„Susituokti po metų pažinties tikrai nėra per anksti. Juolab kai nuo pat pirmosios dienos žinai, jog tai – tavo žmogus“, – tvirtina kino prodiuseris, režisierius Aleksandras BROKAS (37) ir kompanijos „Intimissimi“ komercijos vadovė Lietuvoje Gretė SMIČIŪTĖ (26), praėjusį šeštadienį prie altoriaus vienas kitam prisiekę amžiną meilę.
Vestuvės – graži proga prisiminti, kaip judu priėjote iki šios dienos. Kaip susipažinote?
Gretė: Susitikome renginyje, vykusiame „Kempinski Hotel Cathedral Square“ viešbutyje. Vyko filmo premjera, jis buvo rodomas Valdovų rūmuose, o paskui visi susirinko į vakarėlį viešbutyje. Žmonių minioje ir pamatėme vienas kitą. Aleksandras pirmasis mane pastebėjo, tačiau aš pirmoji jį užkalbinau!
Aleksandras: Keista, kad mes niekada anksčiau nebuvome susitikę, nors turime daug bendrų taškų. Nustebau, kad tokia žavi mergina man dar nematyta. Pamerkiau jai akį, o ji priėjo ir mane užkalbino.
Gretė: Pamačiau, kad jis mane stebi. Gražiai stebi. Atrodė žavus, pasitempęs vyras, tad priėjau ir paklausiau, ar mes nepažįstami. Nebuvau nieko apie jį girdėjusi, nepažinojau jo iš žiniasklaidos, o jis nepažinojo manęs – abu vienas kitam buvome malonus netikėtumas.
Aleksandras: Iškart pakviečiau ją į pasimatymą. Pasakysiu atvirai: tas mūsų susitikimas nebuvo atsitiktinis. Juk visi žinome: kuo žmogus gyvena, kokios mintys sukasi jo galvoje, tai jis ir spinduliuoja į aplinką. Jei tu turi klausimą, kažkas būtinai turi atsakymą. Aš tuo metu buvau vienišas, turėjau aiškų klausimą – o Gretė turėjo atsakymą. Tereikėjo pasikalbėti ir jį išgirsti.
Kur įvyko judviejų sužadėtuvės?
Aleksandras: Vienoje prieš pat Naujuosius. Viena – ypatingas miestas Gretės šeimai, jie ten dažnai važiuoja, todėl nutariau pasipiršti būtent ten. Ir vietą pasirinkau neatsitiktinai – tai Vienos „Kempinski Edwards“ restoranas, kurio aplinka – labai graži ir mums jau pažįstama.
Gretė: Nujaučiau, kad tai įvyks, tik nežinojau – kuriuo metu. Bet man labai patiko aplinkybės: Viena – imperatoriškas miestas, jos didybė ir grožis ypač atsiskleidžia prieš šventes.
Aleksandras: ...Ir labai įkvepia žygdarbiams. Piršlybos buvo tikrai gražios, abu išgyvenome nuostabių akimirkų: manau, visą gyvenimą atsiminsime tą jausmą. Mūsų santykiuose nebuvo jokių stabdžių, jokių kliūčių, kurios būtų atidėliojusios sprendimą tuoktis. Norėjosi tiesiog sukurti šeimą ir eiti toliau.
Kokių vestuvių judu norėjote?
Gretė: Žinojau, kad nenoriu perdėtos pompastikos, pūstos tortinės suknelės ir tradicinių lietuviškų vestuvių su piršlio korimu ir užstalės baliumi. Troškau, kad mano vestuvės būtų labai subtilios ir elegantiškos, suptų tik artimiausi ir mieliausi žmonės.
Aleksandras: Aš irgi labai norėjau elegantiškos ir jaukios šventės be jokių svetimų žmonių. Daug ką organizavome patys, nemažai padėjo ir „Kempinski“ viešbučio, kuriame vyko šventė, atstovai.
Kaip susiklostė jūsų vestuvių diena?
Gretė: Naktį prieš vestuves praleidau tėvų namuose, o rytą atvažiavau į „Kempinski“ ruoštis. Draugė mane sušukavo ir padarė makiažą, apsivilkau gražiąją suknelę. Ją sukūrė studija „Más 924“, kurios įkūrėja Monika Kazakevičiūtė – mano sena pažįstama, tad visiškai ja pasitikėjau. Suknelės idėja – mano, o Monika ją pagyvino savo akcentais. Likau be galo patenkinta jos darbu.
Aleksandras: Mano rytas buvo paprastesnis: apsivilkau smokingą, užsirišau peteliškę ir atvažiavau tiesiai iš namų į bažnyčią laukti savo nuostabiosios nuotakos.
Gretė: Mama visą rytą buvo su manimi, bet ypatingų tradicijų nesilaikėme, ji manęs nežegnojo ir neverkė – juk šventinė diena, didelis džiaugsmas! Nuvažiavome į Dievo Gailestingumo Šventovę, tėtis palydėjo mane iki altoriaus ir perdavė vyrui.
Kaip abu jautėtės?
Aleksandras: Santuoka bažnyčioje man labiausiai kėlė virpulį. Šventos mišios buvo svarbiausias laikas, kurį norėjosi sustabdyti ir kuo ilgiau tuo pasimėgauti. Tai buvo tas taškas, kuriame viskas yra tobula. Toji būsena persidavė ir svečiams: daugelis prisiminė savo sutuoktuves, o kas dar tik ruošiasi tuoktis – dar labiau to panoro. Girmantė Vaitkutė giedojo nuostabias giesmes, atmosfera buvo nežemiška.
Gretė: Mus sutuokė kunigas Vaidas Vaišvilas – be galo šiltas žmogus, jis mus labai palaikė ir ramino, kad nesijaudintume sakydami priesaiką ir apsikeisdami žiedais. Po santuokos pasirinkau vyro pavardę ir tapau Brokiene.
Po bažnytinės ceremonijos jūsų laukė graži šventė?
Aleksandras: Sėdome į automobilį ir nuskubėjome į fotosesiją: ji vyko miesto centre, aikštelėje prie dangoraižių. Visi svečiai nuėjo į „Kempinski“, kur buvo surengtas priėmimas, ir gerą valandą mūsų laukė. Kai grįžome, pasitiko styginių kvartetas, prasidėjo ovacijos ir sveikinimai: vaišinomės, iššovėme konfeti, pjaustėme vestuvinį tortą...
Gretė: Buvo labai jauku, nes mus supo patys artimiausi žmonės: tėvai, seneliai, Aleksandro brolis, bičiuliais tapę kolegos, giminės, draugai.
Aleksandras: Mano tėvai į šventę atvyko iš Vilkaviškio. Tėvelis daug metų dirba saugos tarnyboje, mama – šilumos tinkluose. Švente džiaugėsi ir brolis Ričardas su sužadėtine Giedre, ir mano dukra Andrėja.
Gretė: Kai svečiai išsiskirstė, keletą minučių atsipūtėme, o paskui mūsų laukė smagi vakarienė su artimiausiais žmonėmis ir liudininkais.
Aleksandras: ...O po vakarienės prasidėjo bendro gyvenimo šventė, kuri, tikiuosi, tęsis labai ilgai.
