Aleksandrai Metalnikovai – 41-eri: kodėl ji neturėjo būti aktore ir koks vyras užkariautų jos širdį

Aleksandra Metalnikova / Aleksandra ir Audrius Kleišmantas / Eglės Lekstutytės ir Edvardo Blaževič | LRT nuotr.
Autorius: Lina Grinkevičienė, žurnalas „Ji“
Publikuota: 2021-11-27 13:07
„Gimtadienio seniai nešvenčiau, nes dažniausiai jie sutampa su gastrolėmis, spektakliais, tad praleidžiu juos scenoje“, – sako teatro ir kino aktorė Aleksandra Metalnikova, lapkričio 26-ąją paminėjusi 41-ąjį gimtadienį.

Trumpa dosjė 

  • GIMIMO DATA IR VIETA. 1980 m. lapkričio 26 d., Sankt Peterburgas.
  • ZODIAKO ŽENKLAS. Šaulys. 
  • PROFESIJA. Turiu dvi. Esu baigusi Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centrą, kur įgijau siuvėjos ir modeliuotojos specialybę, o Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje  (LMTA) – aktorės profesiją.
  • DARBAS. Esu Lietuvos rusų dramos teatro ir kino aktorė.
  • VAIKAI. Dukra Uljana (11 m.). 
  • SOCIALINIS STATUSAS. Šiuo metu mano širdis niekam nepriklauso.  
  • SILPNYBĖ. Muzika. Ji mane lydi visur. 
  • NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Indų plovimas. 
  • SKANIAUSIAS MAISTAS. Man labai patinka lietuviška virtuvė: ir cepelinai, ir kugelis, ir bulviniai blynai, kuriuos kepame savaitgaliais. Tai – šeimos tradicija.  
  • POMĖGIS. Nors turiu jų nemažai, šiuo metu didžiausias mano pomėgis – šokiai. 
  • SPORTAS. Sporto salėje mankštintis nuobodu. Praeitais metais atradau boulderingą. 
  • GROŽIO PROCEDŪRA. Naminė kaukė, kurią pasidarau iš to, ką randu šaldytuve. 
  • RYTO RITUALAS. Išleidus dukrą į mokyklą, pasimėgauti puodeliu kavos su knyga rankose.   
  • ATGAIVA ŠIRDŽIAI. Pasivaikščiojimas po mišką ar parką. Nieko nėra maloniau, kaip kvėpuoti grynu oru, kuris persmelkia kiekvieną kūno ląstelę. 
Aleksandra Metalnikova / Jekaterinos Grican nuotrauka
Aleksandra Metalnikova / Jekaterinos Grican nuotrauka

Esate sakiusi, kad visas jūsų gyvenimas kupinas iššūkių...

Iš tiesų, iššūkių mano gyvenime netrūksta: ir tėčio mirtis, ir persikraustymas studijuoti į Vilnių nemokant lietuvių kalbos. Teko labai greitai užaugti ir iš mergaitės virsti vyresniąja seserimi (turiu du jaunesnius brolius), padėti mamai. Turėjau labai gerai mokytis, kad gaučiau padidintą stipendiją ir šeimai būtų finansiškai lengviau.

Ir gimdymas, ir vaiko auginimas, ir kiekvienas televizijos projektas, ir „Šok su žvaigžde“ – viskas yra iššūkis. Bet jei atvirai, jau ir nemoku ramiai gyventi. Šaulio ženklo žmonėms reikia veiksmo, išbandymų, adrenalino, kelionių ir nuotykių. Juos žudo rutina. Jeigu gyvenime nieko nevyksta, iššūkius susirandu pati. 

41-asis gimtadienis. Kokių tradicijų turite? Ar skaičiuojate, kiek žvakučių ant torto?..

Ne, metų neslepiu, nors kartais, kai pamatau interviu pažymėtus metus, pagalvoju: „Vaje, kiek jau nemažai (šypsosi).“ Paskui sukirba mintis, kad nėra ko slėpti, nes tai – sukaupta patirtis. Aš esu sveika, jauna, energinga, išmintinga, turiu daug įdomių veiklų – nėra ko liūdėti.  

Labai daug metų būdavo taip, kad gimtadienis sutapdavo su spektakliu, kuris ir būdavo mano šventė. Turiu tradiciją – sudaryti metų įvykių sąrašą. Peržvelgus pamatai, kiek daug įdomaus, naujo, neplanuoto įvyko. Tai labai naudinga, nes bėgdami per gyvenimą dažnai nesusimąstome, nespėjame įvertinti patirčių. 

Kokie kelerių pastarųjų metų įvykiai jums įsiminė labiausiai?

Pirmoji šovusi mintis nukėlė į 2020-uosius, kai tapau projekto „Muzikinė kaukė“ nugalėtoja. Man pačiai tai buvo netikėta ir smagu. Per šiuos karantininius metus buvau be darbo, tad ėmiau galvoti, ką čia tokio nuveikus. Ir parašiau dokumentinę pjesę apie smurtą artimoje aplinkoje, paremtą tikrais moterų išgyvenimais.

Baigiau intensyvius tarptautinius 8 mėnesių ICU koučingo mokymus. Išlaikiau egzaminus, gavau diplomą ir tapau koučere (asmeninio ugdymo trenere). Mano sritis – darbas su žmonėmis, kuriems reikia nugalėti scenos baimę, įgyti sceninių ar lyderystės įgūdžių. Dirbu ir su asmeniniais klausimais. Labiausiai patinka tai, kad gilinamasi ne į praeitį, bet į ateities perspektyvas ir tikslus. 

Aleksandra Metalnikova / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.
Aleksandra Metalnikova / Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr.

Ar asmeninio ugdymo kursus baigėte, kad turėtumėte alternatyvą, ar pristigus saviraiškos galimybių?

Išskirčiau pirmąją priežastį. Saviraiškos tikrai nestinga darbe. Tačiau karantinas parodė, kad vien iš profesijos meno žmonės ne visada gali pragyventi. Visai neseniai dar buvo uždaryti teatrai, uždrausti renginiai, koncertai. Neduok Dieve, vėl pasikartos karantinas, vėl bus prastovos. O juk gyventi reikia, tad papildomi įgūdžiai, profesija tikrai pravers. Ir šiaip senatvėje reikės kažką veikti, juk scena irgi ne amžina. Vieną dieną visiems tenka nuo jos nulipti. 

Iš kur tiek talentų? 

Nežinau, bet vaikystėje lankiau akrobatiką. Tuo užsiėmiau nuo 6 iki 16 metų. Paskui, kai palikau sportą dėl traumos, negalėjau nustygti vietoje. Taigi pradėjau lankyti šokius. Visagine buvo mažas penkių mergaičių kolektyvas „Gracija“ (šokome be partnerių), su choreografe kūrėme įvairius šokius. Buvo labai smagu. Nors tik dvejus metus lankiau, bet liko vien malonūs prisiminimai. 

Profesinėje mokykloje, į kurią perėjau 10 klasėje, buvo įdomu: nestigo koncertų, kuriuos organizuodavome kartu su pedagogais, veiklos, renginių, šalia pamokų ir specialybės studijos, autorinių darbų pristatymai. Manau, kad profesinėje mokykloje būtent ir atradau visus savo talentus. 

Kaip dizainerė tapo aktore?

Neplanuotai. Pamenu, rusų literatūros mokytojas man pasakė, kad labai išraiškingai skaitau monologus ir eilėraščius, kad man reikėtų paieškoti savęs, nes turiu aktorinį talentą. Ta frazė įstrigo. Nors iš pradžių abejojau, bet kuo toliau, tuo labiau ta mintis kirbėjo.

Su mama, pamenu, nuvažiavome į Sankt Peterburgą. Pasirodo, kaip užsienietė galėjau stoti tik į mokamas studijas, kurios kainuoja 3 tūkstančius eurų per metus. Tuo metu mūsų šeimai tai buvo labai dideli pinigai. Neseniai buvome palaidoję tėtį. Teko palaidoti ir savo svajonę. 

Pamenu, baiginėjant 12 klasę, už akių užkliuvo skelbimas, kad LMTA renkamas kursas rusų dramos teatrui. Kai per stojamuosius kurso vadovė D.Tamulevičiūtė paklausė, kokius spektaklius esu mačiusi, kokius teatro būrelius lankiusi, labai nustebo sužinojusi, kad teatre nesu buvusi, nelankiau jokių dramos būrelių.

Aleksandra Metalnikova spektaklyje / D, Matvejev nuotr.
Aleksandra Metalnikova spektaklyje / D, Matvejev nuotr.

Bet fortūna nusišypsojo?..

Kai paklausė, kodėl noriu būti aktore, atsakiau, kad jaučiu širdimi. Manau, jai patiko tai, kad esu tas nesugadintas plastilinas, iš kurio galima kažką nulipdyti. Daugelis stojančiųjų jau buvo baigę visokius vaidybinius, aktorinius būrelius, o aš tiesiog repetavau stojamiesiems eilėraščius, šokius su mama dviese. Aš buvau grynas molis. Pasak vadovės, tokių nesugadintų vaikų, kurie nieko nelankę nori stoti į aktorinį, reta. Mane priėmė. 

Kas buvo tramplinas į platesnius šou pasaulio vandenis?

Manau, tai buvo susiję su kinu. Filme „Atsisveikinimas“ suvaidinau antraplanį vaidmenį, po kurio sulaukiau pakvietimų filmuotis ir serialuose. Vėliau buvo labai graži patirtis ir pačiame pirmame „X faktoriuje“, kurio finale užėmiau 3 vietą. Kai tampi žinomas, sulauki dėmesio – tave atpažįsta parduotuvėje, gatvėje. Prie to man buvo sunku priprasti. Paskui prasidėjo kiti televizijos projektai: „Mes vieno kraujo“, „Muzikinė kaukė“ ir kt.  

Aleksandros Metalnikovos persikūnijimas į grupės „Queen“ vokalistą Freddie Mercury / BTV nuotrauka
Aleksandros Metalnikovos persikūnijimas į grupės „Queen“ vokalistą Freddie Mercury / BTV nuotrauka

Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui? Kokiam vyrui atsirastų vietos jūsų širdyje?

Norėtųsi, kad tai būtų geras žmogus. Linksmas, turėtų atsakomybės jausmą, nebūtų despotiškas, savanaudis. Gebėtų išklausyti, suprasti, neverstų keisti profesijos – priimtų mane tokią, kokia esu. Su visais mano privalumais ir trūkumais, mano praeitimi ir dabartimi.  

Dabar net neturiu laiko asmeniniam gyvenimui: darbas, teatras, šokių projektas. Tikrai desperatiškai neieškau, nelaukiu vyro. Neskubinu įvykių. Na, o jei sutiksiu tokį, su kuriuo bus gera, – nuostabu.

Kas buvo sunkiausia šokių projekte „Šok su žvaigžde“?

Kai pasiūlė dalyvauti šiame šokių projekte, supratau, kad išsipildė dar viena svajonė, nes man maga išbandyti vis kažką nauja. Kad bus nelengva, žinojau, bet kad taip sunku, net pagalvoti negalėjau. Pramoginių šokių mokytis nėra tekę, tad viską reikia pradėti nuo nulio.

Su šokių partneriu Audriumi Kleišmantu gražiai sutarėme, labai greitai radome bendrą kalbą. Atrodo, kad esame seniai pažįstami. Labiausiai man patiko tai, kad Audrius paisė mano nuomonės – kūrėme šokius kaip lygiaverčiai partneriai.

Aleksandra Metalnikova ir Audrius Kleišmantas / Edvardo Blaževič | LRT nuotr.
Aleksandra Metalnikova ir Audrius Kleišmantas / Edvardo Blaževič | LRT nuotr.

Kokia esate namuose, kaip sutariate su dukra?

Namuose aš – šilta, minkšta ir pūkuota (šypsosi). Su dukra Uljana stengiamės bendrauti draugiškai, kartu spręsti kilusias problemas. Bet kartais reikia būti ir griežtesnei. Laimė, retai.

Nors esu išsituokusi, tėtis aktyviai dalyvauja dukros gyvenime. Negaliu sakyti, kad ją auginu viena. Beje, dukros vardą, kuris reiškia „laimė“, susapnavau dar jai negimus. Tikiu, kad vardas turi įtakos ir žmogaus likimui. Tėtis, vos ją išvydęs, pasakė, kad Uljana – idealiai tinkantis vardas.

Dukra labai gabi, turi lakią vaizduotę. Nors dabar jau lanko muzikos mokyklą, groja fleita, vis dar ieškome jos talentų, sričių, kuriose galėtų geriausiai atsiskleisti. 

Gyvenate pašėlusiu tempu. Kaip atsikratote įtampos?

Mėgstu susitikti su draugėmis, pasivaikščioti po parką. Pernai atradau buolderingą – vieną iš laipiojimo sporto atšakų. Fantastiškas jausmas – aukštis, adrenalinas ir visi raumenys dirba. Uch, kaip man tai patinka. Tiesa, šiek tiek skauda pirštus. Manau, kad svarbiausia viską patirti, kad vėliau nereikėtų gailėtis, jog gyvenimas prabėgo pro šalį. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.

Naujausi straipsniai