Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Sakalauskas: „Vaikai man yra viskas: alfa ir omega“

Jonas Sakalauskas su žmona Agne ir vaikais Vakare bei Dobilu Interviu
MARK and MIGLE Photography / Jonas Sakalauskas su žmona Agne ir vaikais Vakare bei Dobilu
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Šį pavasarį Lietuvos operos ir baleto teatro duris pravėrė naujasis jo vadovas Jonas SAKALAUSKAS (36). Buvęs popklasikos grupės „el Fuego“ narys, talentingas baritonas du sezonus vadovavo Klaipėdos muzikiniam teatrui, o šiandien dviejų vaikučių tėtis pasiryžęs prasisegti marškinių sąsagas ir imtis rimto darbo nacionalinėje operoje.

Su kokiomis emocijomis peržengėte teatro slenkstį?

Kai beveik prieš porą mėnesių pravėriau teatro tarnybinio įėjimo duris jau kaip paskirtas direktorius, išgirdau pirmąjį apie save gandą – sako, darbuotojai tarpusavyje šnabždėjęsi: „Ar jau užlaikinai feisbuke „el Fuego“?“ Buvo truputį juokinga. O iš tikrųjų esmė labai paprasta: aš niekada jokių viršininkų nebijojau ir drąsiai praverdavau jų kabinetų duris, todėl labai norėčiau, kad niekas nebijotų ir manęs. Remiuosi labai paprasta taisykle: draugystė yra draugystė, o biznis yra biznis. Pavyzdžiui, buvusius mūsų trijulės „el Fuego“ narius Eugenijų Chrebtovą ir Tomą Pavilionį vertinu ne todėl, kad jie yra mano bičiuliai, o todėl, kad jie – vieni stipriausių mūsų Operos ir baleto teatro balsų. Kai vadovaudamas Klaipėdos muzikiniam teatrui turėjau atleisti porą labai gerų draugų, iš pradžių buvo žiauriai nesmagu, ta procedūra kuriam laikui užtemdė mūsų santykius, tačiau, ilgainiui supratom tą biznis yra biznis ir šiandien, nebejausdami nuoskaudų, galim susitikti alaus, juokauti, plepėti apie gyvenimą...

MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas
MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas

Ar prisimenate, kada pirmąsyk pravėrėte Operos ir baleto teatro duris ir per pertrauką bufete paragavote kultinio karšto šokolado?

Vaikystė nebuvo paženklinta šios kultūros įstaigos spektakliais, tad ir karšto šokolado (jis šiandien – kaip vizitinė teatro kortelė) ragavau gerokai vėliau, būdamas septynerių, kai pirmąsyk čia apsilankiau ir žiūrėjau baletą – Piotro Čaikovskio „Spragtuką“. Deja, šis spektaklis labai ilgam užvėrė teatro duris. Tokiam kultūriniam įvykiui nebuvau paruoštas, nebuvau lavintas, tad, galite įsivaizduoti, kaip bodėjausi reginiu, sėdėjau ir galvojau, kad tik greičiau viskas pasibaigtų...

Paradoksaliausia, kad operos žanras patrauklus pasidarė paauglystėje, kai šešiolikmetis mokiausi Juozo Talat-Kelpšos konservatorijoje, kai pirmąsyk pamačiau Vytauto Klovos „Pilėnus“ ir išgirdau Ūdrio ariją. Ji ir buvo mano tramplinas į klasikinės muzikos pasaulį. Tiesa, vienas draugas, Operos ir baleto teatre lankęs klasikinių šokių būrelį „Polėkis“, sykį pasiūlė kartu su artistais tarnybiniu autobusu važiuoti į Trakus, kur pilyje vakare buvo rodomas baleto spektaklis „Graikas Zorba“. Nelė Beliakaitė, Eglė Špokaitė, Mindaugas Baužys – štai tokios žvaigždės viename autobuse – koks nepakartojamas įspūdis būti su jomis! Diena, praleista Trakuose, vakare pažiūrėtas „Graikas Zorba“ gerokai pakoregavo mano, paauglio, gyvenimą ir įkvėpė pamilti baletą: iškart įsirašiau į „Polėkį“ – gal ten striksėjau ir šiaip sau, tačiau, kaip ir vėliau studijuodamas vokalą Muzikos ir teatro akademijoje, turėjau galimybę nemokamai iš kulisų stebėti visus Operos ir baleto teatro pastatymus. Taip ši įstaiga tapo antraisiais mano namais, o kiekviena operos spektaklio premjera – didele švente. Taigi niekieno neverčiamas pats pasirinkau šį žanrą, o po penkiolikos metų štai jau kalbamės direktoriaus kabinete.

Popklasikos grupė „el Fuego“ jus išgarsino tarp savo bendraamžių, tačiau akademinė klasikinė muzika, įskaitant ir operą, verčia susidurti su brandesnio amžiaus publika.

Pasigėrėti opera ar baletu ateina ir jaunų žmonių – ne tik Muzikos ir teatro akademijos studentų, kurie turi galimybę čia patekti nemokamai ir kuriems privaloma lankytis mūsų operoje (juokiasi). Tiesa, statistinis mūsų lankytojas yra moteris, valstybės tarnautoja, nuo 35 iki 55 metų. Ji paskui save atsiveda ir kitų sluoksnių bei amžiaus grupių žmonių. Aš, kaip vyras, esu labai patenkintas ir jaučiuosi labai komfortiškai, matydamas, kad didžioji žiūrovų dalis – moterys (juokiasi). Jos apskritai, matyt, yra sutvertos priimti akademinę muziką imliau, emocingiau, turiningiau nei vyrai. Bet čia labai sąlygiškas stereotipinis požiūris, nes sociumas keitėsi ir keičiasi, todėl mes natūraliai reaguojame, matydami muzikos sujaudintą žmogų, nepaisant jo lyties.

MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas
MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas

Įgijęs vokalo specialybę, tobulindamas baritono balsą, ko tik tam tikrais gyvenimo periodais neišmėginau: buvau pedagogas, taip pat kūriau muziką (nors kompozitoriumi savęs nedrįsčiau vadinti), du sezonus direktoriaudamas Klaipėdos muzikiniame teatre, kas savaitę sukardavau po du tūkstančius kilometrų, dažniausiai naktimis, praleisdamas automobilyje per dvidešimt valandų, – tai štai esu dar ir vairuotojas (juokiasi). Kelerius metus buvau atsidavęs popmuzikai, dėl kurios šiandien kai kurie akademinių žanrų atstovai galbūt manimi mažiau pasitiki, žvelgia įtariai, matyt, nuogąstaudami, kad Operos ir baleto teatro nepaversčiau popmuzikos scena.

Nesakau, kad jos išsižadėjau visiems laikams, nes man patinka dainuoti didelėse arenose, man patinka gausios publikos dėmesys – šito niekada neslėpiau ir neslepiu, tačiau pastaruoju metu aš mėgaujuosi ir didžiuojuosi, atstovaudamas akademinei klasikinei muzikai.

Kita vertus, man labai patinka teatras ir man labai patinka muzika, bet kadangi nesu aktorius ir, matyt, negalėčiau juo būti, opera, kaip teatro ir muzikos lydinys, ir yra tai, kas teikia pilnatvės. Juo labiau kad šiuolaikinė opera, pasitelkdama naujausias technologijas, jungia viską – ne tik balso, muzikos, bet ir kino, scenografinių efektų, kostiumų bei šviesų meną. O trisdešimt ar keturiasdešimt metų dainuodamas populiarias daineles jausčiausi, kad gyvenu pernelyg ankštame pasaulyje. Popmuzikos jėga ir skvarba yra milžiniška – ji pasiekia ir klasikinės muzikos šalininkus – tuos snobiškai nusiteikusius intelektualus, kurie popkultūrą niekina à priori. Jie seniai pamiršo mano darbus operoje, tačiau puikiai įsidėmėjo kiekvieną pasirodymą televizijose. Vadinasi, jie valandų valandas praleidžia prie ekrano tai neigdami. Jiems trys saldūs berniukai („el Fuego“) patrauklesni nei klasikinės muzikos kanalas „Mezzo“.

MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas
MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas

Valdininko kėdė dažnai užmigdo ar net numarina menininką...

Nesu apsaugotas nuo tokio pavojaus, ypač šiandien, kai jaučiu, kad, kaip dainininkas, esu pačiame zenite, kai, regis, balsas pats veržiasi, kai visas organizmas tiesiog reikalauja tam tikros dainavimo dozės. Štai kodėl šiandien į teatrą atėjau nuo septintos ryto – kad prasidainuočiau, kad paleisčiau energiją, kad organizmas prisipildytų laimės hormonų. Kaip sportininkai trykšta laime po geros treniruotės, pavyzdžiui, nubėgę dešimt kilometrų ar daugiau, taip aš tą patį patiriu gerai išsidainavęs klasikiniu balsu. Kartais dėl to, kad padainuočiau, aukoju pietų pertrauką, o kiti tuo metu renkasi sporto klubą. Malonumo teikia ne tiek pats rezultatas, kiek procesas.

Esu sutikęs daug operos mėgėjų, kuriems smagu ne klausytis kažkieno atliekamų arijų, o patiems jas dainuoti. Ir kuo puikiausiai suprantu, kodėl. Minėjau, kad gerai jaučiuosi koncertuodamas didelėse erdvėse, tačiau nė kiek ne mažesnis malonumas tai daryti ir mažose, kai tavęs klausosi tik penkiasdešimt ar šimtas žmonių. Kažkurį savaitgalį teko dainuoti Paliesiaus dvare Ignalinos rajone – tokį nerealų malonumą turėjau, nes atrodė, kad su kiekvienu žiūrovu bendrauju asmeniškai, kaip su senu pažįstamu.

Tiesa, kamerinis muzikavimas tave apnuogina, daro pažeidžiamesnį, nes čia negali pasislėpti po operos personažo kauke, esi tarsi baltas popieriaus lapas: žiūrovas mato ir jaučia kiekvieną tavo krustelėjimą, mimikos judesį, drabužio šnaresį, mato akių spindesį ar liūdesį, gal net užuodžia kvapą... Tačiau niekur kitur – tik būdamas publikos akivaizdoje vienas scenoje – tu negali patenkinti savo egoizmo. Ir nėra didesnio menininko egoisto už klasikinės muzikos vokalistą: matyt, vieni tokie gimstame ir, matyt, kiti tokie tampame, kai akademijoje mokomės dainuoti arijas. O kas yra arija? Tai tikrų tikriausias lyrinio herojaus egoizmo prasiveržimas! Taigi mes esame sielos ekshibicionistai. Ir būtent dėl tokio egocentrizmo teatre neišvengiamos intrigos.

Egocentrikams viešumas reikalingas kaip oras?

Paradoksaliausia tai, kad, būdamas viešose erdvėse – gatvėje, kavinėje, eidamas į kiną, degalinėje pildamas į automobilį degalų, – jaučiuosi turintis kaukių kur kas daugiau, nei stovėdamas scenoje. Viešas gyvenimas nuolat verčia būti mažiau pastebimą, nes tada jaučiuosi komfortiškiau. Nesutikau žmogaus, kuris šimtu procentų būtų atlapaširdis: kad ir koks būtum atviras, vis tiek kuriuo nors momentu nuoširdumui, sąmoningai ar nesąmoningai, pasakysi „stop“ ir jį užgniauši. Netgi gyvendamas su pačiu artimiausiu žmogumi neturi jokios galimybės pažinti jį pilnai. Net ir po dešimt artimo buvimo metų jis ima ir kokiu nors poelgiu nustebina.

MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas su žmona Agne
MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas su žmona Agne

Kita vertus, prie kaukių, savų ir svetimų, mes tarsi priprantame, jos pasidaro patogios bendraujant, teikia netgi pasitikėjimo, nesukelia nenuspėjamumo. Baisiausia, kai daug kas tave įsivaizduoja kaip teigiamą personažą, beveik nenuodėmingą, o iš tikrųjų jauti, jog sieloje tikra velniava verda, ją bijai paleisti, kad nenuviltum apie tave gerai galvojančių, tačiau paleidi itin artimiems žmonėms. Nors aš melancholiškas sangvinikas, vis dėlto nenuslėpsiu, kad dėl savo impulsyvumo, neprognozuojamo elgesio esu pridaręs begalę kvailysčių, išliejęs daug pykčio, nepamatuotai pakėlęs balsą...

Vadovo darbas pastaraisiais metais mane labai pakeitė, kažkur dingo ankstesnė stojiška ramybė, dabar greitai susierzinu, netgi save pagaunu linkstantį kerštauti, tačiau, laimei, laiku susiimu ir pats savo gaisrą užgesinu. Tėvystė taip pat reikalauja savos duoklės, tiesa, labai prasmingos, tačiau visada ją lydi įtampa ir atsakomybė.

Kai derinome susitikimo laiką, aiškiai pasakėte, kad šeštadienis ir sekmadienis – family days...

Tai laikas, kai nenoriu nieko kita – tik būti su artimaisiais. Skirtingai nei aš vaikystėje, sekmadienius visa šeima leidžiame Operos ir baleto teatre, lankydamiesi kokiame nors spektaklyje ir, žinoma, mėgaudamiesi karštu šokoladu ar ką nors kita skanaus valgydami. Muzikų šeimoje (Jono Sakalausko žmona – sopranas Agnė Sabulytė – aut. past.) kitaip gal ir būti negali? Laimei, mudviem su Agne profesija dar netapo rutina, esame jai atsidavę šimtu procentų, gal tik pastaruoju metu, kai pradėjau dirbti administracinį darbą, o žmona buvo motinystės atostogose, nustojome vienas su kitu konkuruoti ir – neslėpsiu – vienas kitam šiek tiek pavydėti. Pora esame nuo pirmo studijų kurso, tad kiekvienas vokalistų konkursas būdavo ne tik kova savo balso kategorijoje, bet ir tarpusavio: kuriam pasiseks geriau...

Šiandien mūsų penkiametė Vakarė ir trejų metukų Dobilas, nors ir yra gabiausi pasaulyje tėčio energijos siurbikai, sykiu suteikia tokių gerų emocijų, kokių niekada nesuteiks net ir pats sėkmingiausias profesinis gyvenimas. Vaikai man yra viskas: alfa ir omega. Bijau net pagalvoti, kas turėtų nutikti, kad šeima sugriūtų ir kad mano vaikais rūpintųsi kitas vyras ar kita moteris, – tai pats didžiausias siaubo filmas. Aišku, niekada nereikia sakyti „niekada“, tačiau, stebėdamas išsituokusias šeimas, matydamas, kaip tų šeimų nariai kuria gyvenimą su kitais partneriais, o vaikai „tai šen, tai ten“, jaučiu, kaip kažkas suspaudžia mano smegenis... Protu suvokiu, kad tai nėra pasaulio pabaiga, tačiau emociškai, atrodo, išgyvenu būtent ją.

Neturiu receptų, kurie žmones išgelbėtų nuo skyrybų, kurie sustyguotų pašlijusius santykius, tačiau laikau didele nelaime, jei vaikai negali augti su motina ir tėvu. Esu seno kirpimo žmogus: prisimenu, kai mano tėvai dėl ko nors susipykdavo (augau daugiavaikėje šeimoje), ta diena man būdavo pati baisiausia. Nieko nėra brangiau už namus, į kuriuos norisi grįžti: tai būtų sodo namelis prie Kauno (vienu metu su Agne taip ir gyvenome) ar komfortiškas butas. Materialinis komfortas, nors ir nėra būtinybė, tačiau visada teikia pridėtinės vertės ir pasitikėjimo savimi: tai būtų kokybiški drabužiai, patinkantys kvepalai, geras automobilis ar jaukūs namai...

MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas su žmona Agne ir vaikais Vakare bei Dobilu
MARK and MIGLE Photography/Jonas Sakalauskas su žmona Agne ir vaikais Vakare bei Dobilu

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt