Akvilė Kavaliauskaitė. Grožis – mūsų galvose

Akvilė Kavaliauskaitė/ „Mark&Migle Photography“nuotr.
Autorius: Žmonės.lt
Publikuota: 2019-06-02 20:02
Dar niekas manęs taip nemylėjo, kaip aš savęs nemyliu, kai reikia nusipirkti maudymosi kostiumėlį. Kiekvienais metais ta pati daina. Į prekybos centrą važiuoju pilna entuziazmo, kad šįmet pirksiu patį gražiausią, nesvarbu, kiek kainuos. O tada prasideda niekaip neišmokstama pamoka, kad esmė – ne kaina.

Pirmiausia pardavėja sugalvoja atspėti mano dydį, suklysta ne į tą pusę, o aš bandau apsimesti, kad nieko tokio. Persirengimo kabinoje randu naują striją ir celiulito užuomazgą, be to, lempa apšviečia raukšles, kurių anksčiau lyg ir nebuvo. Kostiumėlius man neša krūvomis. Jie krinta nuo pakabų ir maišosi po kojomis. Ir niekas netinka. Vieni taip suveržia liemenį, kad atrodau kaip skilandis. Kiti, nors mano dydžio, tokie laisvi ties krūtine, kad imu manyti, jog jos neturiu. Po pusdienio vargų šiaip ne taip išsirenku tą, kuris bent jau nešlykštus. Eilėje prie kasos mąstau, kad ne maudomuką noriu pirkti, o naują save. Nuvažiavau į prekybos centrą, kad tapčiau gražesnė. Išvažiuoju tokia negraži, kad padėtų nebent nematomas apsiaustas. Ir taip kasmet.

Rimtai žudyti kompleksus pradėjau dar mokyklos laikais. Pamenu, su atspindžiu veidrodyje sutarėme, kad mano kūno sudėjimas nelabai tinka siekti šokėjos karjeros, todėl gal bus naudingiau susitelkti į kitus tikslus, o ne kasdien kovoti kare, kurio neįmanoma laimėti. Nusprendus, kad svarbiau, ne kaip galva atrodo, o kas joje, labai palengvėjo. Bet nori nenori, vis išlenda vaikiškų kvailų paverkšlenimų, kad drabužiai parduotuvėse sukurti tik modeliams arba kad būčiau laimingesnė, jei kojos būtų ilgesnės. Kartą specialiai renginiui nusipirkau batelius ir brangią suknelę, tačiau galiausiai ten taip ir nepasirodžiau, nes savo baisumu nenorėjau išgąsdinti susirinkusių tobulųjų. Dabar, aišku, gėda, kad apskritai galvojau tokias nesąmones. Bet tuo metu atrodė kitaip.

Aš tikrai nesu iš labiausiai kompleksuotų žmonių. Palyginti su tuo, ką girdžiu aplink, dėl mano kūno ir galvos viskas gerai, dažniausiai turiu ką apsirengti, nestoviu priešais veidrodį zyzdama, kokia esu stora, o radusi save nuotraukose neužsidengiu akių, nes ką ką, bet save jau esu mačiusi ne kartą. Bet žinau, kad yra merginų, kurios maudosi tik vonioje, nes gamtoje gėda nusirengti. Kurioms pavasaris asocijuojasi ne su meile ir gamtos pabudimu, o su badmečiu prieš vasaros sezoną. Kurios atsidūrusios nepažįstamoje kompanijoje tiesiog nori išnykti, nes jaučiasi negražios. Nebūtinai storos, tiesiog labai negražios.

Bėda ta, kad tam tikras kūno vietas keisti palyginti lengva – mityba, sportas, gal koks masažas ar tiesiog pusdienis pavasario saulėje. Tačiau labai sunku pakeisti savo mintis, kad susitaikytum su dalykais, kurių pakeisti negali.

Aišku, dabar mes galime daug daugiau. Sumoki porą tūkstančių ir ilga nosis su kuprele virsta maža nosyte be kuprelės. Galiu tik įsivaizduoti, koks jausmas vietoj objekto, kurio visą gyvenimą nekentei, pamatyti tą, apie kurį svajojai. Neseniai su draugais aptarinėdami plastines operacijas priėjome išvadą, kad visos žinomos moterys susimažinusios nosis prarado dalį žavesio ir jų veidai tapo neįdomūs. Bet jeigu joms dėl to gera, jeigu jaučiasi gražesnės ir mažiau kompleksuoja, tegu tas nosis nors ir visai nusipjauna – ne mums spręsti ir teisti.

Atsimenu, kai maždaug aštuoniolikmetė isterikavau, kad mano baisumui nebėra vaistų, mama pasakė, kad, žinok, Akvile, gražesnė nei dabar jau niekada nebūsi. Tai – vienas iš nedaugelio kartų, kai ji suklydo. Dabar, trisdešimties, gal objektyviai ir nesu gražesnė nei aštuoniolikos, bet jaučiuosi tikrai geriau. Yra pora dalykų, kurie man padeda kovoti su kompleksais. Gal padės ir jums.

Be tarpelio tarp dantų Madonna nebūtų Madonna.

Buvo kvailių, sakančių, kad Marilyn Monroe – stora.

Yra žmonių, kurie niekaip nepereitų modelių atrankos, bet man yra gražiausi pasaulyje, nes juos labai myliu. Vadinasi, ir aš labai graži kažkam, kas mane myli. Nes tikrasis grožis dažniausiai slepiasi ne ilgose kojose ar tobulose nosyse, o mūsų galvose.

Naujausi straipsniai