Kasdien susiduriu su gąsdinančiu požiūriu: nepažinoti blogio, nematyti gresiančios klimato bedugnės, maloniai ir ramiai gyventi, nesijaudinti dėl to, ko negali pakeisti.
O kaip praėjo šį jūsų diena – ar prisimenate?
Ar per ją nutiko kažkas įspūdingo, jaudinančio ar bent malonaus ir šilto?
Ar ši diena įkvėptų parašyti knygą? Tokią, kurią norėtum perskaityti, o neužverstum antrame puslapyje, sakydamas: jėzaumarija, kokia nuobodybė, kas galėjo šitaip nykiai gyventi – savo noru pasirinkti tokias pilkas dienas?
Tai aš, sakytumėte, tai apie mane.
O kad pilka ir nuobodi istorija, tai, soriukas, ne aš čia kaltas, likimas man taip lėmė: turiu darbų ir pareigų, va, kai jau viską atliksiu, kai būsiu laisvas, kai vaikai užaugs, kai išsimokėsiu paskolas, kai susitaupysiu milijoną, kai išeisiu pensijon… va, gal tada prasidės įdomesnė istorija.
Bet ar tikrai mums reikia sulaukti milijono ar pensijos?
Ar tikrai turime tiek laiko? Štai trumpas psichologinis testas.
Jis man padėjo apsispręsti: