Akvilė Kavaliauskaitė. Kada norėsiu, tada ir gimdysiu

Akvilė Kavaliauskaitė / Mark & Migle Photography nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2017-12-10 22:00
Televizijos laidai kalbinau plastikos chirurgę. Būdama trisdešimt penkerių ji įsimylėjo savo pacientą, pastojo ir persikėlė gyventi į Norvegiją. Lig tol jos klausinėdavo, kada vestuvės ir vaikai. Dabar – kaipgi jaučiasi, kai nebedirba gydytoja: „Turbūt nelengva. Dvylika metų mokslų eina veltui.“

Čia tas pats, kas liepti moteriai nusiskusti plikai, o paskui klausti, kodėl ji nesusipina kasos.

Man greitai trisdešimt ir artimiausiu metu neketinu susilaukti vaikų, nors turiu ir su kuo, ir iš ko. Jeigu norėčiau, turiu netgi kada. Bet nenoriu. „Kada norėsiu, tada ir gimdysiu“, – sakau visoms toms boboms.

O tada prasideda horoskopų skilties lygio argumentai:

„Tik pagimdžiusi suprasi, kad motinystė yra nuostabiausias jausmas, tai yra pilnatvė ir moters gyvenimo prasmė.“

„O kas tavimi rūpinsis, kai pasensi? Liksi viena, niekam tavęs nereikės, o pensijos Lietuvoje mažos...“

„Paskui norėsi, bet nebegalėsi.“

„Būsi sena mama. Negerai, su vaiku nerasi ryšio.“

Visa tai jau girdėjau. Daug kartų. Bet noras gimdyti neateina, nors tu ką.

Nemanau, kad vaikai reikalingi tam, kad kažkada ateity išsaugočiau savo subinę. Jų auginimo džiaugsmas ir tėvų karšinimo skausmas yra nesulyginami dalykai.

Jeigu nebegalėsiu, įsivaikinsiu.

Ir jeigu tapsiu mama, tai tikrai ne tam, kad su vaiku vaidinčiau nutelos reklamoje, tai gal kaip nors pavyks ir vyresnei.

O dėl ko tikrai negimdysiu, tai dėl to, kad jūs man patarėte.

Renkuosi daryti tai, ko dabar noriu labiau negu vaiko. Dirbti, keliauti, tapti profesionale neseniai atrastoje srityje. Noriu parašyti dar vieną knygą. Galų gale, noriu jaustis laisva kaip šiandien, kai iš esmės darau viską, ką noriu ir kada noriu. Galiu kad ir rytoj persikelti gyventi į Bora Borą, nes ilgai stengiausi, kad neturėčiau darbo nuo aštuonių iki penkių ir didelių įsipareigojimų. Vaikas yra didžiausias įsipareigojimas gyvenime, todėl jo susilauksiu ne tada, kai kas nors lieps, o tada, kai jausiu, kad tam laikas. Dar tiek daug galiu iš savęs pačios išspausti, tiek dar liko su savimi dirbti, kad nesijaučiu pasiruošusi viso dėmesio skirti kažkam kitam. „Šlykšti savanaudė“, – sakysit. Patikėkit, sunku sau tai pripažinti. Bet esu tikra, kad taip galvoja ne viena jauna moteris, tik nedrįsta pasakyti garsiai. Nes tik ištark frazę „nenoriu vaikų“ ir piktų bobų pulkas jau degina tave ant laužo.

Vaikų susilaukiama iš meilės, o ne iš baimės, kad jų neturėsi. Niekada negąsdinkite moters, kad jei nepagimdys, jai blogai baigsis. Patikėkite, ji jau apie tai galvojo – svarstė visus „už“ ir „prieš“, įsivaizdavo save su pilvu, yra mąsčiusi apie mažylio vardą, galvojo ir apie tai, kaip derins darbą su motinyste. Ir jeigu ji nuspręs gimdyti, tai tikrai ne todėl, kad jūs liepėte, o todėl, kad to nori pati. Įdomu, kiek moterų pastojo vien tam, kad nuo jų atsiknistų? Vyras, seneliais nekantraujantys tapti tėvai, bendradarbės? „Oi, visos draugės jau pagimdė! Gal aš nenormali?“

Pažįstu porą, kuri nenori vaikų. Myli vienas kitą, finansiškai nieko netrūksta, bet jie pasitarė ir nusprendė – kol kas ne, tai ne jiems. O viena verslininkė pasakė taip: „Gimdyti gali kiekviena, aš užsiimsiu svarbesniais dalykais.“ Jau matau, kaip davatkos išsilaksto po kampus pasimelsti už jos nuodėmingą sielą. Betgi neturėti vaikų nėra nuodėmė, jokiuose įsakymuose taip neparašyta. Be to, toms boboms blogai, ką bedarytum.

Pasirink tik dirbti – sakys, kad stovi prieš gamtą, nes gimdyti – moters pareiga.

Pasirink gimdyti – sakys, kad nieko neveiki, tik keiti pampersus.

Pasirink ir dirbti, ir gimdyti – vaikas numestas auklei.

Dabar užsimerk ir įsivaizduok panikos sceną iš filmo „Klyksmas“. Taip jos reaguotų, jei pasakytum, kad nei dirbi, nei gimdai.

Betgi nė vienas iš šių variantų nėra geras arba blogas. Tiesiog vienos nori vienaip, o kitos – kitaip.

Draugė augina šešiametę. Visada jaučia kaltę, kai palieka ją auklei. Bet jeigu atsisako darbų, kad daugiau pabūtų namuose, jaučiasi nevisaverčiu žmogumi.

Kita pagimdė septyniolikos. Ir viskas gerai, laiminga.

Dar viena pagimdė keturiasdešimties. Ilgai atidėliojo, kol suprato „šiandien arba niekada“. Prie taurės vyno prisipažino, kad jos gyvenimas labai pasikeitė ir pati nesupranta, ar į teigiamą pusę, nes prieš tai buvo laisva, o dabar liko tik „reikia“ ir „negaliu“.

Jūs pabandykite prieiti prie bet kurio trisdešimtmečio vyro ir pasakyti, kad kol neturės vaikų, jis neras gyvenimo prasmės. Arba paklauskite, kas juo rūpinsis senatvėj. O štai moteriai kalbėti tokias nesąmones yra visiškai normalu. Nesgi ji gimdyti kaip ir privalo. Privalo kam? Jums ar sau? „Kai turėsi savo vaikų, suprasi“, – prie šio teksto tai bus dažniausias komentaras. Na, žinokit, tikrai nesiruošiu gimdyti vien tam, kad suprasčiau, ką jūs sakote. Tai gal jūs nieko ir nebesakykite.

Naujausi straipsniai

Estetinės medicinos specialistė Jolanta Dičkienė / Reklamos užsakovo nuotr.

Reklama

Vaikas ir pinigai

Reklama