Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Tris dukras auginanti Gabija Vitkevičiūtė susilaukė sūnaus: „Mamai berniukas – oi, kaip saldu“

Gabija Vitkevičiūtė
SODA nuotr. / Gabija Vitkevičiūtė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Žurnalistės, komunikacijos konsultantės Gabijos Vitkevičiūtės (39) šeimą dar kartą aplankė gandrai. Su vyru, rinkodaros specialistu ir grafikos dizaineriu Jurgiu Pauliuku (43) ji susilaukė ketvirtos atžalos. Tris dukras – Ditę (16), Mėją Ly (9) ir Teresę (3) – auginanti šeima jau daugiau nei mėnesį sūpuoja pirmą berniuką, rugsėjo 10 dieną jiems gimė sūnus Tadas Jurgis.

„Visi mūsų vaikai gimė ne nykštukai, bet šitas nuostabus berniukas viską vainikavo – jo svoris buvo 4 660 g. O vardą gavo mano tėčio Tado ir savo tėčio Jurgio garbei“, – Žmonės.lt sakė G.Vaitkevičiūtė.

Tai jau ketvirtas jūsų vaikas. Kuo šis nėštumas skyrėsi nuo kitų: lengvesnis, sunkesnis, gal kokių naujų minčių kilo, apmąstymų ir pan.

Aš iš tų, kurios, vienu metu dirbdamos daug darbų, galiausiai išsibarsto ir išsimėto, o nuo to kenčiu ne tik pati, bet ir tie, kas arčiausiai, kas brangiausi.

Todėl, vos sužinojusi, kad laukiuosi, šįkart nutariau vien šeimai ir tam laukimui ir atsidėti: pamažu, bet nieko nelaukdama, atsisveikinau su žmonėmis darbuose, atsisakiau naujų projektų, likau tik su tais, ką žūtbūt turėjau pabaigti – tai „Kūrybinių partnerysčių“ veikla su socializacijos centro mergaitėmis Vilniuje ir malonūs kassavaitiniai rašymai portalui 15min.lt.

Taigi tas atsiskyrimas galbūt nebuvo kažkoks nušvitimas ar pasitraukimas į „kalnus“, bet jis leido ramiai, be skubos, be streso ir įsipareigojimų pasauliui stebėti ir stebėtis tobula moters būsena – nėštumu.

„Scanpix“ nuotr./Gabija Vitkevičiūtė ir Jurgis Pauliukas
„Scanpix“ nuotr./Gabija Vitkevičiūtė ir Jurgis Pauliukas

Žinoma, berniuko, kaip kitos lyties vaiko po trijų mergaičių, laukimas irgi nebuvo toks kaip iki šiol besilaukiant mergyčių – nuolat girdėjau iš vyro, kad atrodau labai gražiai, lengvai. O gal smagumo ir geros savijautos teikė ir nėščiųjų mankšta, kuria trenerių dėka nuo pat pirmų dviširdystės dienų džiaugiausi mažiausiai tris kartus per savaitę ir, kiek leido sveikata, beveik iki pat galo. Šis metas taip pat buvo išskirtinis ir todėl, kad parašiau antrą savo knygą „Kalaharis“, kurią, labai tikiu ir svajoju, išleisime jau šioms Kalėdoms.

Ar visuomet svajojote apie didelę šeimą? Kada nors anksčiau galvojote, kad auginsite keturis vaikus?

Kad ir ką kas besakytų, bet jei gyvena pagal širdį ir savo, o ne miesto, dangoraižių ir verslo ritmu, tai moterys paprastai viską jaučia ir viską žino. Niekada atsisėdus ant suolelio nesvarsčiau, kaip bus, jeigu bus, bet kažkur gelmėse, matyt, save dideliame šeimos name regėjau. Kita vertus, jei Dangus siunčia tiek gražių širdelių, tai jau tikrai žino, kam ir kodėl.

Kartais visiems pravartu prisiminti posakį, kad „tai, ko tu nori, nėra tai, ko tau reikia“ ir pakilti kaip paukštei aukščiau dabarties: tada iš perspektyvos pamatai, kad tikrai – vaikai ir šeima, o ne pripažinimas ir medaliai yra tikroji misija. Bent jau man ir mano vyrui.

Tik va labai jau sunku tai suvokti, kai rytą vakarą bandai nepaskęsti buityje, tarp karštų sriubų, vakarinių vaikų zyzimų ir taip svarbaus, bet į užkampę tuomsyk nustumto poreikio likti savimi, likti laisviems. Bet privalai susiimti ir žinoti – ir šitai praeis, ir tai užsimirš, ir nuostabi ateitis su tiesoje bei meilėje užaugintais gerais vaikais tik šypsosis. Tikėkimės.

Gretos Skaraitienės nuotr./Gabija Vitkevičiūtė
Gretos Skaraitienės nuotr./Gabija Vitkevičiūtė

Gal ir dar vieną kitą mielai augintumėte? Ar jau viskas – gana?

Vaikų niekada negana. Kaip neseniai pasakė popiežius, „vaikai niekada nėra klaida“. Bet dabar jau esame maloniai nusiteikę džiaugtis… anūkėlėmis ir anūkais. 

Ką reiškia auginti tris mergaites? Kaip į tokią moterišką šeimyną reaguoja vyras? Gal kada buvo prasitaręs, kad nori berniuko? O gal priešingai – laukdamas ketvirtos atžalos net norėjo, kad pasaulį išvystų dar viena mergaitė? O kaip jūs pati? Ar lytis – svarbu?

Mamai berniukas – oi, kaip saldu. Bet ar yra pasaulyje kas gražiau už viską pasaulyje pamiršusią ir šokančią mergaitę? Gimus Tadui Jurgiui visi šeimoje patiriame pilnatvę, nors jei būtų buvusi ir ketvirta mergytė, ją taip pat būtume mylėję iki mėnulio ir atgal.  

Vaikų niekada negana. Kaip neseniai pasakė popiežius, „vaikai niekada nėra klaida“.

 

Kokia save laikote mama? Kokie auklėjimo principai jums svarbiausi? Kokias svarbiausias vertybes skiepijate savo dukroms?

Kartais manau, kad esu iš dangiškų migdolų, pieno ir medaus, bet dažniau – kad iš tikrų kaulų ir kraujo. Kartais jaučiu, kad esu puiki, kad pavyksta ir lydi sėkmė, bet būna, kad verkiu iš skausmo, nes, kaip pasiekti jų širdis, nežinau sprendimų nei ėjimų.

Sunku pasakyti, kokie mes kiekvienas esame tėvai – galvoju, kad tai vertins visai svetimi žmonės, kurie dirbs, gyvens, bendraus ir draugaus su mūsų užaugintais vaikais. Tada viskas ir sustos į vietas, viskas ir išryškės – ir tėvų klaidos, ir pataikyti tritaškiai auklėjimo aikštelėse. Aišku tik viena, kad nėra Žemėje sveiko tėvo ar mamos, kurie nesistengtų ir nelinkėtų savo vaikams nieko kita, kaip tik gera. O jau kas kaip moka, tas taip šoka.

Kaip pati buvote auklėjama? Ar šeima visuomet buvo didelė vertybė?

Esu tikra, kad mano tėvai davė viską, ką galėjo ir augino niekaip ne kitaip, o tik su milžiniška meile. Esu jiems dėkinga ir laiminga, kad gimiau būtent tokioje šeimoje – kad ir ko ten buvo buvę, bet be visų patirčių aš dabar neturėčiau tokių namų, kokius susikūriau. Taip, šeima ir atsidavimas jai buvo vertybė ir mano bei mano vyro tėvų namuose.

Būdama mama, spėjate ir skirti laiko darbams, sau. Ką pasakytumėte toms moterims, mamoms, kurios augindamos vieną vaiką dejuoja, kad laiko niekam nelieka?

Derinti karjerą ir motinystę – ne mano kelias. Jei jau namie, tai namie – be laikrodžio, be svarbiųjų susitikimų, be „valgyk, vaikeli, greičiau – aš vėluoju“. Ir toks mano laikas – vieneri metai. Per juos maitinu savo kūdikius, laistau savo gėles, beprasmiškai kasdien šluoju vis naujus prikritusius lapus nuo terasos, kvepinu namus obuolių pyragais, skaitau savo knygas ir tampu kinomane.

Svarbiausia, kad mama (o ne vaikas ar vaikai, kad ir kaip siaubingai tai kam beskambėtų) būtų laiminga.

Dar šiuo laiku prisimenu ir poną Mahatmą Gandhį su jo mintimi, esą „viskas, ką darai gyvenime – nereikšminga, bet labai svarbu, kad tai darytum“. Man padeda. Po to pasipurtau, pakedenu šilko marškinius ir sakau – dabar man metas.

Bet kiekvienai moteriai savo rogės ir savas būdas įvesti naują žmogų į pasaulį – jei kam netrukdo su kūdikiu po pažastimi pasirašinėti sutartis, tai pirmyn! O ar dejuoti, ar ne – čia jau pasirinkimo, o ne aplinkybių klausimas.

Svarbiausia, kad mama (o ne vaikas ar vaikai, kad ir kaip siaubingai tai kam beskambėtų) būtų laiminga. Ir jei manote, kad tai egoistiška, tai aš sakau – lygiai atvirkščiai. Juk teisūs prancūzai, kviesdami „ieškokite moters“ (cherchez la femme) – dėl visko ji, ji ir tik ji „kalta“. Dėl ramių ir laimingų žmonių jaukiuose namuose – irgi.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt