Akvilė Kavaliauskaitė. Sveiki atvykę į plastikinių gėlių šalį

Akvilė Kavaliauskaitė / Mark & Migle Photography nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2018-01-28 21:44
Ta užsieniui parsiduoti bandanti Lietuva jau atrodo kaip paauglė prie rūbų spintos: vieną suknelę matuojasi, kitą, bet kurią beapsirengtų, veidas vis tiek spuoguotas, ir verkti noris.

Tačiau šitas tekstas nėra apie idėjas Lietuvai, jis yra apie realybę. Apie tai, kad daugybę dalykų vis dar darome ne sau, o velnias žino kam, ir dargi dėl to depresuojam. Mums nieko nėra baisiau už akimirką, kai suprantame, jog kitas pamatė, kad tu kažko neturi ar nemoki, kad važinėji kledaru, o tavo vyras nusiskutęs palieka pilną praustuvą plaukų. Pačiai su tais plaukais gyventi kaip ir ok, bet jeigu draugė pamatys – iš gėdos numirsi.

Žmonės ateina pas mus ne dėl to, kad turim šventinį servizą. Vakarėlio linksmumas mažai priklauso nuo to, koks logotipas puošia moters rankinę. Kitiems svarbiausia, kaip jie patys jaučiasi su mumis būdami. O dabar mes visi riejamės, kokį servizą reikia pastatyti Lukiškių aikštėje, užuot sugalvoję, kam išvis ta aikštė mums reikalinga, ką ten veiksime ir kuo ji mus džiugins.

Vairuoju dešimties metų senumo automobilį, kuris amžinai purvinas ir dar įlenktu šonu. Vienai važiuoti viskas gerai. Bet į svarbius susitikimus pradėjau keliauti taksi, nes kai rimti žmonės pamatys mane toje beviltiškoje mašinoje, jiems išdegs akys. Taip pat labai jaudinuosi dėl to, ką apie mane pamanys kaimynai. Pusmetį neprisilietusi prie pianino, atsisėdau paskambinti Šopeno. „Bam“ – vienas akordas nuskamba pro šoną. „Taukšt“ – ir dar vienas. Uždarau pianino dangtį. O jeigu jie girdėjo? Ką apie mane pagalvos? Geriausiu atveju – kad girta. Blogiausiu – kad auginu šešiametį vaiką, apie kurį lig šiol niekas nežinojo. Tyliai nueinu nuo instrumento. „Betgi ne dėl jų aš groju, dėl savęs“, – pusbalsiu pasakau, vėl sėdu ir skambinu taip, kaip šiandien moku, – neritmiškai, su bemoliais vietoj diezų ir ilgomis pirmokiškomis pauzėmis. Šitaip praeina valanda, valsas skamba vis geriau, ir man pačiai gera – ne dėl kaimynų, dėl savęs, kad kažką iš tikrųjų išmokau. Nes neliečiamas pianinas namuose yra miręs daiktas, kaip ir pilnos lentynos knygų, kurių niekas niekada neperskaitys. Atrodo gerai, bet jokios naudos neduoda.

Mums gėda dėl to, kokie patys esame. Juk visi puikiai suprantame, kad tobulieji – tik danguje, o gyvenime ne vienas akordas suskamba pro šoną. Kad neįmanoma turėti visko. Kad tas mielas kačiukas, kurio nuotrauką įkėlėm į feisbuką, kartais prišika po lova. Kad kartais nebeturim švarių kojinių ir džiovinam jas fenu. Būna, kad su taksistu elgiamės mandagiau nei su pačiu artimiausiu žmogumi. Kad tiesiog tingim tvarkytis, perklijuoti tapetus ar palaistyti gėlę, kuri atrodo, lyg būtų užsilikusi nuo Vėlinių. Ir, užuot ką nors keitę, tik tepamės dar storesnį sluoksnį pudros ir lauko tualete pasistatome oro gaiviklį.

Žmonės ateina pas mus ne dėl to, kad turim šventinį servizą. Vakarėlio linksmumas mažai priklauso nuo to, koks logotipas puošia moters rankinę. Kitiems svarbiausia, kaip jie patys jaučiasi su mumis būdami. O dabar mes visi riejamės, kokį servizą reikia pastatyti Lukiškių aikštėje, užuot sugalvoję, kam išvis ta aikštė mums reikalinga, ką ten veiksime ir kuo ji mus džiugins.

Mark & Migle Photography nuotr.
Mark & Migle Photography nuotr.

Kaip atrodome, mums svarbiau net nei tai, kas iš tikrųjų esam.

Dvi nakties. Vilniaus oro uostas. Žiovaujantys emigrantų vaikai glaudžiasi prie mamų, kol atvažiuos lagaminai. Atrodo, kad tie lagaminai neatvažiuoja jau šimtą metų – ką ten su jais daro? Virš bagažo juostos kabo žemėlapis, į jį pasistiebę žiūri du britai ir kažką šnabždasi. „Keliauk po Vilnių autobusais“ – angliškai parašyta virš linijų raizgalynės, išmargintos skirtingų spalvų skaičiais. Visa tai labiau primena ne žemėlapį, o žaidimą „sujunk taškus“. Turbūt greičiau užrištomis akimis girtas nublūdytum iki Katedros aikštės, nei tame žemėlapyje rastum reikalingą autobusą. Betgi, va, turim anglišką žemėlapį, formaliai viskas yra, ko jūs dar norite, mes normali Vakarų valstybė!

Kiekvieną mėnesį skrendu į užsienį filmuoti ten gyvenančių emigrantų. „Oi, tik nefilmuokite namie, gyvenu su kambariokais“, „Ne, žinokit, mano labai baisus butas, tikrai itin negražus, geriau paprašysiu draugės, kad pas ją filmuotume. Juk niekas nesužinos, kad ten ne aš gyvenu, ar ne?“

Bet aš žinau, pas kokius pašnekovus jaukiausia atvažiuoti ir kieno istorijos įdomiausios: žmonių, kuriems ne gėda dėl to, kokie jie yra. Ir kai su operatoriumi Skirmantu lėktuve ar automobilyje prisimename buvusius savo herojus, kalbame tikrai ne apie tuos, kurie nusivedė į brangiausią restoraną ar vairavo naujausią automobilį. Nė velnio. Mes prisimename ponią Virginiją, kuri Ispanijoje mus nuvedė į olą pas benamius lietuvius. Liliją, kuri Anglijoje pasakojo, kaip kažkada mito tik vogtomis bulvėmis. Ji mums iškepė labai gardžių kotletų. „Planavau ką įmantresnio pagaminti, bet paskui pamaniau: ką aš valgau, tas ir jums tiks. Juk visi tokie patys žmonės.“ Arba porelę Turkijoje. Per kamščius ji mus vežė skanauti vaflių, kuriuos valgė per pirmąjį pasimatymą. Vafliai buvo tiesiog iš paprasčiausio kiosko, bet tokie skanūs, kad vien dėl jų verta grįžti į Stambulą. Ir, prisiekiu, tikrai niekada nesame prisiminę paminklo.

Niekas nenori dovanų gauti plastikinių gėlių. Nėra įdomesnio pašnekovo už tą, kuris nebijo apie save pasakyti tiesos, kuris drąsiai prisipažįsta, kad ko nors nežino ar nemoka. Kol tokie netapsim, joks servizas nepadės, paminklas – taip pat. Dėl to šūkis „Real is Beautiful“ ir skamba ironiškai. Dėl daugumos tikrų dalykų mums gėda.

Kitą dieną prasilenkiu laiptinėje su kaimyne.

– Atsiprašau, o jūs girdite pianiną? Sienos mūsų storos, bet vis tiek...

– Oi, bandžiau ir aš tą kūrinį skambinti, gyvatė – sudėtingas, bet jums vis geriau sekasi. Nesustokit. Na ir nesustosiu.

Naujausi straipsniai