Drąsiai galima sakyti, jog vienas žymiausių Lietuvos kino režisierių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Puipa ne veltui įrašytas į šalies kino istoriją. Kūrybiniu keliu keliaujantis nuo 8-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, savo stilių įtvirtinęs net „puipizmo“ terminu, saviironijos nestokojantis režisierius teigia, kad jaunoji kino karta jau ištrynė jo kūrybą ir paliko ją tik istorijos vadovėliams.
Laidoje „Gimę tą pačią dieną“ – trys skirtingi žmonės, trys skirtingos istorijos ir viena juos vienijanti data – 1951-ųjų birželio 14 diena. Būtent tuomet Antalieptės miestelyje, Zarasų rajone, gimė vienas žymiausių Lietuvos kino režisierių – Algimantas Puipa. Netrukus jo šeima persikėlė gyventi į Vilnių, tačiau Algimantas vaikystę mena senelių kieme, kuriame užgimė savitas, fantazijos ir ironijos kupinas požiūris į pasaulį, vėliau atsispindėjęs ir Algimanto kurtuose filmuose.
„Vaikystę labiausiai prisimenu kaime, Joniškio rajone, kai į Kriukus važiuodavau pas senelius. Senelis buvo įdomus, savotiškas žmogus, batsiuvys, turėjo gerą humoro jausmą, todėl galvoju, jog ne iš tėvo, o iš jo paveldėjau linksmą ir paradoksalų mąstymą“, – atvirauja režisierius.
Žinomas vyras pripažįsta, jog nuo vaikystės savyje jautė maištininko dvasią. Jaunuolis nebuvo geras mokinys, o mokykloje nuolat ieškojo būdų, kaip išsišokti ir šokiruoti pedagogus.
„Ką dar reikėjo padaryti, kad jie laikytų mane bepročiu? Mokytojai susirinkdavo prie troleibusų stotelės, o aš gegužės mėnesį iš namų pasiimdavau slides, užsidėdavau žieminę kepurę, apsivilkdavau kailinius ir kitapus gatvės eidavau pro mokytojus. Matydavau, kaip jie stebi, rodo pirštais. Efektą tikrai jiems padarydavau. Po to viskas išsivystė į kino mėgėjų gyvenimą ir tuomet jau didesnį cirką darydavome“, – pasakoja LRT televizijos laidos herojus.
Baigęs mokyklą, Algimantas įstojo į Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje, kuriame atsivėrė naujas, dar nematytas bohemiškas menininkų gyvenimas. Ir nors iš pradžių jis dvejojo savo pašaukimu režisuoti, greitai pajuto tam aistrą.
„Atėjau į pirmą paskaitą ir nustebau, negi čia visą laiką bus tokia šventė – mums liepia žiūrėti filmus! Šalia to buvo ir paskaitos, pratimai, etiudai, patys vaidindavome. Vienas malonumas – tai, ką aš darydavau pasislėpęs nuo pamokų, aš tuo užsiimsiu. Visgi buvau blogas mokinys, nesimokiau. Vos gaudavom stipendiją – lėkdavom į kavines, aludes. Ten kaip Holivudas“, – prisiminimais dalijasi Algimantas.
Šiandien režisieriaus kurti filmai drąsiai laikomi nacionalinės kino klasikos lobynu. Lietuviško kino istorijoje Algimantas Puipa yra įrašytas kaip iškili asmenybė, sukūrusi net atskirą lietuviško kino mokyklą. Vis dėlto režisierius nestokoja saviironijos ir teigia besijaučiantis jau ištrintas iš šiuolaikinio kino pasaulio žemėlapio.
„Mane jaunoji karta ištrynė. Aš dar gyvas, o jie jau ištrynė. Vyksta įvairios konferencijos apie geriausius lietuviškus filmus, sukurtus per nepriklausomybės metus, bet manęs ten nėra. Aš suprantu, kad čia vyksta atsisveikinimas su kūnu, buvusiu klasiku, raudonais žandukais dieduku“, – juokiasi A. Puipa.
Fotogalerija:
Kokia vaikų pasiūlyta dovana privertė režisierių net susikeikti? Dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ – režisieriaus Algimanto Puipos, trikotažininkės Stasės Šakienės ir mokytojos Gražinos Pačekaitienės istorijos.