Šitą tekstą rašau telefone. Senam žiguly, kelyje iš Havanos į kitą Kubos pusę. Jau beveik dvi savaites gyvenu be interneto. Jo čia beveik nėra. Pagauti wifi įmanoma tik prie didžiųjų viešbučių arba miesto aikštėse, prieš tai nusipirkus kortelę su slaptažodžiu. Tose aikštėse pilna į telefonus sulindusių turistų ir vietinių. Bet manęs ten nėra – gaila laiko, juk ne kasdien būnu Kuboje. Niekas nepypsi, nieko nereikia postinti ir tikrinti, ir laiko daugiau atsiranda. Prie pusryčių, kuriuos ruošia trys kubietės šeimininkės, skaitau knygą ar vietinį laikraštį, glostau šunį ar mylimojo petį.
Terasoje laksto juodaplaukės mergaitės. Šiuose namuose retai pasitaiko ispaniškai kalbančių turistų, todėl jos apspinta mane su daugybe klausimų – apie Europą, kapitalizmą ir koks lėktuvo greitis. Sakau, kad Lietuvoje greičiausias pasauly internetas, bet joms nelabai rūpi. „Geriau išvardink šalis, kuriose buvai“, – prašo viena. Sau iš paskos ji tempia lagaminą, kuriame – kelionei jau sukrauti daiktai. Viduje viskas: drabužiai sau ir lėlėms, dantų šepetukas ir močiutės lūpdažis. Šiandien tai tik žaidimas, bet užaugusi ji bus turistė ir tą lagaminą temps per Niujorką ir Paryžių. Keliones iš Kubos sau leidžia tik išrinktieji. O maždaug pusė populiacijos neturi pasų, nes jų neįperka. Bet mergaitės lagamine pasas yra – jį nupiešė močiutė. Taip pat ir lėktuvo bilietą. Po detalę sukūrė visą ateities turistės pasaulį.
Žiūriu į tą mergaitę ir truputį jai pavydžiu tos tikros vaikystės be prietaisų, kurią pati turėjau. Kai būni tik kartu arba atskirai, ir niekad per vidurį. Kuboje ir vėl jaučiuosi kaip anksčiau, kai galėjau netrukdoma kuo nors užsiimti, o ne gyventi nuolat vaikoma visokiausio pypsėjimo. Ir jeigu jūs norite bent trumpam susigrąžinti vaikystę, savaitei padėkite telefoną į šoną. Pirmas porą dienų tarytum kažko trūksta, o paskui paaštrėja pojūčiai ir smegenys ima veikti kitaip – bando žūtbūt viską įsidėmėti, nes paskui nebepagūglinsi. Atsimenu visų sutiktų žmonių vardus, gatvių pavadinimus bei kas kada dirba. Net Kubos žemėlapis, ir tas jau taip giliai atminty, kad vargu ar kada nors išsitrins. Taigi rašau sename žiguly. Jį vairuoja kubietis Armando, su kuriuo susipažinome autobusų stoty. „Kuboje autobuso bilietus reikia pirkti bent para prieš kelionę, kitaip nieko nepešit“, – parašyta kelionių gide. Bet kai stotyje paprašau bilieto rytdienai, juodaodė kasininkė ryškiai rožinėmis lūpomis ir dalgius primenančiais nagais tik nusijuokia man į veidą. „Vaikeli, viskas! Jeigu nori, rezervuosiu kitai savaitei“, – sako. O nakvynė jau užsakyta, kažkaip reikia nusigauti. Pirmo sutikto žmogaus klausiu, ar nėra kitokio būdo nuvažiuoti į Trinidadą – miestą už maždaug 200 kilometrų nuo Havanos. „Rytoj, 8 ryto, jus paimsiu nuo namų. Kainuos 30 pesų (beveik 30 eurų). Duokit adresą“, – sako. Du kartus paklausiu, ar tikrai atvažiuos. „Neatvažiuos, ar ne?“ – sakau šeimininkėms kubietėms. O jos net nustemba. Juk susitariau, paėmė adresą, vadinasi, atvažiuos. Ir taip prisiminiau laikus, kai, susitarusi su draugu susitikti septintą, septintą ir ateidavau. Dabar, kai dėl ko nors susitariu, jau žinau, kad tai veikiausiai neįvyks. „Dar susirašykim“, – taip visi sako. Tas „dar susirašysim“ truputį žeidžia. Lyg kitas turėtų tiek daug netikėtų reikalų, kad tu niekad nebūsi už juos svarbesnis. Va, jam kas nors supypsės, planai pasikeis, ir tu jau daryk ką nori. Paskui ir pati sakau „dar susirašom“, nes galas žino, kaip viskas bus rytoj vakare. Juk pasakyti, kad ateisi į vakarėlį, ir galiausiai nepasirodyti yra visiškai normalu. Galima paklausti „ką veiki?“ ir, gavus atsakymą, neatrašyti tris dienas. Arba niekada.
„Anksčiau prietaisų mums reikėjo tam, kad lengviau būtume kartu. Šiandien Vilniuje su telefonais laiko praleidžiame daugiau nei su žmonėmis“, – sakau toms mergaitėms. Bet jos mano, kad perdedu. Kubietis Armando atvažiuoja nė kiek nevėluodamas. Kai galiausiai pasiekiam kelionės tikslą, patikrina, ar tikrai atvykom ten, kur reikia, ir dar paklausia, ar nereikia kokios nors pagalbos. Naujuose namuose susipažįstame su porele vengrų. Susitariame vakarieniauti septintą. Po kelionės jaučiuosi pavargusi. Lietuvoje jau būčiau rašiusi, kad gal atidėkim. Kuboje nusiprausiu po šaltu dušu ir einu. Juk jei neateisime, jie labai nuliūs. Prasėdim kartu iki paryčių, sudorojame rekordinį kiekį omarų ir apsikeičiam kontaktais. Ne tam, kad susirašytume, o tam, kad susitiktume. Ne, aš nenoriu grįžti į laikus, kai žinutes išmušdavo telegrafas. Tik noriu priminti, jog prietaisai turi dirbti, kad daugiau būtume kartu. O ne atvirkščiai.