyvai?

Man patinka žiūrėt krepšinį, bet nesu tas fanas, kuris žiūri visas varžybas iš eilės, žino, kokia komanda kokią vietą užima. Man patinka žiūrėti Europos, pasaulio čempionatus. Taip pat ir futbolas. O kas man labai patinka – mėgstu boksą. Paskutinę Vladimiro Kličko kovą su Antonu Joshua žiūrėjau gyvai, specialiai atsikėlęs 5 valandą ryto, o atėjęs prie televizoriaus ten jau radau sėdintį savo sūnų, atsikėlusį žiūrėti tos pačios kovos.

Ankščiau būdavo transliuojamos kovos be taisyklių, jas irgi žiūrėdavau. Ko visiškai nemėgstu, tai, būtent amerikietiškų bušido čempionatų. Manau, kad teatro mano gyvenime ir taip užtenka.

Kokiu sportu pats užsiimat? Kaip dažnai sportuojate?

Manau, sportas turėtų būti mišrus ir nesvarbu, kokia sporto šaka yra mėgstamiausia. Man patinka viskas, nuo vaikščiojimo iki sunkumų kilnojimų, o taip pat plaukiojimas. Dažnai einame į baseiną, stengiuosi plaukti laikui. Taip pat man patinka išlieti susikaupusias emocijas daužant kriaušę, be to du kartus į savaitę vaikštau į fitnesą. Ten ne tik štangas kilnoju, bet einu ir į aerobikos kursus, kaip „fat burning“ arba riebalų deginimo treniruotes, kardio boksas. Viskas, kur reikia judėti, yra man. Manau, kad ir profesionalūs sportininkai neužsiima tik savo šaka, tarkime V. Alekna juk ne tik diską mėto, bet jis, turbūt, ir bėgioja, ir sunkumus kilnoja, ir plaukioja. Tai yra atletas, kuris treniruoja ir rūpinasi visu kūnu.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kuo sportas jums padeda operoje?

Yra susidaręs toks stereotipas, kad operos dainininkas turi būti storas, nerangus, lyg jis turi turėti daug svorio, kad jo balsas būtų stipresnis. Tai yra visiška netiesa, tiesiog yra žmonės, kurie stovi scenoje, jie atiduoda daug energijos ir jos nelieka sportui. Iš tiesų, dainininkui sportas yra labai naudingas ir, manyčiau, kad operos dainininkui net reikėtų sportuoti. Opera ir sportas papildo vienas kitą, nes dainininkui reikia būti tikrai sveikam, energingam, stipriam. Sportas būtent tai ir suteikia.

Pagalvojęs apie savo pažįstamus operos dainininkus, ko gero nežinau nė vieno fiziškai silpno žmogaus. Opera – sunkus menas, net ir fizine prasme. Galbūt daugumai nepatiks, nes manoma, kad opera ir sportas yra du priešingi dalykai, bet aš taip nemanau. Žmogus 4 valandas turi rėkti, – garsiai dainuoti, nes prieš jį sėdi 60 muzikantų su smuikais, kontrabosais, triūbom, trombonais, – ir jie visi groja, skleidžia didelį garsą, o dainininkas yra vienas ir turi dainuoti grasiau, jis turi girdėtis salėje, kurioje dažniausiai būna ne 300-400, o 1000-2000 žmonių. Tam reikia tikrai gero fizinio pasiruošimo.

Teko skaityti, kad operos dainininkui dainuojat dirba 97% visų kūno raumenų. Tai ne tik balso stygos, kurios irgi yra raumuo, ir kaip gi tai – ne sportas? Juk tai yra raumenų darbas! Tikiu, kad dainininkas turi turėti gerą formą, jis turi ir judėti. Šiais laikais, režisieriai nori, kad operoje būtų vis daugiau judesio, kad ji būtų vis labiau panašesnė į kiną. Prieš kokius 70 metų, F. Šaliapino laikais, kai nebuvo televizijos, žmogus ateidavo į teatrą ir neįsivaizduodavo, kad gali būti kitaip. Atsistoja solistas, padainavo ir čia yra vaidyba. O šiais laikais žmonės nori matyti, kad teatras yra gyvas. Režisieriai to ir reikalauja. Ypatingai Dalia Ibelhauptaitė: ji kuria taip, kad spektaklis prilygtų kinui. Tik jis vyksta čia ir dabar. Jis yra gyvas.

Žinoma, kad spektaklis taptų tokiu gyvu, dainininkas turi ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, o tai yra labai plati sąvoka: ir bėgioti, ir laiptais pakilti, ir nusileisti, partnerį apkabinti, paimti jį už rankos ir pastumti, gal ir pačiam atsigulti – visa tai vyksta dainuojant. Jeigu dar pagalvosime, kad operos solistai turi dėvi kostiumus, kurie gali būti iš natūralios odos ir nepraleidžia oro... Tu judi, tu prakaituoji. O dar prožektoriai, šviečiantys iš viršaus sudaro lyg pirties efektą. Tau būna tikrai karšta, net prakaitas bėga, tad turi būti labai gerai tam pasiruošęs fiziškai. Juk negali parodyti žmonėms, kad tau sunku – viso šito žiūrovas neturi matyti. Tai – labai sunkus, bet labai mielas darbas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Gal yra dalykų, kurių sportuojant reikia dėl operos atsisakyti?

Taip. Pavyzdžiui, mums, operos dainininkas, yra labai svarbi diafragma. Diafragma ir žemas kvėpavimas, todėl, kai sportuoju, pilvo raumenis treniruoju labai, labai atsargiai. Taip vadinami „six packai“, – jau ne visiškai dainininko pliusas, nes diafragmos raumenys dainuojant turi būti elastingi, tad reikia atsižvelgti į tai.

Kitas dalykas, ko aš visiškai nedarau, nors labai norėčiau, – slidinėjimas. Labai daug žmonių važiuoja per atostogas į kalnus, į Alpes. Man labai patiktų, nes tai – ekstremalus sportas, o aš mėgstu greitį... bet ar koją pasitempsi, ar kitokia trauma ir nebegalėsi eiti į sceną. Galbūt kitas gali rizikuoti, bet aš – ne.

Kiek jums svarbi yra jūsų paties išvaizda? Ir kiek – kitų?

Aš nesu kažkoks snobas. Yra žmonių, kuriems plaukelis truputėlį ne taip sušukuotas ar minimaliai spalvos nesuderintos ir jie jau negali eiti į gatvę, jaučiasi blogai. Toks nesu, bet savaime aišku, kad nevaikštau į repeticijas ar po miestą, į svečius su nutrintomis treninginėmis kelnėmis. Nors juk dabar treninginės kelnės – madinga.

Šiandien operos pasaulyje labai stambūs solistai jau yra išgyvendinti. Buvo tokie, kaip L. Pavarotti, kurie turėjo milžinišką Dievo dovaną, tokių per šimtą metų būna vienetai, bet jo kontrakte buvo įrašyta, kad jis per spektaklį daugiau kaip 2 laiptų negali užlipti... Dabar taip būti negali, todėl daug dainininkų yra geros fizinės formos

Be to, šiandien pastatymuose labai daug lemia režisierių nuomonė. Buvo laikai, prieš kokius 60 metų, kai viską lėmė dainininkai. Dainininkas sakydavo, kad: „Šito nedarysiu, čia neisiu, čia ne šitaip, o taip turėtų būt“. Vėliau, labai daug ką turėjo pasakyti ir dirigentai iš muzikinės pusės, o jau nuo 80-ųjų iki dabar (kol kas ta tendencija nesikeičia) daugiausiai turi pasakyti režisieriai. Jeigu personažas turi būti labai storas, tai viskas tvarkoje, – jis turi būti storas, bet dažniausiai tokių yra labai, labai mažai, o visi kiti turi atrodyti, kaip iš filmų.

Kokį pratimą kasdien turėtų atlikti kiekvienas?

Čia labai geras klausimas. Galėčiau patarti. Visų pirma, kiekvienas žmogus turėtų vaikščioti. Dabar labai madinga, ypač Amerikoje, atsiranda visokios programėlės mobiliuosiuose telefonuose, kurios skaičiuoja žingsnius. Amerikiečiai, pavyzdžiui, sako, kad reikia 10000 žingsnių nueiti per dieną, kiek aš žinau, net sveikatingumo kasa Amerikoje, iš tų, kurie padaro po 10000 žingsnių kiekvieną dieną, ima mažesnius mokesčius. Manau, kad vaikščiojimas yra vienas iš pagrindinių ir natūraliausių sportų

Mes 14 metų turėjome šuniuką, prancūzišką buldogą vardu Figaro, ir kiekvieną dieną vaikščiodavome su juo: ryte po pusę valandos, vakare po 40 minučių. Dabar vėl turime augintinį ir vėl prancūzišką buldogą, kurio vardas Hugo ir vėl pažinome tą judėjimo laimę. Atsikeli 8 valandą – reikia su Hugo į lauką iš karto. Kiekvieną kartą, kai mes einam, aš džiaugiuosi, kad mes turim Hugo ir esam priversti vaikščiot.

Net gastrolėse visąlaik stengiuosi nuomotis būstą 40 minučių arba 1 valandą nuo teatro ir visada stengiuosi, kad į repeticiją galėčiau eiti pėsčias. Kaip tas 40 minučių arba 1 valandą prasieini, ateini jau atsigavęs, atsibudęs ir tavo galva, tavo kūnas visai kitaip dirba, tu bendrauji kitaip. Vaikščiojimas yra numeris vienas.

Ką dar patarčiau, ypač žmonėms, kurie jau ne to pirmo, o antro amžiaus, – kiekvieną dieną pritūpti bent po 10-15 kartų. Aš savo tėvams visada sakau, kad kiekvieną dieną atsikėlęs, žmogus darydamas sau kavą arba arbatą 2-3 pritūpimus gali padaryti, kažką vėl darydamas, dar 3-4. Jau per pusryčius susidaro 15-20 pritūpimų ir tai yra labai gerai, nes taip tvirtinami kojų raumenys. Galima vardinti ir vardinti tuos pratimus...

Nežinau, kaip dabar yra Lietuvoje, bet mano laikais, kai vaikščiodavau į sporto sales, matydavau žmones nuo 16 iki 28 metų. Dabar Vakaruose, treniruotėse susirenka žmonės, kuriems virš 60-70 metų ir jie šypsosi. Tikiu, kad kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau jis turėtų judėti ir rūpintis savo sveikata. Dabar sportuot madinga ir tai labai gera mada. Gal Lietuvoje ne kiekvienas gali sau leisti eiti į sporto salę, mokėti pinigus, bet pasivaikščioti grynam ore gali kiekvienas.

Ar sportuojate visa šeima?

Taip. Mano dukra turi rudą karate diržą, sūnus – mėlyną. Kai pats karate užsiiminėjau, turėjau juodą. Mes stengiamės gyventi aktyviai, sportuoti. Pavyzdžiui mano žmona labai gerai šaudo.

Ar esate gavęs vaidmenų dėl savo sudėjimo?

Į šitą klausimą nelabai galėčiau atsakyti. Taip pagalvojus – nežinau. Gal ir taip... Bet viena tendencija labai aiški – režisieriai labai mėgsta mane išrengti, bent jau su maikute paleisti. Bet be kelnių scenoje dar nebuvau. Dalia va su dirželiais Valpurgijos nakties scenoje „Fauste“ paleidžia. Galbūt pamačius mane ir žiūrovui kažkas naujo – tokio sudėjimo solistas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Koks būtų jūsų svajonių sportas, jei neužsiimtumėte opera?

Ko gero užsiiminėčiau karate truputėlį daugiau ir giliau. Laikui bėgant, pradėjau suprasti, kad karate nėra tik sportas, ar savigyna. Tai ne tik kova, bet ir filosofija. Vokietijoje vaikščiojau į karate užsiėmimus, tai treneriai važiuoja į Japoniją, ten tobulinasi pas geriausius pasaulio meistrus. Kai su jais pakalbi, labai sužavi jų mąstymas, kad tai yra daugiau filosofija, nei sportas. Bet deja, ypatingai žiemą negaliu eiti į salę, turi būti basas, o grindys dažniausiai šaltos ir negaliu rizikuoti peršalti...

Pernai įsigijote laivą – kodėl? Koks tai laivas?

Kaip žinote, esu užaugęs Klaipėdoje. Laivai yra kažkas nuostabaus, kas man labai patinka. Vaikystėje dažnai buvau vedamas į laivą, nes tėtis buvo jūrininkas. Mano paaugliška svajonė buvo būti jūreiviu. Galbūt, prisidėjo ir tai, kad tuomet jūreiviai būdavo laisvi, jie aplankydavo daug šalių, skirtingai nuo visų, nes būdavo sunku kur išvykti. O jie grįždavo ir pasakodavo, kaip žmonės pasaulyje be Tarybų Sąjungos gražiai ir laimingai gyvena.

Dažnai tekdavo matyti, kaip išplaukia laivas ir žinai, kad po mėnesio jis bus prie Argentinos krantų. Lyg fantazija. Iki šiandien laivas man yra kaip gyvas daiktas. Įsivaizduojate: 20, 50 ar 100 įgulos žmonių praleidžia tame laive iki 9 mėnesių. Jie ten gyvena, yra blaškomi stichijos, didžiausių bangų... Ne veltui, man labai dažnai tenka dainuoti Skrajojančio Olando partiją. Ir tai yra vienas mano mėgstamiausių vaidmenų, kur yra ir laivas, ir jūra. Po dainavimo tai yra antras mano pasaulis.

Tad tai buvo mano sena svajonė turėti savo laivą ir praeitais metais ją įgyvendinom. Koks ten laivas, – ten kateris, apie 9 metrų ilgio, su galingu varikliu. Jame 4-5 žmonės gali gyventi iki 2 savaičių. Ten galima išsivirti arbatos ir sriubą. Gali gyventi. Jei nori, gali ir į Švediją ir į Norvegiją nuplaukti, – jis tam pritaikytas, jūrinis kateris. Bet kol kas dar taip toli nesiryžtam plaukti, esam pradžiamoksliai: praeitais metais išsilaikėm teises, tad esam tokie jauni, nepatyrę kapitonai.

Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Papasakokite trumpai apie tėtį, juk jūrininkas – ne kiekvieno tėčio profesija...

Mano tėtis – jūrininkas tikrąja to žodžio prasme. Jis iš tiesų daugiau savo gyvenimo praleido ant vandens, negu sausumoje, aplankė daugelį pasaulio kampų ir kampelių, visa Afriką, turbūt, skersai išilgai yra išmaišęs. Yra buvęs ir šiaurėje, Sovietiniais laikais 10 metų dirbo prie Japonijos, Sachalino salos. Mane džiugina, kad jis šią specialybę pasirinko iš pašaukimo, jei jo paklaustum ar dar kartą rinktųsi šią specialybę, net negalvodamas atsakytų – taip. Kai aš norėjau būti jūreiviu, jis man pasakė, kad šeimoje užtenka vieno durniaus. Tėtis suprato, kad tai ne man, kad tai specialybė, kuriai reikia pašaukimo. Šiandien jis yra pensininkas, bet jo paklausus ar norėtų dabar išplaukti į jūrą, pasakė: „Jeigu manęs paklaustų, po 15 minučių mano lagaminas būtų sudėtas“. Tai vienas iš tų jūreivių, kurį galima vadinti tikru jūrų vilku.

Žmonės.lt

Naujausi straipsniai