Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Rašytoja Erika Umbrasaitė išvertė Didžiosios Damos laišką – metas taikiai mokytis šokti tango

Catherine Deneuve, Erika Umbrasaitė
Žmonės.lt fotomontažas / Catherine Deneuve, Erika Umbrasaitė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Catherine Deneuve negali išlikti nepastebėta nei ekrane, nei Paryžiaus gatvėse, kur ne kartą teko ją atsitiktinai sutikti, nei visuomenės gyvenime. „Šerbūro lietsargių“ mergaitė per keletą dešimtmečių virto La Grande Dame – Didžiąja Dama, kaip prancūzai su pagarba vadina aukštos klasės moteris, kurios visada ir visur žengia pakelta galva ir kurių žodžiai bei elgesys turi svorį bei nelieka šešėlyje.

Filmo „Šerbūro lietsargiai“ plakatas
Filmo „Šerbūro lietsargiai“ plakatas

Sausio 15-ąją ji ir vėl vožtelėjo antausį visiems konservatoriams-radikalams, rasistams ir visokio plauko reakcionieriams.

Šįkart jos tribūna tapo kairiųjų pažiūrų laikraštis „Libération” – jame spausdinamas atviras C.Deneuve laiškas, kuriuo ji tikisi dar kartą paaiškinti savo poziciją į judėjimą #MeToo bei kodėl ji pasirašė „Le Monde” išspausdintą „100 moterų kolektyvo” peticiją, praėjusią savaitę sukėlusią tikrą cunamį.

„Libération” puslapiuose aktorė be isterikos ir patoso dėsto tiek kodėl ji, kartu su kitomis žinomomis moterimis, pasirašė kreipimąsi ginti laisvę, tiek pabrėžė atsiprašanti prievartos aukų (bet, akcentavo, kad jos atsiprašymas skirtas tik joms ir niekam daugiau), kurios galėjo ne taip interpretuoti peticiją pasirašiusių moterų žodžius ar mintis ir patirti šoką. Prancūzų kino legenda savo laišku taip pat atsiribojo nuo kai kurių signatarių. Mat viena iš peticiją pasirašiusių moterų, buvusi porno žvaigždė bei TV laidų vedėja Brigitte Lahaie, leido sau prancūzų nacionalinės televizijos žinių kanale BFMTV, pasisakyti, jog kai kurios moterys net gali patirti orgazmą prievartos metu.

Catherine Deneuve siekia išaiškinti savo poziciją ir peticijos tikslus, bet, išgirskite ją – ne pasiaiškinti, ne keliaklupsčiauti, ne atgailauti, ne išsižadėti anksčiau pasakytų žodžių, kaip kai kurie media kanalai ar internautai jau džiūgaudami, deja, klaidingai trimituoja.

Praėjo jau beveik savaitė, kaip dienraščio „Le Monde” tribūnoje pasirodė 100 moterų kolektyvo pasirašyta peticija „Mes giname laisvę” – „Nous défendons une liberté…”. Po ja savo parašą nė kiek nesigailėdama išraitė ir laisvamanė Catherine Deneuve, o jos nuotraukos pasklido po visą pasaulį ir interneto platybes. Deja, antraštės po nuotraukomis buvo toli gražu ne tai, apie ką mus norėjo perspėti Grande Damme. Abiejose Atlanto pusėse kilo baisus sąmyšis, skandalas, o dauguma strėlių buvo nukreipta į elegantiškąją laisvamanę prancūzę.

Dauguma žiniasklaidos priemonių pasigavo skandalingas frazes – „prancūzės kviečia vyrus priekabiauti”, „Catherine Deneuve nori, kad vyrai ir toliau priekabiautų”, „C.Deneuve pasisako už vyrų teisę į „kabinimą, kad būtų išsaugota seksualinė laisvė” ir t.t.

Retas kuris media kanalas įsigilino į tai, kad peticijos tekste C.Deneuve ir jos bendramintės iš tiesų kvietė ginti ne vyrų teisę į priekabiavimą, bet perspėjo mus apie puritoniškos moralės skraiste pridengtą minties cenzūrą, kuri patyliukais įsigali tiek visuomenėje, tiek mene; apie valymų bangą meno pasaulyje; apie tai, kaip toli, ir tikrai ne į šviesią ateitį, mus gali nuvesti judėjimo #MeToo arba prancūziškai #balancetonporc (paviešink savo kiaulę) – kaip ir bet kurio kito masinio judėjimo – pakurstytas nebevaldomos minios mentalitetas ir kaip turi jaustis minios be jokio teismo užspeisti, pasmerkti, sužlugdyti žmonės, jei yra nors maža tikimybė, jog jie nekalti.

Nenoriu iškraipyti C.Deneuve žodžių, tad tiesiog pasistengsiu kuo tiksliau išversti jos laišką pasauliui. Ir tikiuosi, šįkart jis išgirs ir nustos kaltinti, priešinti, smerkti, teisti. O tiesiog sustos akimirkai, pamąstys, išgirs kitokią, nors ir nepatogią nuomonę ir galbūt išmoks šokti dialogo tango dviese, nors pirmuosius kelis žingsnelius.

„Taip, aš pasirašiau peticiją „Le Monde”. Ji vadinosi Nous défendons une liberté… («Mes giname laisvę») ir ji sukėlė labai daug skirtingų reakcijų. Aš jaučiu pareigą išaiškinti kai kuriuos niuansus.

Taip, aš myliu laisvę. Man nepatinka, jog gyvename tokiais laikais, kai kiekvienas jaučiasi turįs teisę tapti teisėju, prisiekusiųjų komisija ir bausmės vykdytoju. Mes gyvename tokiais laikais, kai socialiniuose tinkluose pasklidę kaltinimai nesigilinant tampa bausme, atsistatydinimu ir kartais – iš tiesų, dažnai – netgi teismu žiniasklaidos kanaluose.

Gyvename laikais, kai aktorių galima tiesiog ištrinti iš filmo, o gerbtinos Niujorko institucijos vadovas priverčiamas tuojau pat atsistatydinti, nes trisdešimt metų atgal graibė užpakalius. Aš tikrai neteisinu šių vyrų. Aš nesprendžiu, kalti jie ar nekalti; aš neturiu tam kvalifikacijos. Ir labai mažai žmonių šią kvalifikaciją teturi.

Ir taip, man nepatinka minios mentalitetas, kuris šiandien sutinkamas pernelyg dažnai. Štai kodėl, dar pernai spalio mėnesį, aš labai rezervuotai žiūrėjau į #balancetonporc (paviešink savo kiaulę) hashtag’ą. (Beje, aktorė jau tuomet spaudoje išsakė savo nuogąstavimus dėl šio judėjimo galimų pasekmių – aut. past.)

Aš nesu naivi. Aš žinau, kad priekabiauja daug daugiau vyrų nei moterų. Bet ar šis hashtag’as nėra atviras kvietimas klijuoti etiketas ir kalti prie gėdos stulpo? Kas man gali užtikrinti, kad už to neslypi manipuliacijos arba kerštas? Kad nepagrįstai apkaltinti žmonės neatims sau gyvybės? Aš manau, kad mes turime gyventi kartu ir atsiriboti nuo vienas kitam klijuojamų „kiaulių” ar „kekšių” etikečių.

Ir aš turiu prisipažinti, kad mūsų peticijos tekstas yra stiprus, nors ir netobulas.

Taip, aš pasirašiau peticiją. Bet šiandien aš jaučiu stiprų poreikį išsakyti, jog nepritariu kai kurių signatarių elgesiui – jos ne tik savavališkai priskyrė sau teisę kalbėti už visą judėjimą žiniasklaidos priemonėms, bet ir iškraipė pačią peticijos esmę savo pasisakymuose. Nacionalinėje televizijoje teigti, kad prievartaujama moteris gali patirti orgazmą yra daug blogiau nei spjūvis į veidą visoms kada nors šį nusikaltimą patyrusioms moterims. Šie žodžiai tarsi pateisina tuos, kurie prievartauja arba manipuliuoja seksualumu siekdami savo destruktyvių tikslų, tai tarsi perša jiems mintį, kad taip elgtis galima, nes gali būti, kad auka patirs orgazmą.

Kai asmuo deda savo parašą greta kitų asmenų parašų po bendra peticija, yra labai svarbu susilaikyti nuo tokių asmeninių pareiškimų ir neįtraukti kitų į savo nevaldomai liejamą žodžių srautą.

Pasielgti atvirkščiai yra negarbinga. Ir, žinoma, peticijoje niekur nėra sakoma, kad priekabiavime yra kažkas gero, pozityvaus, – jeigu tai būtų buvę parašyta, aš tokios peticijos nebūčiau pasirašiusi.

Aš tapau aktore sulaukusi 17 metų. Akivaizdu, kad ne kartą buvau liudininkė įvykių, kurie buvo labiau nei nederami, arba kitos aktorės man yra pasakojusios, kaip kai kurie filmų kūrėjai it bailiai pasinaudodavo savo galios pozicija. Bet ne man kalbėti už mano koleges. Traumuojančios, netoleruotinos situacijos visuomet yra galios, hierarchijos ar tam tikros kontrolės formos rezultatas. Mes patenkame į spąstus, nes negalime prabilti nerizikuodami prarasti darbą arba patirti pažeminimą ar menkinančias pastabas. Aš manau, kad šią problemą galėtų išspręsti mūsų sūnų ir dukterų auklėjimas. Bet taip pat labai svarbu, kad darbovietėse būtų numatytas protokolas, kaip nutikus priekabiavimo atvejui įtariamas asmuo tuojau pat būtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Aš tikiu teisingumu.

Galiausiai, aš pasirašiau šią peticiją dėl priežasties, kuri man yra pati esminė: valymo vajaus meno pasaulyje pavojaus. Ar mes pradėsime deginti oda įrištas Sade’o knygų kopijas? Nuspręsime, kad Leonardo da Vinci buvo pedofilas menininkas ir sunaikinsime jo piešinius? Nukabinsime Gauguin’ą nuo galerijos sienų? Sunaikinsime Egono Schiele piešinius? Uždrausime Phil’o Spector’o muziką? Ši cenzūros atmosfera mane šokiruoja ir kelia nerimą dėl mūsų visuomenių ateities.

Mane kartais kritikuoja, kad nesu feministė. Ar privalėčiau priminti, kad buvau viena iš 343 taip vadinamų kekšių, kartu su Marguerite Duras ir Françoise Sagan, kurios pasirašė manifestą „Je me suis fait avorter («aš pasidariau abortą»), kurio tekstą sukūrė Simone de Beauvoir? Tuo metu pagal prancūzų įstatymus moterys, kurios buvo pasidariusios abortą, galėjo būti baudžiamos įstatymų ir įkalinamos. Būtent todėl aš noriu pasakyti visiems konservatoriams, rasistams ir visokio plauko reakcionieriams, kurie pagalvojo turį strateginę progą prisidengti parama man – manęs neapkvailinsite. Jie nelaimės nei mano dėkingumo, nei mano draugystės, iš tiesų mano reakcija net bus atvirkštinė.

Aš esu laisva moteris ir tokia liksiu. Aš siunčiu seserystės kupinus linkėjimus ir paramą toms moterims, kurios tapo nederamų, bjaurių veiksmų aukomis, ir kurios pasijautė įžeistos, užpultos „Le Monde” tribūnoje pasirodžiusios peticijos. Aš atsiprašau jų, ir tik jų vienų”.

Nuoširdžiai Jūsų,

Catherine Deneuve

Daugiau rašytojos Erikos Umbrasaitės įrašų rasite čia:

https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/2017/07/12/storos-ir-nelabai-prancuziskos-vestuves/

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt