Vaikystės draugas rašo, dieve, kaip aš tau pavydžiu, kai tu vaikštai po kalnus ir paskui savo išgyvenimus pavaizduoji paveiksluose, o kad aš taip galėčiau, bet dar negaliu, darbai-darbai-darbai, bet viskas, gana, apsisprendžiau – kai tik pabaigsiu karjerą ir aš atsidėsiu kūrybai, gal net dailei ar muzikai. O aš pats dar vakar apie jį galvodamas truputį pavydėjau.
Pavydėjau, kad uždirba kalnus pinigų, gyvena Londone, dailiame kotedže, yra visų gerbiamas odontologas, turi atostogų namus Ispanijoje ir kelis kartus per žiemą ten vis nuskrenda.
O jis, matai, pavydi man.
Kažkurioje širdies kertelėje pavydėjau ir savo draugui Orijui, kelionių žurnalistui, kiekvieną mėnesį aplankančiam kelias pasaulio šalis. Įsivaizduoju, kaip romantiška atsibusti naujame mieste, atrasti nematytų gatvių, pietauti egzotiškuose restoranuose ir kalbinti kitaip gyvenančius žmones.
Bet ar iš tikro norėčiau šito? Kokia iš tiesų realybė?
Atskridęs ilgai nepagulėsi prie baseino, tik tiek, kiek reikia instagramui, ir tuoj turi ieškoti