Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Virginija Kochanskytė: „Mozambiko vaikai pasiryžę išgyventi, tik reikia jiems padėti tai padaryti“

Virginija Kochanskytė
Asmeninio albumo nuotr. / Virginija Kochanskytė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Į jubiliejinę, 5-ąją UNICEF misiją organizuojamą bendradarbiaujant kartu su TV3 tolimoje Afrikos valstybėje – Mozambike – išvykę dainininkas Merūnas Vitulskis ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė lanko skurdžiai gyvenančius Mozambiko vaikus bei šeimas.

Misijos dalyviai siunčia dienoraščius iš antrosios dienos, praleistos Mozambiko Tete provincijoje.  Keliavusiųjų įspūdžius netrukus bus galima išvysti paramos renginyje UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“, kuris bus rodomas per TV3 televiziją.

Virginijos Kochanskytės antrasis dienoraštis:

Gyvename mieste Tete, kas išvertus į lietuvių kalbą yra žolių, kuriomis dengiami kaimuose stogai, pavadinimas. Tad simboliška, kad ryte pažadino gaidžiai. Valgyti norisi ne tik kaimiečiams. Išgyvenimo problema mieste ne mažiau skaudi nei kaime.

Kėlėmės su saule, sausi pusryčiai, trumpas darbų aptarimas – dalykiška grupės vadovė Rima dar iš vakaro juos suskirstė, operatoriai filmavimo įrangą jau seniai pakrovė į mašinas. Ir džipai net pasišokinėdami rieda pagrindiniu Mozambiko keliu vakarų kryptimi link kaimo, kuriame šiandien  bus filmuojama Merūno „istorija“.

Asmeninio albumo nuotr./Virginija Kochanskytė
Asmeninio albumo nuotr./Virginija Kochanskytė

Mus lydi rūpestingi Mozambiko UNICEF darbuotojai, pasiruošę padėti įgyvendinti mūsų užsimotus darbus, atsakyti į visus rūpimus klausimus. Į mūsų nustebimą, kodėl važiuojame kairiąja kelio puse, juk Mozambikas buvo Portugalijos kolonija, o ten važiuojama dešiniąja, sulaukėme praktiško atsakymo – kad visos aplinkinės valstybės buvo Didžiosios Britanijos kolonijos ir jose važiuojama kairiąja kelio puse.

Todėl nepriklausomybę išsikovoję, mozambikiečiai nusprendė „pasilengvinti“ gyvenimą – važiuoti kairiąja, kad nereikėtų mokytis vairuoti ir dešiniąja. Ir taip sumažinti avarijų skaičių. Labai praktiškas sprendimas, padedantis išgyventi.

Asmeninio albumo nuotr./Merūnas Vitulskis
Asmeninio albumo nuotr./Merūnas Vitulskis

Rudo molio spalvos peizažas, per kurį važiuojame į šalies gilumą, niūrus – atšiaurios pilko akmens uolos, medžiai be lapų, nendrinės arba molinės trobelės, stovinčios pavieniai, bet, dažniausiai, nedideliais kaimeliais, išdžiūvusios upės, kurių dumblinose vagose ne liūčių metu užsodinami daržai, jeigu kur ir yra gysla drumzlino vandens, tai ne gilesnė už pėdą – čia prausiamasi, skalbiama, tas vanduo geriamas, verdamas maistas. Kaip neužsikrėsi, nesusirgsi?

Į mūsų klausimą, kodėl taip negausiai kuriamasi prie upės, sužinome, kad žemės sklypą gali gauti nemokamai kiekvienas Mozambiko pilietis, nusprendęs susiręsti trobelę, bet tik šalia kitų šeimos narių. Ir tai suprantama, – jei bėda, jei liko vieni vaikai, sulauksi iš savų žmonių pagalbos. O jei giminės nesusiprotės padėti, socialiniai darbuotojai ne tik paaiškins, bet to ir išreikalaus.

Asmeninio albumo nuotr./Mozambikas
Asmeninio albumo nuotr./Mozambikas

Mozambike pagalbos maisto davinio pavidalu gali tikėti tik tie našlaičiai, kurie liko gyventi vienkiemiuose. Jokių kitų pašalpų niekam nėra. Kiekvienas turi rūpintis savo išgyvenimu. Bet tai juk užgrūdina. O tos pašalpos tik silpnina žmogų – atpratina: dirbti, ieškoti išeities, kovoti už save ir už savo artimą, „užmuša“ kūrybingumą...

Bendruomeniškumo, šeimos ryšio svarba žmogui šiame krašte dar nesunaikinta civilizacijos grimasų. Tai tik ir gelbėja nelaimės atveju. Genčių tarpusavio kovos, keturiasdešimties metų karas, skurdas, badas paliko tebekraujuojančią žaizdą valstybės gyvenime – iš dvidešimt penkių milijonų šalies gyventojų net du milijonai yra našlaičiai, o pusė šalies yra iki aštuoniolikos metų jauni žmonės su menku išsilavinimu ar visai be jo, silpnos sveikatos, vargano fizinio išsivystymo. 

Pagaliau pasiekėme kaimą, kur močiutė viena augina penkis vaikus. Vaikų mama mirė gimdydama penktąjį vaiką, tėvas – nelaimingo atsitikimo auka. Lūšnelė mažytė, poros kvadratų, be langų, be durų. Sunku įsivaizduoti, kaip tas šešetas naktį sutelpa išsitiesti ant šieno čiužinio. Čia pat skurdžių drabužėlių krepšys. Ir daugiau jokio daikto. Maistas gaminamas lauke ant laužo, kurį žaibiškai užkūrė broliukas, o sesutė išvirė kukurūzų košės.

Asmeninio albumo nuotr./Merūnas Vitulskis
Asmeninio albumo nuotr./Merūnas Vitulskis

Merūnas, regis, sukurtas gerumo misijai. Ne veltui norėjo būti vienuoliu... Vaikai prie jo lipte prilipo – jaučia atjautos kupiną širdį. Merūnas ne tik kalbino močiutę, bet ir pažaidė su vaikais, ir vandens atnešti padėjo, ir dar lietuvių liaudies dainą dovanojo – vaikai iš nuostabos žado neteko, suskubę kaimynės plačiomis šypsenomis nušvitusiais veidais klausėsi negirdėto balso skambesio...

Visi nuoširdžiai plojo ir už tokią netikėtą dovaną nuoširdžiai dėkojo. Kai vėliau paklausėme, ar yra sostinėje Maputo operos teatras, atsakė, kad yra, bet tokio gražaus balso, deja, nėra. Betgi, kas iš mus apsupusių kaimo žmonių ką nors žino apie tokį reiškinį kaip opera...

Paskui keliavome su vyriausiąja mergaite į mokyklą. Pakeliui paklausta, kokia jos didžiausia svajonė, atsakė, kad užaugusi norėtų turėti darbo, kad galėtų padėti savo broliui, jaunesnėms sesutėms užaugti ir baigti mokyklą. Ne apie save galvoja, bet apie savo šeimą. Taigi, svarbu turėti darbo, mat, su darbais besikuriančioje valstybėje striuka.

Asmeninio albumo nuotr./Merūnas Vitulskis
Asmeninio albumo nuotr./Merūnas Vitulskis

O kad tikrai gautų darbo mergaitė stengiasi gerai baigti septynias klases. Už mokslą tik tuos pirmus septynis mokslo metus mokėti nereikia. Vėliau mokslas jau mokamas, tai daugumai ir nepasiekiamas. Vaikai šioje šalyje mokytis nori, bet tik ūgtelėję, jau turi padėti tėvams laukuose, darbuose, auginti jaunesniuosius, pelnytis duoną savo išgyvenimui... O juk mūsų vaikai auga kaip tikri kunigaikštukai – bendro lavinimo mokykla, popamokiniai užsiėmimai, dailės, muzikos, sporto mokyklos, pažintinės kelionės, vasaros stovyklos ir t.t. Čionykščiams vaikams tokia realybės pasaka net nesisapnuoja.

Bet turime ir mes ko pasimokyti iš šios mokyklos tvarkos – buvome iki ašarų sujaudinti, kai pradžioje pamokų, sustoję vaikai, iš visos širdies giedojo savo šalies himną. Merūnas nustebo, kad visi taip darniai, taip muzikaliai, taip susiklausę gieda. Ir taip kiekvieną ryte visose šalies mokyklose. O kaipgi kitaip? Jie tiki geresne savo krašto ir savo ateitimi. Išgyventi šiame pasaulyje, atrodo, Mozambiko vaikai pasiryžę. Tik reikia jiems bent kiek padėti išgyventi šį sunkų laiką.

Asmeninio albumo nuotr./Merūnas Vitulskis
Asmeninio albumo nuotr./Merūnas Vitulskis

Mozambikas – viena vargingiausių pasaulio valstybių, pagal pragyvenimo lygį užimanti 178 vietą iš 187 šalių. Skaičiuojama, kad ten daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Mozambike yra ir vienas didžiausių pasaulyje vaikų iki penkių metų mirtingumo lygis.

Kiekvienais metais dėl maliarijos, prastos mitybos, kvėpavimo takų infekcijų, ŽIV/AIDS, prastų gimdymo sąlygų, viduriavimo 26 000 gimusių vaikų neišgyvena iki pirmo mėnesio, 55 000 vaikų nesulaukia savo pirmojo gimtadienio ir 85 000 – savo penktojo gimtadienio. Šalies rykštė – daugiau nei 2 milijonai našlaičių.

Paaukoti Mozambiko vaikams galima jau dabar. UNICEF primena, kad skambindami trumpuoju numeriu 1891 (1,45 €), išgelbėsite vieno vaiko gyvybę, skambindami 1892 (2,90 €) – dviejų vaikų gyvybes. Daugiau paaukoti galima užsukus į internetinę svetainę www.unicef.lt

Apie UNICEF

UNICEF yra daugiausiai vaikų gyvybių išgelbėjanti organizacija pasaulyje. UNICEF siekia užtikrinti kiekvieno vaiko teises ir gerovę. Kartu su partneriais mes dirbame 190 šalių ir teritorijų, kad šį įsipareigojimą paverstume tikrove. Ypatingą dėmesį skiriame labiausiai pažeistiems ir pamirštiems vaikams, kad pagalba pasiektų visus vaikus ir visur.

Apie projektą „Už kiekvieną vaiką“

UNICEF projektą „Už kiekvieną vaiką“ globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Misija Mozambike – tai penktasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams.

Per ketverius metus UNICEF organizuojamose misijose: Kambodžoje, Siera Leonėje Tanzanijoje ir Haityje, dalyvavo tokie žinomi žmonės:  dainininkas Marijus Mikutavičius,  aktorė Jurgita Jurkutė-Širvaitė, TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva, olimpiniai vice čempionai kanojininkas Jevgenijus Šuklinas ir boksininkas Evaldas Petrauskas, žurnalistė, TV laidų vedėja Beata Nicholson, aktoriai Virginija Kochanskytė ir Giedrius Savickas, TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt