Algis Kriščiūnas. Atostogos, pakeitusios gyvenimą

Algis Kriščiūnas
Algis Kriščiūnas
Šaltinis: „Žmonės“
2017-07-30 20:00
AA

Kai pagalvoju apie atostogas, mintyse iškyla saulėta pakrantė, šezlongas ir kokteilis rankoje. Kaip atviruke! Penkių žvaigždučių viešbutis, viskas įskaičiuota, šimtas patiekalų, neįmanomi atsiragauti gėrimai, masažai, SPA ir gyva muzika prie baseino. Ak, dar pamiršau iš rankšluosčių išlankstytas gulbes!

Tik kodėl jau trečią dieną pradėjau skaičiuoti, kiek liko iki lėktuvo? Bandydavau skaityti, bet ties trečiu puslapiu užsnūsdavau, pliažo tinkliniui negalėdavau rasti jėgų, o iki jūros nuėjau tris kartus, bet maudžiausi tik kartą. Po savaitės gailėjausi, kad ėmiau dvi, o išsiregistravau su dideliu palengvėjimu, nors svarstyklės rodė 4 kg pasunkėjimą. Ir gaila buvo ne kvailai išleistų pinigų, bet laiko. Ar ko nors iš to pasimokiau? Kad tinginio miegas atima jėgas ir išdžiovina smegenis.

Ne apie tokias atostogas svajojau. Norėjau, kad mano laisvės dienos būtų ypatingos.

Ir tokių tikrai turėjau.


Rudenį mokykloje paklausė, ką norėčiau veikti užaugęs, ir aš visai rimtai atsakiau – žiūrėti į debesis. Nes gražesnio dalyko iki šiol nesu matęs.

Prisimenu atostogas kaime: iš praeities atbėga baltaplaukis Vilniaus pirmokėlis, dar rašaluotais pirštais gniaužiantis pakelėje surastą lazdą. Jis seka paskui sparčiai žingsniuojantį tėtį, septynis kilometrus per pievas, iš geležinkelio stotelės į babytės vienkiemį. Prieš akis – ilga vasara su karštomis dulkėtomis šienapjūtės dienomis, slėnyje garuojančiais vakarais ir vėjo šnarėjimu obelyje prie lango. Tą vasarą pirmąkart pažinau Gamtą: kai siaubingai bijodamas iš pasalų tykančio Nieko, stovėdavau po žvaigždėtu dangumi; kai vidurdienį gulėdavau pievoje ant kalvos, akimis lydėdamas debesis. Rudenį mokykloje paklausė, ką norėčiau veikti užaugęs, ir aš visai rimtai atsakiau – žiūrėti į debesis. Nes gražesnio dalyko iki šiol nesu matęs.


Pirmąkart rimtuose kalnuose keliavau keturiolikos. Kaukazo perėjos tada dar buvo ne karo zona, nors tokios pat aukštos ir snieguotos. Kartą netikėta audra užtvindė slėnį, kuriame nakvojome, ir nuplovė mus miegančius – kartu su palapinėmis ir daiktais. Nakties tamsoje apgraibomis bridome ieškodami sausesnės vietos, o kelią nušviečiantys žaibai iki šiol stovi akyse. Bet tai nė kiek neatbaidė nuo kalnų. Jie man vis dar įdomesni nei jūra. Ir jei reikėtų rinktis vaizdą pro miegamojo langą, imčiau kalnus.


Vieną dieną išgirdau apie kūrybines atostogas. Skambėjo daug žadančiai, todėl nutariau išmėginti. Susikroviau visą fototechniką, nusipirkau bilietus į Dominikos Respubliką ir savaitei atsijungiau nuo pasaulio: motociklu važinėjau po kalnus, atokias neturistines vietas, kelio ar pagalbos klausdavau vietinių (pats nesuprantu, kokia kalba, nes ispaniškai dar nemokėjau), visą laiką fotografavau. Kai dabar peržiūriu nuotraukas, suprantu, kad nieko ypatingo neparsivežiau. Bet gavau kai ką svarbesnio – jausmą, kad man su savimi gera. Kad galiu dienų dienas nekalbėti su žmonėmis ir nebus nuobodu. Po to dar daug kartų keliavau vienas, bendraudamas tik su savo vidiniu balsu, ir visada grįždavau pilnesnis, nei išvažiuodavau.


Tos atostogos turėjo trukti keturis mėnesius – ilgos kaip niekada. Kai tau per 40, vis aiškiau pradedi suvokti vieno posakio prasmę: „Kas, jei ne aš, kada, jei ne dabar?“ Ir mes su šeima ryžomės: susipakavome kompiuterius, metukų dukrą, tris buteliukus širdies lašų (jei kartais dėl per didelės drąsos apimtų panika) ir lapkričio gale nusipirkome bilietus į vieną pusę. Į dar nematytą juodų ugnikalnių salą.

Per tuos mėnesius buvo visko: ir juoko, ir baimių, ir nerimo dėl rytojaus, ir džiaugsmo dėl šiandienos; buvo dar daugiau darbo nei Lietuvoje (nes, tiesą pasakius, važiavome ne vien atostogauti, nesame milijonieriai ir turime duonai užsidirbti kasdien) – bet nesigailiu nė dėl vienos minutės. Tą žiemą mes pagaliau pajutome, ką iš tikrųjų reiškia būti šeima, nugyventi kartu kiekvieną akimirką.

O galiausiai tos atostogos viską apvertė aukštyn kojomis: jau septintus metus ugnikalnių sala yra mūsų antrieji namai, šiemet dukrytė baigė pirmą vietinės mokyklos klasę ir mielos ispaniškos draugės rugsėjį jos laukia sugrįžtant.

Ten, tarp juodų akmenuotų kalnų, vėl atradau save – vaiką, kurį buvau paklaidinęs tarp savo tuštybės ir tūkstančio netikrų dalykų. Kurio klausimą „ar jauti save“ daug metų bandžiau užversti nesibaigiančiais darbais, šopingu ir adrenalinu.

Ten iš sustingusios lavos trykšta mano kūrybos šaltiniai, o nerimstantis vėjas išpusto tuščias mintis. Ir nors kiekviena diena pilna egzistencinio nerimo, užmiegu ramus, kad gyvenu teisingai. Taip, kaip svajojau.


P. S. Kiek kartų per gyvenimą mes galime paatostogauti? Jei pasiseks, vos daugiau nei 40 (ir viena ilga pensija). Kai suvokiu, kad iš tų keturiasdešimties atostogų nebeliko ir pusės, imu jas dar labiau branginti.