Alma Adamkienė mini 94-ąjį gimtadienį: viso gyvenimo meilė ir pasiaukojimas dėl vyro svajonės

Alma Adamkienė ir Valdas Adamkus / Gretos Skaraitienės ir asmeninio albumo nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2021-02-10 08:11
Vasario 10 dieną buvusi pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė mini 94-ąjį gimtadienį. Norinčių pasveikinti ponią Almą šią dieną tikrai netrūks – prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metu ji buvo ypač aktyvi filantropė, tad ne vieną palietė savo gerumu. 

1999-aisiais įkurtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas per penkiolika savo veiklos metų suteikė paramą 45 provincijos mokykloms, vaikų ligoninėms, globos namams ir vykdė įvairius labdaros projektus.

Nuo karo bėgusi ir skurdą asmeniškai patyrusi A.Adamkienė niekada nenusigręžė nuo tų, kuriems reikėjo pagalbos.

„Pamenu, kai Valdas pirmą kartą kandidatavo į Lietuvos prezidentus, su kitomis kandidatų žmonomis dalyvavau radijo laidoje. Manęs klausia: jei jūsų vyrą išrinks, ką jūs veiksite? O aš apie tai nė nepagalvojau! Išvis nemaniau, kad Valdą gali išrinkti. Bet kažką pasakyti reikia. Sakau: „Aš turbūt labdara užsiimsiu.“ Viena ponia kad šoko: „Kam ta labdara? Mes – ne ubagai, mums pašalpų nereikia!“ Betgi – reikia, mačiau tai važinėdama po Lietuvos kaimus, lankydamasi mokyklose.

Kažkada ir man labai reikėjo, iki šiol esu dėkinga Amerikos lietuviams, kad mane aprengė, siuntė maisto ir aš nebadavau. Niekada nesužinosiu, kas jie, bet jų gerumą jaučiu iki šiol. Nė vienas iš mūsų negali žinoti, ar jam kada neprireiks pagalbos“, – 2011-aisiais per interviu žurnalui „Legendos“ sakė ponia Alma.

Alma ir Valdas Adamkai / Gedmanto Kropio nuotr.
Alma ir Valdas Adamkai / Gedmanto Kropio nuotr.

Telšiuose augusi Alma pasakojo, kad jau ankstyvoje paauglystėje ji buvo labai aktyvi, troško visur dalyvauti. Jai patiko lengvoji atletika, tėvelis ją palaikė, o mama tempė pas gydytojus: gal vitaminų, gal žuvų taukų liesai ir trapiai mergaitei?

„Turėjau puikią šeimą. Pavasarį, vasarą ir rudenį po vakarienės kasdien eidavome pasivaikščioti. Abu tėvai, sesė, aš, pora draugių. Tėvelis kaipmat suorganizuodavo lenktynes, paežerėje šniūrą ištempdavo, šokdavome į tolį, į aukštį. Apie krepšinį mama išvis pagalvoti neleido. Sakydavo: „Mergaitėms tai netinka!“ Ir tas netinka, ir anas netinka... Bet šiaip turėjau labai gerą ir gražią vaikystę“, – prisiminė ponia Alma.

Jos tėvas Telšiuose buvo verslininkas, protingas žmogus. Jam atrodė, kad prasidėjus karui trauktis į Vokietiją neišmintinga. Geriau – į Švediją. Būtent taip šeima ir padarė.

„Sunkvežimiu pasiekėme Šventąją, apsigyvenome pas žveją. Kokie drąsūs tie žvejai buvo! Gerai pažindami jūrą, jie laukdavo audros. Kai ji šiek tiek nurimdavo, į žvejybos katerius sodindavo žmones ir plukdydavo į Švediją.

Prisimenu naktį, kai turėjome išplaukti: audra, griaustiniai, žaibai, o prie kambario, kuriame nakvojome, lango – geltonos gėlės. Tokiais aukštais kotais... Žaibas nušviečia, ir aš matau, kaip jos linguoja, – tai į vieną pusę, tai į kitą.

Ponia Alma Adamkienė / Asmeninio albumo nuotr.
Ponia Alma Adamkienė / Asmeninio albumo nuotr.

Naktį išplaukėme, mūsų kateris – paskutinis. Priplaukti prie kranto negalėjo, tad susėdome į mažas valteles, turėjome jį pasiekti jau jūroje. Mums keliantis, ar kas paskundė, ar vokiečiai pajuto, staiga – šūviai. Koks išgąstis!

Šiaip ne taip pasiekėme laivą. Nors jo motoras buvo sugadintas, išplaukėme. Plaukėme visą dieną. Audra dar nenurimusi, bangos liejasi per viršų, vyrai kibirais vandenį semia. Mamą tėtis pririšo denyje prie stiebo – ji plaukti išvis negalėdavo, taip būdavo bloga. Kai sutemo, išvydome Švedijos žiburius. Staiga netoliese pasirodo vokiečių karo ligoninės laivas. Bėglius sukelia į tą laivą, o katerį sušaudo, matome, kaip jis nuskęsta.

Atsiduriame Rygoje. Išlaipina uoste, o ten – latvių esesininkai su šunimis išsirikiavę. Kolioja mus, išdavikais vadina. Sustatė moteris, vaikus, apsupo ir visą koloną nuvarė į Rygos kalėjimą. Dvi savaites ten laikė – šimtą žmonių vienoje celėje. Vaikus ir jaunuolius tėvai kišdavo po stalu, kad blakės nekąstų. Vieną naktį prikėlė, išrikiavo. Galvojom, baigta, dabar jau šaudys. Vyrus atskyrė, išvedė. Tėvas man į rankas spėjo įbrukti lapelį su Lietuvos pasiuntinybės Berlyne adresu. Sakė, jei atsidurtumėte Vokietijoje, iškart parašykit laišką ir praneškit, kur esat.

Paskui mus įsodino į prekinį laivą ir nuplukdė į Gdanską, o tada – į traukinius ir į Vokietiją. Vokietija sugriauta, sunaikinta, pabėgėlių stovyklose – skurdas ir maisto trūkumas...“ – „Legendoms“ pasakojo ponia Alma.

Alma ir Valdas Adamkai
Alma ir Valdas Adamkai

Lietuvių pabėgėlių buvo nemažai. Eichštete netgi įsikūrė lietuvių gimnazija, apie kurią greitai pasklido gandas. Skirtingose pabėgėlių stovyklose gyvenę Alma ir Valdas susitiko būtent šioje gimnazijoje. Vieną popietę būsimasis Lietuvos prezidentas išvydo laiptais besileidžiančią mėlynakę blondinę. Savo pačios pasiūtu sijonu pasipuošusi mergaitė atrodė žaviai – vis kartoja prezidentas.

„Pažiūrėjau aš į ją ir nusprendžiau: jei kada nors vesiu, tai tik šitą. Nuo tos dienos praėjo ilgi šešeri metai, kol užkariavau jos širdį“, – yra pasakojęs V.Adamkus.

Buvusi pirmoji šalies pora Alma ir Valdas susituokė 1951-aisiais. A.Adamkienė pasakojo, kad gyvenimo pradžia buvo sudėtinga.

„Vestuvės įvyko rugsėjo 1-ąją. Buvome taip nutarę: kraustomės į Čikagą, aš einu dirbti, o Valdas – į universitetą. Išsinuomojome pusantro kambario su bendra virtuve. Kambaryje buvo šiokių tokių baldų. Sunkiai vertėmės, dirbau privačioje draudimo kompanijoje, tvarkiau dokumentus, uždirbau nedaug, 75 dolerius per savaitę“, – sakė ponia Alma.

Alma ir Valdas Adamkai  / Asmeninio albumo nuotr.
Alma ir Valdas Adamkai / Asmeninio albumo nuotr.

Iš šių pinigų reikėdavo sumokėti nuomą, pirkti maisto, benzino. Kol V.Adamkus studijavo universitete, pragyvenimu besirūpinusi A.Adamkienė atviravo visuomet palaikiusi vyro pasirinkimus.

„Žinojau didelį jo norą, vizijas, rūpestį dėl Lietuvos. Jis daug bendravo su senovės lietuviais – taip mes vadinome pirmosios bangos emigrantus, o dar dirbo, mokėsi... Juk negalėjau būti tokia egoistė: tu neik, nedaryk, geriau nuvesk mane į kiną. Kai gyveni kartu, negali gyventi tik dėl savęs, vienam kuriam reikia nusileisti.

Jis turėjo didelį norą, o mano norai buvo ir jo norai – baigti universitetą. Kad jis baigtų, aš turėjau dirbti, o pati – gal kada, vėliau... Viskas susiklostė taip, kad tas „vėliau“ neatėjo. Neišgyvenau dėl to, man užteko to, ką pasiekė jis. Buvau patenkinta ir laiminga girdėdama, kaip kalbasi su draugais apie Lietuvą. Ji visuomet buvo Valdo mintyse“, – kalbėjo A.Adamkienė.

Buvęs šalies vadovas anksčiau minėjo, kad per 69 metus trunkančią santuoką jie nėra susipykę ar balso pakėlę. Visgi V.Adamkus pridūrė, kad jo žmona visuomet išliko viena aršiausių jo kritikių.

„Ji sakydavo, kad „tavo pasisakymai galėdavo būti tokie, o ne tokie“. Visas kalbas jai balsu namuose perskaitydavau. Ji patardavo, ką galiu pataisyti. Ji nebijojo pasakyti tiesos“, – žmoną gyrė V.Adamkus.

Naujausi straipsniai