Suskambo telefonas, malonus moters balsas klausia: „Algi, ar gali kalbėti?“ Cha, kalbėti aš visada galiu ir mėgstu! O ypač su moterimis. Juk, rodos, nieko nesu prisidirbęs ir moterų skambučiai alimentais negresia.
Man skambino iš „Jaunimo linijos“ – tai nemokamos psichologinės pagalbos telefonu organizacija, su jais kelis metus bendradarbiauju, esu rėmėjas ir tarsi ambasadorius.
Ir sako moters balsas, kad „Jaunimo linija“ norėtų padėkoti ir taip toliau, todėl man dovanoja atvirą pokalbį.
Na, tipo, klausk, ko nori, varyk, atverki širdį ir iškalbėki skaudamas vietas.
O aš, kaip tyčia, tą dieną buvau visai pakenčiamos ir neskausmingos nuotaikos. Gyvenimas atrodė beveik aiškus – už lango švietė saulė, viena ausim girdėjau jūrą ošiant, pabaiginėjau tapomą paveikslą, tuoj šventės prasidės – ko dar gali norėti?
Todėl beveik jau pasakiau, kad ačiū, ką ten apie mane kalbėti... geriau papasakokite, kaip sekasi jums, kaip jaučiatės, kai skambina depresijos ir vienišumo palaužti paaugliai, kai kalba apie savižudybę, ką jiems atsakote ir kaip po to miegate, svarstydami: padėjau tam nelaimėliui, ar ne?
Ir aš nepastebėjau, kaip tai moteriai ėmiau kalbėti apie savo nerimą.
Kad nuo pat vaikystės, gal nuo devintos klasės man