Aldona Vilutytė: „Kiekvienas meno kūrinys daro įtaką mano gyvenimo sprendimams ir pasirinkimams“

Aldona Vilutytė / Linos Adinavičienės nuotr.
Autorius: Greta Vainauskaitė
Publikuota: 2019-05-09 11:55
„Menas mūsų gyvenime būtinas, kad taptume žmogiškesni“, – teigia meno muziejų edukatorius Philip Yenawine, vienas iš vizualinio mąstymo strategijos pradininkų. Strategija, kurta ir praktikuojama jau daugiau nei 20 metų, pasiekė ir MO muziejų. Apie tai ir kalbamės su Aldona Vilutyte, vedančia užsiėmimus pagal vizualinio mąstymo strategijos metodą.

Teatras, kinas, literatūra, radijas, dėstymas – visko labai daug jūsų gyvenime. O kas pačiai artimiausia? Kas atima daugiausiai laiko, ko reikėjo daugiausiai „ieškoti“?

Esu sau pasakiusi, jog visos mano veiklos, kurios kitiems žmonėms atrodo pakankamai skirtingos, visgi yra susijusios. Dėstymas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, užsiėmimų vedimas MO muziejuje, viešojo kalbėjimo pamokų vedimas, garsinimai, dubliavimai, mano darbas kine, teatre – man visa tai susiję su aktoryste.

Tad aktorystė jums tarsi visa ko pradžia?

Aktorystę aš vadinu mokslu apie žmogų. Ji apima daug sričių. Mano nuomone, aktorius kasdienybėje turi būti geras stebėtojas ir tyrinėtojas. Jis turi tirti gyvenimą, žmones, save. O tam, kad save pažintum, suvoktum savo ribas, plėstum savo galimybes, kartais reikia save įmesti į įvairias, gal ne visada saugias ar patogias situacijas. Reikia bandyti kažką naujo, nepažinto, neprarasti smalsumo. Vėliau ateina laikas ir poreikis dalintis visu tuo, ką pastebėjai, išmokai, sužinojai, patyrei, išgyvenai. Visos mano veiklos ir darbai man susijungia į visumą – kūrybinį procesą ir įdomų gyvenimą. Dar tai suteikia man galimybę pažinti daug įvairių žmonių, įdomių asmenybių. Buvo laikas, kai mano gyvenime dominavo vien teatras, dabar taip nėra. Tačiau tai vis tiek didelė mano gyvenimo dalis. Aktorinė patirtis man padeda visose veiklose. Tikriausiai mano praktikės, o ne teoretikės patirtis turbūt ir leidžia man būti tam tikrose sferose, tam tikrose veiklose.

Aldona Vilutytė / Linos Adinavičienės  nuotr.
Aldona Vilutytė / Linos Adinavičienės nuotr.

Kaip atsidūrėte MO muziejuje, ir kas paskatino domėtis vizualinio mąstymo strategija, pagal kurią ir vedate užsiėmimus?

Kai mane pakvietė vesti užsiėmimus muziejuje, pradžioje buvo mintis – kaip tai? Aš juk ne menininkė, ne kūrėja, ne meno teoretikė ir ne menotyrininkė. Tačiau pradėjus gilintis į vizualinio mąstymo strategiją, nėriau 100 procentų, mane suintrigavo. Susitikdavau su MO muziejaus edukacijos projektų koordinatore, vėliau prie mūsų prisijungė didelę patirtį turinti edukacijų meno muziejuose specialistė iš Belgijos Karen Vanhercke. Gavau daug medžiagos ir beveik pusę metų skyriau šios metodikos tyrinėjimui ir įsisavinimui. Laikui bėgant, viskas susidėliojo į vietas ir dabar labai natūralu, kad aš čia esu. Aš užaugus tarp menininkų, visą vaikystę buvau apsupta meno – tėvai, seneliai, sesė dailininkai, MO kolekcijoje yra nemažai mano tėvo darbų. Kai vedu užsiėmimus, irgi būnu tarp menininkų darbų, kuriuos aš mačiau nuo pat vaikystės, o jų autorius aš pažįstu nuo mažų dienų.

Tad visgi, apie ką yra jūsų užsiėmimas „Patirk meną MO: vizualiniai atradimai su Aldona Vilutyte“?

Tai užsiėmimas pagal vizualaus mąstymo strategiją. Jis siūlo būdą, kaip pažinti meną, ir tuo pačiu lavina apsilankiusiųjų mąstymo ir bendravimo sugebėjimus. Žmonės stebi meno kūrinius, o aš skatinu juos diskutuoti. Nagrinėdami ir mąstydami balsu, žiūrovai stengiasi atrasti prasmę meno kūrinyje. Prasmę kiekvienas atranda ir sukuria pats, o ši strategija tiesiog prisideda prie estetinio tobulėjimo stimuliavimo. Platūs ir aktyvūs svarstymai, diskusijos – padeda ugdyti kritinį mąstymą, komunikacinius įgūdžius ir drąsą interpretuoti meną. Aš pateikiu vieną iš būdų – kaip ateiti ir būti parodoje, kaip žiūrėti ir stebėti meną, analizuoti meno kūrinius, ieškoti savo asmeninio santykio. O apibendrinant, juk šie vizualinio mąstymo užsiėmimai sutampa ir su MO muziejaus vizija, kad atėjęs žmogus – yra bendrakūrėjas, partneris įnešantis savo indėlį. Ir kiekvienas gali ir skatinamas turėti savo nuomonę.

Žodį edukacija daugelis visgi sieja su vaikais, mokykla. Kodėl ne vaikams?

MO muziejuje vyksta užsiėmimai pagal vizualinio mąstymo strategiją vaikams, bet aš paskutiniu metu su vaikais nedirbu. Nors jaunystėje dirbau ir stovyklose, ir teatro studijoje ir daug spektaklių turėjau vaikams. Metams bėgant, didėja atsakomybės jausmas ir dabar net nežinau, ar aš turiu tam reikalingų savybių, ypač kantrybės. Dirbti su vaikais yra didelė atsakomybė. Mokytojos, dirbančios su vaikais, jos yra didvyrės. Juk anksčiau Lietuvoje mokytojai ir gydytojai buvo prestižinės profesijos, ir aš manau, jog taip ir turi būti.

Aldona Vilutytė / Linos Adinavičienės  nuotr.
Aldona Vilutytė / Linos Adinavičienės nuotr.

Jūs vedate edukaciją suaugusiems. Kaip jie „pasiduoda“ jūsų žaidimui? Kaip sekasi juos sudominti?

Svarbiausia yra labai aiškiai pateikti buvimo taisykles. Įvardinti, ką mes šiandien darysime ir kaip būsime su meno kūriniais bei vieni su kitais. Užsiėmimas turi labai aiškias dalis. Mes pradedame mažoje erdvėje nuo reprodukcijų, atvirukų ir tik vėliau pereiname į parodų salę. Šiaip kviečiu tai priimti kaip žaidimą.

Kokia jūsų pagrindinė užduotis užsiėmimo metu?

Aš kviečiu žmones kiek ilgiau pabūti prie vieno kūrinio, stebėti jį, kalbėti. Yra sukurta VMS (vizualaus mąstymo strategijos) klausimų sistema, kuriuos aš užduodu skatindama žmones dalintis savo mintimis, įspūdžiais ir pastebėjimais. Ir čia nėra teisingų ar neteisingų atsakymų, nereikia atspėti, kas čia pavaizduota ar ką menininkas norėjo šiuo paveikslu pasakyti. Svarbu, ką kiekvienas iš mūsų mato paveiksle, ir tuo dalintis. Mano pagrindinė užduotis sukurti žmonių grupei tinkamą atmosferą, įvesti į kontekstą, kad jie jaukiai jaustųsi ir išdrįstų kalbėti. Tai yra pokalbis su žmonėmis, apie tai kokius jausmus, impulsus sukelia pats meno kūrinys, todėl dalyviui nereikia menotyrininko žinių.

Aš stengiuosi sužadinti jų smalsumą pirmu impulsu, tai, ką padiktavo paveikslas, o tik po to – domėtis plačiau. Todėl su užsiėmimo dalyviais mes pabūname prie vieno kūrinio, kalbame apie jį ir tik vėliau gilinamės, koks jo pavadinimas, autorius. Užsiėmimo tikslas nėra kažkoks baigtinis rezultatas, svarbus ir įdomus tampa pats procesas. Sužadinti norą toliau domėtis, gal dar kartą ateiti prie paveikslo, to pačio kūrinio, jau pasiskaičius apie autorių, laikotarpį, kontekstą. Per užsiėmimą su grupe būnu prie tų pačių, pagal VMS atrinktų darbų. Įdomu tai, kad nors užsiėmimų jau buvo nemažai, nė vienas nebuvo toks pats. Su kiekviena žmonių grupe vis išgirstu kažką naujo, kitokio ir tai suteikia man galimybę dar daugiau atrasti tuose kūriniuose. Taip vyksta pačio žiūrovo kūrybinis procesas. Labai smagu, kad į užsiėmimą jau naujoje didžiojoje parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ ateina tie patys žmonės, kurie buvo pirmuose užsiėmimuose ankstesnėje parodoje.

Tai visgi, kaip būti parodoje žmogui nežinančiam kaip joje būti? Kaip nebijoti būti su menu ir prie meno?

Kai papasakojau savo bičiuliams, jog vedu tokius užsiėmimus – susilaukiau šio klausimo. Daugelis iš mūsų yra buvę pasaulinio pripažinimo susilaukusiuose muziejuose, tačiau vis dar nežino, kaip būti parodoje. Kažkas lyg ir vyksta, tačiau norisi rezultato. Girdime: menas ne man, aš čia nieko nesuprantu ir t.t. Dažnai kūrinius vertinam pagal girdėtus vardus, biografijas ar sukurtus filmus. Galbūt nekreipdamas dėmesio į visą kontekstą, stabteltum prie kūrinio, kurio autoriaus nesi girdėjęs, ir pamatytum kažką kitokio, artimo sau. Manau, jog ši strategija yra taikoma MO muziejuje, nes atitinka muziejaus pasaulėžiūrą. Menas prieinamas kiekvienam: čia laukiami tiek profesionalai, tiek pro šalį einantys žmonės. Tad šis užsiėmimas parodo vieną iš būdų žmonėms, kurie jaučia smalsumą susipažinti su menu, tačiau nėra dažni galerijų, parodų lankytojai.

Tarsi pirmas žingsnis, vienas iš pasiūlymų – kaip būti su paveikslais. Ir taip, aš esu tos nuomonės, kad į Luvrą atvažiavus galbūt užtenka du darbus pamatyt, o gal ir vieną, o ne per dvi valandas apibėgti visą muziejų. Dažnai girdime diskusijas: ar reikia meną suprasti? Ar išgyventi? Ar pajausti? Man atrodo, kad kiekvienas meno kūrinys, paveikslas, spektaklis, filmas kurį pamačiau, ar eilėraščio eilutė kurią perskaičiau, muzika, kurią išgirdau, lieka manyje bei daro įtaką mano gyvenimo sprendimams ir pasirinkimams. 

Temos:

Aktualu Kultūra

Naujausi straipsniai