Mes grįžtame iš mokyklos palei jūrą, aš nešu jos sunkią kuprinę, po galais, ko čia prikrauta, negi tiek sveria pirmokės knygos, aha, jau matau – gana dailus kumščio dydžio akmuo. Kai ji nusisuka, slapčiomis nušveičiu akmenį į smėlį. Bet ji nepastebi, nes jau glosto nusišėrusį katiną, o viešpatie, palik tu jį ramybėje, matai, koks purvinas, eime geriau ledų.
O, taip, sėdėti ant jūros kranto su ledais ir kava man patinka. Matau, kaip horizonte plaukia jachta, galiu įsivaizduoti turtingus ponus baltomis kelnėmis, geriančius šampaną ir glostančius įdegusių gražuolių nugaras.
Palauk, kur tu bėgi, juk dar ledų nepabaigei! Bet ji jau negirdi, nusispyrusi basutes lekia tolyn, sustoja prie pat bangų ir joms šaukia: „Jūra, jūra, tu tokia didelė, beveik kaip aš! Galiu tave apkabinti ir palaikyti, tik kur tu dėsi savo žuvis, nes jų yra per daug, ir dar tie dičkiai banginiai!“ Tada ji uždainuoja ir atsisukusi moja man ateiti.
Baigiu svajoti apie jachtą, paimu nepabaigtus ledus ir klampoju per karštą smėlį, prisemiu batus, tirpstantys ledai nukrinta nuo pagaliuko, tiesiai ant dešinio bato, eina šikt, diena galutinai sugadinta.
Ji juokiasi, visai nepyksta dėl nukritusių ledų, tik paprašo palydėti iki akmenų krūvos pliažo gale: dabar atoslūgis, ten galima rasti krabų ir kriauklelių. Kai ateiname, atsisėdu ant dar drėgnos uolos ir imu rašyti šitą laišką, akies krašteliu stebėdamas mažąją tyrinėtoją. Bangos traukiasi atidengdamos dienos lobius: balto marmuro gabalėlius ir nugludintas stiklo šukeles. Saulė spigina tiesiai į pliką mano galvą, užsimerkiu, mintyse dėlioju žodžius ir pamažu pradedu snausti. Staiga šlapi delniukai paliečia kaklą.
Tėti, žiūrėk, čia deimantas! O šitas žalias – smaragdas!
Nuostabu, mūsų šeima praturtės, pagalvoju. Smaragdus parduosime, o deimantus padėsime į banką ir gyvensime kaip ponai.
Ne, tėti, mes jų neparduosime, jie tokie gražūs! Mes juos pasidėsime ant palangės, kad primintų jūrą.
Ir iš tiesų, kam pardavinėti? Kad nusipirktume kitų, brangesnių ir labiau blizgančių? Tik ar bus jie tokie pilni prisiminimų?
Nors ne, tėti, geriau padovanokime juos to katino šeimininkei, kad nupirktų vaistų nuo pleiskanų. Ir tada visiems patiks jį glostyti!
Ji nubėga ieškoti naujų atradimų, o aš lieku sėdėti su savimi. Su žmogumi, kurio nebeatpažįstu. Svetimu, šaltu ir paniurusiu.
Kiek dar kartų turėsiu pajusti savo ciniškumą, kol vėl išmoksiu atvirai priimti gyvenimą? Kada galėsiu pravirkti iš džiaugsmo, nebijodamas pasirodyti juokingas, – dabar varžausi net pats savęs! Žinoma, juk aš jau didelis, taip nedera.
Tu stovi prieš vandenyną, ir viskas, kas už nugaros – pradingsta.
Prieš daug metų, kai buvau toks kaip tu, tik neturėjau jūros, atsiguldavau pievos viduryje ir žiūrėdavau į debesis. Tada viskas, kas už nugaros, – pradingdavo. O danguje, virš jo skaidraus mėlynumo tęsėsi begalybė, pilna nepažintų pasaulių, ir aš jaučiausi tikras ir gyvas. Taip, kaip tu dabar. Štai, ką tada labiausiai mėgau veikti.
Bet paskui kažkas pasakė, kad daug įdomiau stebėti pilnėjančią banko sąskaitą. Kartojo daug kartų, kol patikėjau. O juk buvau prisiekęs niekada nenorėti amerikietiškos svajonės apie namą su balta tvorele, sakiau, klajosiu po pasaulį, lengvas kaip tie debesys, gyvensiu ir mylėsiu, kol vėjas mane išsklaidys.
Ir štai dabar stoviu prieš savo namą, atsirėmęs į baltai dažytą tvorą, žiūriu į atspindį brangios mašinos stikle ir nebematau savęs.
Nei to berniuko, gulinčio pievoje po aukštu dangumi.
Nei to jaunuolio, vėją mylėjusio labiau už pinigus.
Nei to vyro, dėl meilės pasiryžusio paaukoti viską.
Bet dar matau tave, matau, kaip renki stikliukus, pakeli prieš saulę ir tavo rankose jie virsta smaragdais, tu dainuoji jūrai, o audra tarsi orkestras pritaria.
Pasauli, tu net neįsivaizduoji, kaip tau reikia šitos mažos mergaitės!
Kas gi tu būtum, jei niekas nebetikėtų tavo stebuklais?
Nes tik mūsų tikėjimas daro tave nepaprastą.
P. S. Turiu grįžti ir susirasti tą išmestą akmenį.