Algis Kriščiūnas. TURĖTI ir NETURĖTI, arba Kaip vos „nepradirbau“ viso gyvenimo

Algis Kriščiūnas
Algis Kriščiūnas
Šaltinis: „Žmonės“
2018-01-07 21:02
AA

Atrodė, kad niekada nebegalėsiu sustoti. Nuo gegužės neleidau sau nė prisėsti, darbai ginė darbus ir nebežinojau, bėgu dėl garbės ar dėl pinigų. Visą vasarą gyvenau Palangoje, bet jūrą mačiau tik šešis kartus, o maudžiausi vos du – kai kasdien dirbi po 14 valandų, maudynės neberūpi.

Ir taip kalba žmogus, kuris kitus ragina nepražiopsoti gyvenimo!

Šiąnakt iki paryčių tapiau paskutinį darbų maratono paveikslą, pabaigiau, tada susikroviau kuprinę, ir štai – esu Barselonoje. Sėdžiu ant stogo virš ūžiančio miesto, čia ramu ir nebereikia skubėti. Dabar geras laikas pagalvoti.

Bet mintys nelinksmos.

Žinau, kad bėgau per greitai. Nepamačiau vasaros, negirdėjau augančios dukters čiauškėjimo, neturėjau laiko ir jėgų rimtai knygai ir sau. Nepaaugau nė trupučio.

Ir visai nebesuprantu, dėl ko taip draskiausi?


Tai aplinka kalta, pasakytų vienas veikėjas.

O kaip skaudžiai ji mane veikia! Štai grįžtu iš svečių, jie labai gražiai įsikūrę – butas dar šviežias, interjerą projektavo dizaineriai, baldai ne iš „Ikėjos“ – ir mane apima panika, kad atsilikau, apsileidau, kad šiandien pat turiu nusipirkti bent jau naują fotelį! Iki tol visai neblogai gyvenau, o dabar mano paties namai atrodo nebemieli.

Arba apie mašinas: neseniai prireikė pirkti automobilį – oi, tai lengva, vyrui juk vienas malonumas skaityti auto skelbimus, lyginti kainas ir variklio arklius. Po poros tokių malonių dienų išsirinkau nediduką apynaujį fordą. Džiaugiausi būsimu pirkiniu, kol į svečius neužsuko šeimos draugė su blizgančiu džipu. Įsivaizdavau, kaip su tuo forduku šalia jos atrodysiu – tarsi našlaitėlis, ir sėdau ieškoti iš naujo.

Bet, Algi, palauk, kas tau – juk ką tik džiaugeisi forduku, tai ko gi dabar nebetinka? Ar pasikeitė poreikiai? Ne. O gal kažkas nejučia pakėlė kartelę? Nori atrodyti kietesnis? Bet prieš ką taip stengiesi, juk tai moteriai nesvarbu, ką tu vairuoji, jai daug įdomiau, ką tu kalbi. Pagalvok, kaip jausiesi išleidęs visas santaupas nebūtinam prabangos dalykui? Važiuosi ten pat, kur ir su bet kokia kita mašina, bet išdidus sėdėdamas savo tuštybės karietoje.

O juk man su tomis karietomis jau yra buvę: turėjau aistrą motociklams, iš pradžių pirkau važinėtus, bet kartą neištvėriau ir įsigijau naujutėlį. Ir tada vietoj laukto pasitenkinimo atėjo nusivylimas:

  1. savimi, kad esu tuščiagarbis pasipūtėlis ir važinėju nereikalingai brangiu daiktu, už kurį sumokėjau savo gyvenimo laiku, dirbdamas dieną naktį, aukodamas buvimą su mylimiausiais žmonėmis;
  2. motociklu, nes po pusmečio jis buvo toks pat nebenaujas ir purvinas kaip visi;
  3. ir dar kartą savimi, kad kaip bevalis lepšis pasidaviau pasaulio spaudimui „pirkti-turėti-daugiau ir daugiau, ir daugiau“.

Su tokiu šv. Antano gundymu susiduriu kasdien: rinkdamasis džinsus ir telefoną, oro linijas ir kavinę, manydamas, kad brangesni dalykai pakels mano vertę kitų akyse, gal net sau būsiu įdomesnis. Bet eidamas miegoti atsistoju prieš veidrodį ir matau ne prabangų poną, o patį paprasčiausią nuogą žmogų.

Ir jis negali turėti nieko, tik save. Jo džipai blizga garaže, jo jachtos supasi uoste, jo vilos šviečia kalnuose, bet dabar čia stovi tik senstantis vyras, iššvaistęs savo gyvenimą blizgučiams.

................

Pažinojau turtuolį, po kurio langais stovėjo lėktuvas, bet skristi nebebuvo jokio noro. Jis kviesdavosi į svečius net beveik nepažįstamus žmones, kad galėtų paskraidinti, kad išgirstų pavydaus susižavėjimo šūksnius, nes tik tokį džiaugsmą tas lėktuvas beteikė. O kai svečiai išsivažinėdavo po namus, turtuolis sėdėdavo prie lango ir, apmaudžiai žiūrėdamas į brangųjį pirkinį, skaičiuodavo, kiek metų darbo jis kainavo: dešimt, dvidešimt?

Bet ir aš pats nelabai toli nuo tos istorijos. Nors mano kieme lėktuvo nėra, tačiau tuščio „daiktizmo“ pilna galva. Ir verda ten dvikova tarp „turėti ir neturėti“. Tarp puikybės ir laisvės.


Šiandien švytėdamas brangiais kedais einu link vandenyno, pasveikinu basakojus žvejus, o jų laimingose akyse aukso daugiau nei mano kišenėse.

Brendu į bangas, bet joms nerūpi mano turtai, nes geriausi dalykai nekainuoja nieko. Saulėlydis ant banglentės bus daug gražesnis nei milijoninėje jachtoje, už kurią sumokėjau savo dienomis ir naktimis.


Vieni keliauja po pasaulį su auksiniais skafandrais, mato penkių žvaigždučių atspindį stikle, geria šampaną iš netikrų šaltinių ir grįžta namo nusivylę, nes „visur viskas taip pat, ir dar be proto brangu“. Tada jie dirba dar smarkiau, kad kitąmet nusipirktų dar brangesnio šampano ir spalvotesnių saulėlydžių.

O kitų plaukus taršo vėjas, cikados jiems skiria dainas, saulė kaitina širdis, ir miega jie tūkstančio žvaigždžių viešbučiuose po dangumi, ir jiems nereikia ištisus metus laukti kitų atostogų, nes toks yra visas jų gyvenimas.


Aš dar galiu rinktis, su kuo būti.