Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Tenoras Algirdas Drevinskas: „Princų vaidmenys man jau nebeįdomūs“

Algirdas Drevinskas
Asmeninio albumo nuotr. / Algirdas Drevinskas
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Dvidešimtą sezoną Vokietijos Sarbriukeno mieste stovinčiame Saro žemės valstybiniame teatre (Saarländisches Staatstheater) netrukus pradėsiantis tenoras Algirdas Drevinskas su 10-ies metų dukterimi Clara ir 6-erių metukų sūnumi Juliumi šiuo metu atostogauja savo tėviškėje Biržų rajone.

Kitą sezoną solistas po 25-erių metų pertraukos vėl turės galimybę pasirodyti LNOBT scenoje: čia jo laukia Alfredo vaidmuo Giuseppe’s Verdi “Traviatoje” ir Idomenėjo partija to paties pavadinimo Wolfgango A. Mozarto operoje.

Prisiminkite pirmuosius savo žingsnius operos scenoje: kokiuose LNOBT spektakliuose jaunystėje teko dainuoti?

Muzikos studijas pradėjau Klaipėdoje – ten porą metų konservatorijoje mokiausi choro dirigavimo ir tik tuomet atvykau į Vilnių studijuoti operos vokalo. Akademijos dėstytojai stengdavosi, kad studentai turėtų galimybę atlikti mažus vaidmenukus operos spektakliuose. Tad režisierė profesorė Vlada Mikštaitė kaip Don Kurcijų mane “įvedė” į tuometinį W. A. Mozarto “Figaro vedybų” pastatymą, o režisierius Nerijus Petrokas – kaip Karininką į Gioacchino Rossini “Sevilijos kirpėją”. Bet didžiausias man parodytas pasitikėjimas buvo antro kurso studentui teatro skirta Gastono partija 1992 m. pastatytoje G. Verdi “Traviatoje”, kurioje Violetą dainavo teatro primadona Irena Milkevičiūtė.

Visgi jau 1993 m., Violetos Urmanos paragintas, išvykau studijuoti Austrijon, į Graco muzikos ir vaizduojamųjų menu universitetą pas profesorių Josephą Loiblį. Tuo mano karjera LNOBT ir baigėsi, nes baigdamas studijas jau turėjau kvietimą dirbti Sarbriukene.

Saro žemės valstybinio teatro trupėje dirbate beveik du dešimtmečius. Labai ilgas laikas užsieniečiui žinant, kaip sparčiai viskas kinta Vakarų teatruose…

Pokyčių ir mūsų teatre netrūksta – šįmet kadenciją pradėsiantis naujasis teatro Muzikos direktorius per mano karjeros metus bus jau šeštasis. Bet viliuosi Sarbriukene ir baigti savo sceninę karjerą, mat 15 ir daugiau metų be pertraukos tame pačiame Vokietijos teatre praleidusius atlikėjus iš trupės be itin reikšmingos priežasties atleisti draudžiama. Man pasisekė šią lemtingą ribą peržengti. Deja, nedaugeliui atvykėlių solistų tai pavyksta: po trylikto sezono dainininkai dažniausiai informuojami, kad trupei taps nebereikalingi.

Taip nutiko ir mano žmonai amerikietei Elisabeth Wiles: būtent po trylikos Saro žemės valstybiniame teatre praleistų metų ją pasikvietė ir pasakė, kad sopranas gražus ir dainuoja ji be priekaištų, tačiau yra kaip yra - ilgiau laikyti jos trupėje nebegali. Tad jau porą metų mano žmona – laisva menininkė, kaip kviestinė solistė dainuojanti įvairiuose teatruose, koncertuose ir festivaliuose. Ji ir šiuo metu užimta – dalyvauja Carlo Zellerio operetės “Paukščių pardavėjas” pastatyme Šionebeke prie Elbės.

Užtat mes su vaikais ramiai atostogaujame lietuviškame kaime. Pasiūlymų dainuoti vasaromis net nesidairau – ir pailsėti po sezono norisi, ir vaikus prižiūrėti tenka.

Su žmona susipažinote kartu dainuodami teatre?

Taip. Ji, užaugusi Hiustono mieste Teksaso valstijoje, 2003 m. atvyko dainuoti į Saro žemės valstybinį teatrą. Iš pradžių laikiausi atokiai – juk visi “amerikonai” mums, europiečiams, atrodo tušti ir paviršutiniški. Tačiau kai pirmąkart išgirdau Elisabethę dainuojant – jau po pirmųjų taktų supratau, kad tokiu nuostabiu balsu gamta galėjo apdovanoti tik labai gerą žmogų. Ir dabar drąsiai galiu sakyti: nuojauta manęs neapgavo.

Norėčiau surengti mūsų su žmona bendrą koncertą Lietuvoje – Hiustone tokį jau surengėme. Sarbriukeno scenoje meilės duetus mums kartu teko dainuoti ne vienoje operoje. Iš tų laikų mano mobiliajame išlikę keliolika ateinančių auklių telefono numerių, kurie kartkartėmis vis dar praverčia...

O kas padėjo Jums taip ilgai išsilaikyti vienoje trupėje?

Trupės Vokietijos miestų teatruose nėra didelės, todėl dainininkams tenka būti daugiaplaniams: negali apsiriboti vien lyrinio ar vien dramatinio tenoro repertuaru. Nė vienam teatrui neapsimoka laikyti etatinio solisto, kuris per sezoną dainuoja viename ar dviejuose pastatymuose.

Iš pradžių ir aš toks buvau – laikiausi įsikibęs lyrinio, “mocartinio” tenoro amplua, visų kitų vaidmenų, tausodamas balsą, atsisakydavau. Bet ėmiau suprasti, kad su tokiomis nuostatomis teatre ilgai neišliksiu. Ryžausi plėsti savo repertuarą, imdamasis dramatinio ar vaidybinio plano partijų. Žinoma, atidžiai jas rinkausi, stebėdamas savo balsą ir atsakingai spręsdamas, ko galėčiau imtis, o kada verčiau nerizikuoti. Kryptingai dirbdamas, savo galimybių diapazoną išplėčiau ir dabar kasmet dainuoju 4-5 teatro pastatymuose. Mano repertuare – jau 90 operinių partijų.

Kokios premjeros Sarbriukene Jūsų lauks kitą sezoną?

Kartu su žmona meilės duetus dainuosime Imrės Kálmáno operetėje “Čardašo karalienė”. Taip pat būsiu Grafas Albertas Ericho Wolfgango Korngoldo operoje “Miręs miestas”, Valcakis Richardo Strausso operoje “Rožės kavalierius”, Senasis Faustas Charles’o Gounod operoje “Faustas”, kurią režisuos Lietuvoje gerai žinomas režisierius Vasilijus Barkchatovas. Taip pat dainuosiu Abdalą iš praėjusio sezono perkeltame pastatyme – G. Verdi operoje “Nabukas”.

Ar lengva, turint šitiek darbų, ištrūkti į spektaklius Vilniuje?

Tiesą pasakius, aš labai ir nesiveržiau. Tačiau mane įkalbėjo studijų laikų draugas Vaidas Vyšniauskas, scenoje žinomas pseudonimu Kristian Benedikt. Kalbėdamas apie būsimas Vilniaus premjeras, jis paminėjo ir “Idomenėją”. O aš juk - “mocartinis” tenoras, jau atlikęs aštuonis pagrindinius vaidmenis W. A. Mozarto operų pastatymuose.

Galima sakyti, šio kompozitoriaus operas repertuare “kolekcionuoju”, ir būtent “Idomenėjo” toje kolekcijoje labai trūko (Sarbriukene šią operą numatoma statyti tik 2019-2020 m. sezone). Pats Idomenėjo personažas – brandus, tinkantis mano amžiui: naivių princų vaidmenys, kurių teatruose neišvengia nė vienas tenoras, sulaukus penkiasdešimties darosi nebeįdomūs… Taigi iš Vaido išgirsta žinia mane “užkabino”. Ryžausi važiuoti į Vilnių, į režisieriaus Grahamo Vicko repeticijas.

O ištrūkti iš savojo teatro tikrai nėra lengva. Tam, kad pavasarį atvykčiau į “Idomenėjo” repeticijas Vilniuje, teko pačiam savo lėšomis samdyti kito teatro tenorą, kuris vietoj manęs Sarbriukene repetuotų ir dainuotų Abdalą “Nabuko” premjeroje, mat iš mūsų trupės manęs pakeisti neatsirado kam. Gerai, kad mano vaidmuo toje operoje nedidelis, tai išsisukau palyginti nebrangiai. Panaši tvarka jau galioja daugelyje Vokietijos teatrų: jei etatinis solistas pageidauja praleisti spektaklį dėl pasirodymų kitose scenose, atlygį jį pakeisiančiam atlikėjui privalo sumokėti iš savo asmeninės kišenės.

Ar neišgąsdino ant dainuojančio Idomenėjo scenoje kibirais pilamas vanduo?

Kai buvau atvykęs pavasarį, repetavome šią sceną bent du kartus. Galiu pasakyti tik tiek: dainuoti laistomam vandeniu nėra taip baisu, kaip iš šono gali pasirodyti. Asistentams tiksliai nurodyta, kuriuose taktuose jie turi šliūkštelėti į mane taip, kad kuo mažiau trukdytų tuo metu skambančiai sunkiai arijai. Žinoma, vandeniui neįsakysi: kartais vandens čiurkšlės tave pasiekia taip, kaip numatyta, o kartais teškia bjauriau. Baisiausia, kai pataiko į nosį arba pribėga į ausis. Mano ausys nuo pat vaikystės jautrios vandeniui: po nardymo imu prasčiau girdėti, tik po kurio laiko vanduo išbėga ir klausa sugrįžta. O neprigirdint dainuoti W. A. Mozarto operoje labai nesinorėtų…

Kur ketinate praleisti likusią vasaros dalį?

Liepos pabaigoje, kai žmona užbaigs savo pasirodymus, greičiausiai visa šeima vyksime pailsėti į Vokietijos pajūrį – Riugeno salą ar kur nors kitur. Lietuvos pajūrį Smiltynėje su vaikais jau aplankėme. Mat duktė Klara, kuri neblogai kalba lietuviškai (už tai ačiū jos prižiūrėti Vokietijon atvykdavusiai mano mamai), yra didelė Selo gerbėja ir nė už ką nenorėjo praleisti šio atlikėjo koncerto Klaipėdoje. Tuo pačiu pamatėme ir Dino parką, ir apverstą namą Radailiuose.

Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną visi kartu dalyvavome Biržuose vykusioje aviacijos šventėje, nes mano brolis Gintaras Drevinskas yra Lietuvos sklandymo čempionas ir turi sukaupęs pilną dėžę įvairių varžybų medalių. Leidau vaikams pasirinkti, ko jie labiau norėtų: stebėti savo skraidantį dėdę ar vykti į Dainų šventę Vilniuje. Abu vieningai pasirinko lėktuvus. Bet svarbiausia, kad vaikams pagaliau parodžiau lietuvišką vasarą, nes iki šiol jas visas praleisdavome žmonos tėviškėje JAV.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Temos: 2 Opera Kultūra
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt