Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimantė Kulvinskytė. Mes esame meilė

Rimantė Kulvinskytė-Miškinė Eidukonė
Gedmanto Kropio nuotr. / Rimantė Kulvinskytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
A A

Aš nevalgau mėsos. Aš nemėgstu saldumynų. Aš nekenčiu „Lietuvos ryto“. Aš niekad nebalsuočiau už liberalus. Aš nežiūriu televizoriaus. Aš neskaitau „Delfi“. Aš neįsivaizduoju savęs su dirbtiniu įdegiu ir priklijuotom blakstienom. Aš niekada neturėsiu vaikų. Aš nematau prasmės turėti aukštąjį išsilavinimą. Aš nekenčiu Lietuvos orų. Aš nevaikštau į „Akropolį“. Aš neseku Jagelavičiūtės. Aš neperku „Žmonių“.

Kodėl mes vis dažniau save apibūdiname per tai, ko nemėgstame, nemylime, nekenčiame? Kodėl mus labiau vienija neapykanta, nusistatymai ir sienos? Kodėl būriu skubame burbėti ir loti, apkalbinėti ir juoktis, o ne girti, guosti ir glostyti? Kodėl įvykiai, kuriuose rasime ką pasmerkti, visuomet sulaukia didesnio atgarsio už pergales, įveiktus sunkumus ar silpnumą?

Mes nesame tai. Mes nesame smirdančios prikakotos sauskelnės, mes esame muilu kvepiantys mūsų vaikų bučiniai. Mes nesame trupinių pilnos klaviatūros ir viršvalandžiai. Mes esame prasmingi darbai ir draugais tapę kolegos. Mes nesame sunkūs paltai ir mokesčiai už šildymą. Mes esame žmonės, kurie sugeba gyventi bet kokiu oru ir dėkoti už kaskart pasirodančią saulę. Mes nesame automobilių spūstys ir sunkūs pirkinių krepšiai. Mes esame namai, į kuriuos skubame ir dėl kurių skubame.

Man patinka būti pavargusiai po dienos darbų. Patinka visą dieną vaikščioti su pižama. Ir valgyti tiesiai iš katilo.

Tai gal pradėkime? Man patinka verkti. Patinka daug spirgų ant cepelinų. Aš myliu poras, kurios vaikšto susikibusios už rankų. Man patinka pralinksminti prekybos centrų kasininkes. Ir garsiai rėkti per krepšinio varžybas. Aš dievinu iš lauko parneštų skalbinių kvapą. Ir man labai patinka klausytis, kai tėvai meiliai burbena vienas ant kito. Aš dievinu rytus, kai dukra guli vyro pažastyje ir jiedu skaičiuoja rankų pirštus. Mane visada nuginkluoja mūsų šuns džiaugsmas, kai einame į lauką, – jam niekada nėra blogo oro. Man patinka būti pavargusiai po dienos darbų. Patinka visą dieną vaikščioti su pižama. Ir valgyti tiesiai iš katilo. Man patinka žiūrėti į kitų žmonių langus ir svarstyti, apie ką jie kalbasi sėdėdami ant sofos. Man patinka liežuvauti su draugėmis. Ir elgtis taip, kad vyras pasakytų: „Na ir durna tu, mano meile.“ Man patinka kapinės.

Lapkričio 1-osios vakarą į jas nuvažiavome visa šeima. Uždegti žvakių ant neaplankytų kapų. Juos rinkosi Luna. Suspaudusi lūpas atsakingai dėliojo žvakutes ant kapų. Tiksliau, kapelių. Visi jos pasirinkti buvo vaikų kapai. Paglostydavo akmenį, pasakydavo „praaaaašom“ ir džiaugsmingai pareikšdavo „einam toliau“! Ir mes ėjom toliau, ir tamsoje degėm žvakes – absoliutų meilės simbolį.

Meilė. Tai vienas vienintelis mus visus jungiantis dalykas. Ji mus motyvuoja, ji įkvepia, ji guodžia. Meilė ir švelnumas yra didžiausia dovana, kokią tik esame gavę iš sau brangių žmonių. Be jos mes visi, kiekvienas mūsų, numirtume. Taip, vienatvė gali būti ir yra mirties priežastis. Ir tuomet, kai ne tik pasaulyje, bet ir jūsų gatvėje siaučia vienatvės epidemija, sienas reikia griauti, o ne statyti. Ne baksnoti pirštais ieškant kaltų, o tiesti ranką pagalbai. Meilė neturi rasės, tautybės, politinių pažiūrų, seksualinės orientacijos. Meilei nesvarbu, tu iš Vilniaus, Kauno ar Panevėžio. Apkabinus pamirštama, kiek like’ų surinkai „Facebook“ ar kokį kontraktą šiandien pasirašei, pamiršai išplauti grindis ar po lova paspyrei nešvarias kojines. Svarbiausia – tavo meilė.

Ir tą tamsų, lietingą vakarą, kai klampodami po kapinių purvą mudu su Povilu niurzgėme ir burbuliavome, Luna prie kapinių vartų mudu sustabdė ir pasakė: „Ačiū!“

Kiekvienas mūsų gimęs mylėti. Net ir akmenis su laiko nutrintais vardais.

„Žmonės“
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt