Tai yra dar vienas tekstas apie naujametinius pažadus. Kaip visus metus save spaudę, nuo sausio nusprendėme spausti dar stipriau. Šįmet jau tikrai mesime gerti ir rūkyti, mažiau valgysime ir daugiau sportuosime, kelsimės anksčiau, šypsosimės plačiau – žodžiu, varysim per gyvenimą kaip zuikiai iš baterijų reklamos.
O jūs nesate pagalvoję, kodėl mes šitų pažadų nesilaikome? Ne, ne todėl, kad neturime valios – juk lig šiol kažkaip gyvenome, ėjome į darbą, uždirbome pinigus, auginome vaikus ir su tokiu bjauriu užsiraukusiu charakteriu netgi sugebėjome įgyti bent vieną draugą. Šitų pažadų mes nesilaikome todėl, kad jie beprasmiai, visiškai tušti ir niekam nereikalingi.
Pamenu interviu su daug svorio atsikračiusia moterimi. Klausiau, kaip dėl to pagerėjo jos kasdienybė.
„Tiesiog esu liekna ir drabužiai atrodo gražiau. Daugiau niekas nepasikeitė“, – taip man atsakė. Atrodė netgi nuliūdusi, kad tikslas, kurį laikė tokiu dideliu, neatnešė ypač daug džiaugsmo. Bėda ta, kad nusprendę keisti įpročius klaidingai įsivaizduojame, jog nuo to viskas aplink nušvis šiltesnėmis spalvomis – pasportavę labiau mylėsime antrąją pusę, o dėl to, kad metėme rūkyti, dantys išbals savaime. Nesiginčiju, kad sveikata ir išvaizda – svarbūs dalykai. Niekada nesijausime gerai kosėdami nuo cigarečių, pagiringi ar nutukę, bet negi svajodami apie geresnę ateitį galime sugalvoti tik tai? Negi nueiti į sporto klubą taps iškiliausiu šįmet nuveiktu darbu?
Prasmingi darbai dažnai yra daug lengviau padaromi, o džiaugsmą teikia ne tik mums, bet ir aplinkiniams. Pateiksiu pavyzdį iš savo patirties: prieš porą metų internete nusprendžiau surasti berniukus iš Romualdo Požerskio nuotraukos, darytos 1991-ųjų sausio 13-ąją. Koks užvirė chaosas! Prie kompiuterio praleidau parą, atsakiau į šimtus žinučių. Kai galiausiai paskelbiau, kaip tie berniukai gyvena dabar, interneto erdvę užplūdo džiaugsmas. Žmonės rašė, kad berniukų istorijos juos įkvėpė labiau vertinti laisvę ir stengtis dėl savo šalies.
Aišku, čia ne žygdarbis, bet kasmet per Sausio 13-osios minėjimą prisimenu, kad tą vieną dieną pasaulį padariau geresnį. Noriu nuveikti daugiau tokių darbų.
Skaičiau apie italą senuką, kuris seną autobusiuką pavertė biblioteka ant ratų. Dabar važinėja po mažus kaimelius pas savo skaitytojus, dalija ir surenka knygas. Atokių vietų gyventojai daugiau skaito, o bibliotekos savininkas jaučiasi reikalingas – jo paties gyvenimas įgavo kitokios dinamikos. Pažįstamas ispanas, profesionalus gitaristas, kartą per mėnesį nemokamai groja senelių namuose. Garsus plastinės chirurgijos gydytojas vaikams nemokamai rekonstruoja neišsivysčiusias galūnes. Amerikos lietuvis įkūrė bėgimo klubą, kad lietuviai sunkvežimių vairuotojai daugiau judėtų. Britė atsikratė penkiolikos kilogramų padėdama vedžioti šunis iš prieglaudų. Visa tai atima ne tiek jau daug laiko ir nereikalauja geležinės valios, o prasmės suteikia labai daug.
Kasdien sportuojantys žmonės tokio savo elgesio priežastimi retai nurodo išvaizdą. Jie dažniau kalba apie papildomą energiją, naujas pažintis ir pasikeitusią rutiną – sako, kad pusantros valandos treniruotė dieną ne sutrumpina, o prailgina. Sveiką mitybą jie pamėgsta ne atsisakę picos, o išmokę naujų sveikesnių patiekalų receptų, susipažinę su pasaulio virtuvėmis – tada visa šeima valgo įvairiau ir įdomiau, o kilogramai krinta savaime. Taigi jei nesugebame laikytis sau duotų pažadų, galbūt tai nereiškia, kad esame silpni? Gal tiesiog tie pažadai yra neverti tokių pastangų?
Žurnalą „Žmonės“ galite prenumeruoti ČIA.