Saldaus gyvenimo atstovė. Tai ne pretenzingas epitetas: būtent taip lietuviškai skamba Alesios Litvinionok (34) pareigos. Daili aukštaūgė mergina, Baltarusijos žurnalo „La Dolce Vita“ atstovė Lietuvoje, vos pradėjusi lankytis aukštuomenės vakarėliuose sulaukė išskirtinio dėmesio: kas ji? Modelis iš Rytų, kokio nors Baltarusijos magnato mylimoji, paslaptinga verslininkė?.. Ir kokie vėjai ją atpūtė į Lietuvos pramogų pasaulį?
Nagi, Alesia, praskleisk tą gandų šydą: kas tu?
Nepaliauju stebėtis – iš kur tiek dėmesio mano asmeniui? (Juokiasi.) Iš tiesų mano istorija gana paprasta: gimiau Rusijoje, užaugau Baltarusijos mieste Mogiliove, energetikų šeimoje. Baigiau Teisės institutą, pagal išsilavinimą esu juristė.
Ne modelis, ne pramogų verslo atstovė, o juristė? Kaip rimta!
Žinau, kad iš pirmo žvilgsnio neatrodau rimta! Gal ir iš tiesų nesu... Neneigsiu, modelio darbo esu ragavusi – turbūt kiekviena liekna aukšta mergina jaunystėje jį išbando. Aštuonerius metus šokau tautinius šokius, o mados teatras buvo įsikūręs tame pačiame pastate, kaip ir šokių studija, – taigi sykį užėjau pažiūrėti, ko mergaitės ten mokosi. Tačiau niekada to nelaikiau rimtu užsiėmimu. Baigusi institutą ištekėjau ir išvažiavau gyventi į Minską. Pirmoji mano darbovietė, kurioje įsidarbinau dar Mogiliove, buvo Baltarusijos mokesčių inspekcija – ten dirbau juriskonsulte. Laimei, neteko būti ta bjauriąja landžia inspektore, kurios visi nekenčia: su pažeidėjais aš susitikdavau jau teisme.
Taip ir įsivaizduoju: ateina mokesčių sistemos pažeidėjas į teismą, o ten sėdi jaunutė graži mergaičiukė ir kažko iš jo reikalauja...
Taip ir buvo! (Šypsosi.) Siekiau, kad valstybė iš pažeidėjų atgautų tai, kas priklauso. Nejaučiau rizikos, man niekas negrasino – baltarusiai yra supratingi žmonės. O ir mokesčių sistemoje viskas aišku: nesumokėjai, kiek priklauso, – tave padavė į teismą ir išieškojo. Svetimų ašarų, žinoma, buvo, bet juk jų mato daugelio profesijų atstovai... Patiko teisinė kalba, lengvai įsimindavau kodeksus ir formuluotes – man tai prie dūšios, kaip ir bendravimas su žmonėmis. Bendrauti galima skirtingai: gali pasitikti klientą teisme susiraukusiu veidu, o gali ir paprastai, žmoniškai su juo pasišnekėti. Nevalia pamiršti, kad Žemės rutulys – apvalus: bet kurią akimirką pats gali atsidurti kaltinamojo vietoje. Taisyklė, jog klientas yra karalius, mokesčių inspekcijoje negalioja, bet principui „Aš viršininkas, o tu kvailys“ ten irgi ne vieta. Inspekcijoje dirbau ketverius metus: tai buvo puiki patirtis.
O santuoka? Irgi buvo puiki patirtis?
O santuoka iširo (šypteli). Jis irgi buvo juriskonsultas, dirbo Finansų ministerijoje. Susipažinome kvalifikacijos kėlimo kursuose – jis buvo mano dėstytojas. Po vestuvių išsinuomojome butą, bandėme gyventi savarankiškai. Tačiau mano vyrui šeimos gerovė nerūpėjo. Finansinius klausimus jis sprendė paprastai: jei nebėra už ką nupirkti grikių košės, jis gali nueiti pavalgyti pas mamą, o aš... O tai jau mano problema. Jis buvo mamytės sūnelis: savo šeima vadino tik tėvus. Mudu turėjome bendrų profesinių interesų, bet pristigome santarvės asmeniniame gyvenime. Santuoka buvo trumpa, vaikų irgi nesusilaukėme.
Kaip manai, žvelgiant šiandieninėmis akimis, – ar tai buvo klaida?
Jei man leistų įsėsti į laiko mašiną ir ištaisyti visas padarytas klaidas, turbūt nieko netaisyčiau – visa tai yra patirtis, ir ji neįkainojama. Anuomet suvokiau, kad reikia klausytis savo jausmų: supratai, kad ne tavo, – nekankink nei savęs, nei kito žmogaus. O tikrosios meilės su niekuo nesupainiosi: pakanka pažvelgti į tau skirtą žmogų, ir užima kvapą.
Ar taip buvo – bent trumpai – tavo pirmojoje santuokoje?
Ištekėjau dvidešimties: galbūt tame amžiuje atrodė, kad buvo, bet dabar galiu pasakyti: ne. Gal todėl išsiskyriau be jokio sąžinės graužimo. Tada nutariau tapti savarankiška – paimti banko paskolą ir nusipirkti butą. Išsinuomojęs butą Vilniuje žmogus gali ramiai gyventi trejus, penkerius metus, o Minske nuomotis butą labai sunku, nes tave bet kada gali išmesti. Rodos, pasirašai sutartį, bet vos atsiranda nuomininkai, kurie sutinka mokėti daugiau, – ir tau liepia per savaitę išsikraustyti. Man teko pakeisti net penkis butus. Valdiško atlyginimo paskolai neužteko – mokesčių inspekcijoje jis tesiekė pustrečio šimto JAV dolerių. Palyginti: itališki batai kainavo šimtą dolerių... Reikėjo keisti darbą.
Taigi įsidarbinau personalo skyriaus vadove statybų bendrovėje, kurioje kadaise dirbo mano tėtis. Tai buvo tikra gyvenimo mokykla. Statybininkai puikiai žinojo, kad būtent jų rankomis uždirbamas pelnas, tad jautėsi lyg carai. Atėję pas mane, su trenksmu spirdavo kabineto duris: „Petrovna, kokį čia įsakymą parašei? Kodėl man suskaičiavai ne keturiasdešimt dienų atostogų, o tik trisdešimt devynias?..“ Labai norėdavosi surikti jam į akis: „Pakeisk toną!“ Bet tada jis būtų nuėjęs pas direktorių, o ten jau man būtų tekę keisti toną... Taip išmokau tolerancijos ir pagarbos: „Prisėskite, nusiraminkite, tuoj išsiaiškinsime...“ Ir aiškindavau. Išeidavo patenkintas: „Ačiū, Petrovna, duok Dieve, tau sveikatos.“ Kantrybė gyvenime labai praverčia.
Buvai daili vieniša moteris vyriškoje kompanijoje – dėmesio tau tikriausiai netrūko?
Kavalierių ir pasimatymų buvo, bet gyvenau viena. Atlyginimas buvo puikus, tad galėjau paimti kreditą ir įsigyti naujos statybos butą. O tada susipažinau su savo vyru (šypsosi). Tai buvo labai graži istorija. 2004-aisiais mūsų firma šventė šešiasdešimtmetį: suvažiavo svečiai iš viso pasaulio, be abejo, ir iš Lietuvos. Jau anksčiau žinojau, kad turime tokį verslo partnerį Artūrą Litvinionoką: ne kartą teko su juo kalbėtis telefonu. Šventės dieną užėjau pas generalinį direktorių, o ten sėdėjo vyriškis. „Susipažink, – pristatė jį man, – tai Artūras.“ Vakare jis pakvietė mane šokti, bet tuo viskas ir baigėsi. Praėjo dveji metai. Buvo kovo pirmoji: man pasakė, kad iš Maskvos atvažiuos Artūras, atveš dokumentus, o vakare traukiniu išvažiuos į Vilnių. Po pietų ateinu į kabinetą – o jis sėdi mano kėdėje, šeimininkiškai varto mano darbo kalendorių... „Tiesiog domiuosi tavo gyvenimu“, – pareiškė.
Nuvijau jį į lankytojo kėdę. Jis sėdėjo, žiūrėjo, žiūrėjo... Paklausiau, kada jo traukinys – gal paprašyti, kad vairuotojas nuvežtų į stotį. „Ne, tu mane nuveši“, – vėl pareiškė. „Mašina po langais – nuvalyk sniegą, nuvešiu“, – atšoviau. Nuvalė. Išėjau anksčiau iš darbo paaiškinusi, kad reikia mūsų svečią nuvežti į stotį. Prieš tai panorau užsukti namo – mano šuniukas tada dar buvo mažas, jį reikėjo tam tikru metu išvesti į lauką. Užėjome į namus, išgėrėme kavos, parodžiau jam savo nuotraukų albumą. Kai nuvežiau į stotį, jis pasakė: „Aš norėčiau pasilikti.“ „Tu dar turėsi galimybių čia pasilikti“, – atsakiau. Važiuodama namo galvojau: jei dabar jis man parašys žinutę, vadinasi, tai tikrai kažką reiškia. Pažvelgiau į telefoną – o ten žinutė. Parašė kažką gražaus: „Važiuoju namo ir galvoju apie tave...“ Keista: kartais prieš miegą vis paprašydavau Dievo, kad atsiųstų man princą, o jis ėmė ir... atsiuntė.
Koks tuo metu buvo Artūro statusas?
Jis buvo vedęs, tas mano princas. Turi sūnų, kuriam dabar aštuoniolika, labai juo rūpinasi... Tačiau savaitė po momento, kai įsodinau jį į traukinį, apvertė ir mano, ir jo gyvenimą. Aš norėjau būti su tuo žmogumi, o jis norėjo būti su manimi. Grįžęs į Vilnių jis smarkiai susirgo, nors niekada nebuvo sirgęs – matyt, organizmas išgyveno didžiules permainas. Susitarėme, kad jis atvažiuos į Baltarusiją – šįkart jau ne darbo tikslais...
Kai atvažiavo, nuvykome pas mano tėvus. „Spręskite patys, – pasakė tėvai. – Tai jūsų gyvenimas.“ Apsispręsti buvo labai lengva. Nepaisant tautybių, kultūrų ir penkiolikos metų amžiaus skirtumo, tarp mūsų nekilo nė menkiausio nesutarimo. Suvokėme: darysime viską, kad būtume kartu. Jis išsiskyrė – tai nebuvo lengva, bet jis lengvo kelio ir nesitikėjo.
Po pusės metų, lapkritį, mes susituokėme. Vestuvės buvo paprastos: vilkėjau raudoną suknelę, ant rankų laikiau savo šuniuką, liudininkai buvo mano tėvai. Trims dienoms nuvažiavome į Vilniaus viešbutį „Le Méridien“ – tiek tęsėsi mūsų medaus mėnuo, o paskui vėl grįžau į Baltarusiją.
Man dar reikėjo kurį laiką padirbėti ir suvokti, ką noriu daryti toliau. Paskui apsisprendėme: Minske palikau tuščius namus ir išvažiavau gyventi į Vilnių. Mudu viską pradėjome nuo nulio – paėmėme paskolą, įsigijome butą. O aš vis bandžiau čia atrasti save.
Turbūt nebuvo lengva?
Patikėk... Iš savarankiškos ir save išlaikančios moters staiga virtau žmona, taigi reikėjo save perlaužti ir sukurti iš naujo. Trejus metus mokaiusi psichologijos: tai man labai padėjo. Juk ir profesinius, ir šeimos santykius reikia sugebėti sukurti, kad būtų tokie, kokių tu nori.
Ir kaipgi tie santykiai? Vis dėlto susituokėte jau būdami subrendę žmonės.
Tai pasirodė dar geriau. Tu jau supranti, kad su tuo žmogumi nori nugyventi savo gyvenimą. Supranti, kad jo bagažas didesnis nei tavo, nors ir taviškis – iki lubų: ir nusivylimų, ir įžeidimų, ir karčios patirties tikrai būta. Bet juk tik paragavęs druskos įvertini gyvenimo saldumą... Todėl reikia gerbti tą patirtį ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. Tai viskas. Žinoma, daugiau derintis teko man, bet mes visada ėjome šalia vienas kito. Kadangi mūsų darbo sritis ta pati, džiaugiuosi, kad galiu jam padėti versle: jo įmonė teikia statybines ir inžinerines paslaugas. Be to, aš turiu savo verslą, apie kurį nenoriu daug pasakoti. Tai leidžia man skirti laiko savo hobiui – „La Dolce Vita“.
Tai šis prašmatnus žurnalas – tik hobis?
Taip. Jį leidžia turistinė Baltarusijos firma: savininkas, labai įdomus žmogus, panoro leisti žurnalą, kuriame atspindėtų savo susidomėjimą pasauliu. Kelionės, kulinarija, interviu su žinomais verslininkais – visa tai skirta skaitytojui, gyvenančiam visavertį gyvenimą. O aš rūpinuosi, kad žurnale reklamuotųsi Lietuvos parduotuvės ir restoranai. Sutikau to imtis ne dėl pinigų – man tiesiog patinka bendrauti su žmonėmis. Be to, labai mėgstu keliauti ir skaniai pavalgyti, tad dar vienas mano saviraiškos būdas – išreikšti savo nuomonę apie restoranus interneto svetainėje „Laukinės žąsys“. Išreiškiu ją rusiškai, su emocijomis ir jausmais, o bičiulis išverčia.
Papasakok – koks žmogus yra tavo vyras? Ką judu veikiate kartu?
Artūras – labai geras. Jis labai protingas, išsilavinęs, atsakingas, viskuo domisi, jei ko nors nežino – būtinai stengiasi sužinoti. Be abejo, siurprizų šeimyniniame gyvenime visada būna, bet esu įsitikinusi, kad išbandymai – tai tik patikrinimas, ko mes išmokome per tą laiką. Kasdien bandau tapti geresnė, nei buvau vakar – juk taip žmogus ir tobulėja. Mudu su vyru viską darome kartu. Žmonės sako – tai negerai, reikia kažkiek laiko praleisti atskirai, bet mes to nenorime. Kartu važiuojame į komandiruotes, kartu atostogaujame, kartu būname namuose...
Aštuntą ryto jis išvažiuoja į darbą, vienuoliktą man jau skambina: „Nueikime išgerti kavos, pasiilgau.“ Man net į galvą nešauna, kad norėčiau pabūti viena. Jeigu jis išvažiuoja į komandiruotę be manęs, beveik neišeinu iš namų – tada daug skaitau. Labai daug ko iš jo išmokau. O jis kažko išmoko iš manęs... Sykį pasakė: „Kol nesutikau tavęs, dvidešimt metų kaip asilas vaikščiojau ratu ir neradau išėjimo. O tu man atvėrei duris.“ Žmonės turi mylėti ir gerbti vienas kitą – tai banalu, bet tik tai išsaugo jų santykius.
Judu norėtumėte turėti vaikų?
Specialiai dėl to nesistengiame – tiesiog gyvename, mylime vienas kitą, norime, kad tai tęstųsi kuo ilgiau. Duos Dievas – bus vaikų, ir mes tuo džiaugsimės. Bet galva daužyti sienos nesiruošiu – viskas ateina savo laiku, kai žmogus būna pasiruošęs. Nesėdžiu sudėjusi rankų, bet ir neinu iš proto, jei kas nors nepavyksta. Galų gale – būtent pralaimėjimas moko mus daugiau nebepralaimėti.
O kaip jūs tapote lietuviškojo elito dalimi? Kaip atsiradote žurnaluose?
Žurnaluose atsiradau prieš metus, kai bičiulis Aidas Puklevičius pakvietė mane į terasos atidarymą. Paskui visi puolė spėlioti, kas mane sieja su Aidu: verslas ar romanas?.. Kitą dieną po renginio su Artūru išskridome į Vokietiją. Atsivertėme interneto tinklapį, o ten – skambios antraštės: „Visuomenėje žinomas pleibojus pasirodė su nauja drauge...“ Aidas išsigandęs paskambino: „Aš taip nesakiau, pasakyk Artūrui, kad aš visai kitaip kalbėjau!“ Tada labai juokėmės... Su Aidu susipažinome vienoje kompanijoje: įsikalbėjome ir radome daug bendro.
Taip pat atsitiktinai susipažinau ir su Rolandu Skaisgiriu. Kai futbolo klubas „Prelegentai“ važiavo rungtyniauti į Hamburgą, vyras pasiūlė: „Mums vis tiek reikia į Hamburgą, važiuojam!“ Nuėjome į varžybas, susipažinome su Marijonu Mikutavičium ir kitais žaidėjais... Tikrai niekada nesiveržiau nei į aukštuomenę, nei į žurnalus: viskas mano gyvenime vyksta spontaniškai.
Fotografai tavęs nepraleidžia pro akis ir todėl, kad visuomet gražiai ir stilingai atrodai. Ir tavo suknelės, rodos, kaskart vis naujos...
Visą gyvenimą mėgau klasiką: nesivaikiau naujovių, nes tai šiandien madinga, o rytoj nebe. Kol gyvenau Baltarusijoje, į darbą eidavau su kostiumėliais ir aukštakulniais – Baltarusijoje visos vaikšto su aukštakulniais. Drabužius dažniausiai pirkdavau Maskvoje, nes Minske kažkodėl labai brangu. Perėjau etikečių etapą: turbūt visi rusai ir baltarusiai jį išgyvena. Kiekybė pamažu virto kokybe. Dabar Lietuvoje perku tik dizainerės Ellos Tatarinovos drabužius – visas etiketes iškeičiau į ją. Malonu, kad galiu sau leisti pas ją rengtis: ji labai talentingas žmogus. Dažnai apsiperku ir Vokietijoje: išvykus visuomet atsiranda pora valandų užsukti į mėgstamą parduotuvę. Vyras dėl to nepyksta – važiuoja kartu ir padeda išsirinkti (juokiasi). Jam patinka rengti mane kaip lėlytę... Ir pats mėgsta gerai atrodyti.
Sakyk, ar tavo gyvenimą tikrai galima pavadinti dolce vita?
Taip, nes viduje aš taip ir jaučiuosi. Didelė laimė turėti mylimą žmogų, supratingus tėvus, užsiimti tuo, kuo nori. Padėti žmonėms, benamiams gyvūnams... Prieš ketverius metus pradėjau bendrauti su prieglauda „SOS gyvūnai“, finansiškai ją remti – ne dėl padėkų, o dėl savęs. Juk gyvenimas tik tuomet bus saldus, jei dalysiesi juo su kitais.