Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Merūnas kreipiasi į lietuvius: „Norėčiau, kad šią istoriją pamatytų apatiški žmonės ir kritikai“

Merūnas Vitulskis Mozambike
UNICEF nuotr. / Merūnas Vitulskis Mozambike
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Į UNICEF misiją Afrikos valstybėje – Mozambike – išvykę dainininkas Merūnas Vitulskis ir UNICEF Geros valios ambasadorė, aktorė Virginija Kochanskytė lanko skurdžiai gyvenančius Mozambiko vaikus bei šeimas. Misijos dalyviai siunčia dienoraščius su mintimis iš ketvirtosios dienos, praleistos Mozambiko Tete provincijoje.

UNICEF nuotr./Merūnas Vitulskis Mozambike
UNICEF nuotr./Merūnas Vitulskis Mozambike

Merūno ketvirtasis dienoraštis: Mozambiko vaikų tikros akys ir mirštančių tėvų žinia savo vaikams

Šios dienos rytas kažkaip nedžiugino. Karštis, vėlavimo pojūtis ir staigus veido skausmas, pakėlus antakius, kėlė įtarimą, kad saulė vakar manęs nepasigailėjo: apsauginis kremas buvo nieko vertas. Atsikėlęs ir nerimastingu žingsniu nužygiavęs prie veidrodžio, supratau – nuo šiol prie veido man tiks tik kepsnio spalvos apranga. Be abejo, būdamas lietuviškos prigimties, naiviai tikėjausi, kad kolegos išgyvena tą patį. Deja, prie pusryčių stalo buvau ryškiausia iš asmenybių ir, lengviems juokeliams apie mano veidą pasibaigus, išklausiau plano detalių, kur važiuosime šį rytą. 

UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike
UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike

Pradėjus kelionę sueižėjusiu, perdžiūvusių augalų apsuptu taku, mąsčiau, ką šitoje, į pudrą panašioje žemėje galima užauginti?.. Staiga kelionė baigėsi ir mes atsidūrėme Mozambiko kaimelio pakraštyje, kur gyvena trys vieniši, 13, 14 ir 17 metų vaikai, netekę tėvų nuo XXI amžiaus maru vadinamos ligos – AIDS. Iš karto kilo klausimas, ar šia liga neserga ir patys vaikai? Sulaukęs atsakymo, jog vaikai sveiki, ramiau atsidusau. 

Žinot, dažnai pagalvoju, kad vaikas, išgyvenęs sunkų gyvenimo etapą, turi ypatingą žvilgsnį: be kaukės, be emocinio lauko, bet su Tikromis akimis. Būtent tai išvydau vyresnėlio akyse ir neklydau. Paklausęs jaunuolio, kelerių metų būdamas jis neteko paskutinio iš tėvų, berniukas atsakė: „Man tada buvo aštuoneri“. 

UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike
UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike

Suskaičiavęs, kiek apytiksliai galėjo būti jo auginamoms sesutėms, supratau, kad tėvu šis vaikas privalėjo tapti nuo tada, kai jo sesutėms suėjo ketveri. Tad jau nuo 8 metų jis dirbo laukuose, kad šeima turėtų ką valgyti. Aš pats, būdamas aštuonerių metų, dar paišiau ančiukus su kreidutėmis, o šis jaunas vyras atsisakė mokyklos žaidimų ir ėmėsi šeimos galvos vaidmens. 

Paklausęs jo, iš kur išmoko namų ruošos bei kitų svarbių dalykų, kurie padėtų užaugti tiek jam, tiek sesėms, vaikas sakė, kad stebėjo kitas šeimas. 

UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike
UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike

Nebuvo lengva jo paklausti, ar mama ką nors jam pasakė prieš išeidama iš šio pasaulio. Tačiau berniukas linktelėjo galva: „Saugok seses, kelkis anksti, kad dienos darbams užtektų laiko, auk geras žmogus ir niekada nevok...“. Tuo metu pagavau save nuostaboje ir nevalingai pasisukęs į kūrybinę komandą, pastebėjau visų drėgnas akis...

„UNICEF ŠOU“ metu šį interviu galėsite pamatyti ir Jūs. Labai norėčiau, kad šią istoriją pasižiūrėtų apatiški žmonės, kurie, nieko doro savo gyvenime nenuveikę, kritiškai žvelgia į kitų pastangas pakeisti pasaulį. 

Manau, kad darau tai, ką privalau, ir esu ten, kur turiu būti. Ir dabar jau tikrai jaučiu, kad yra ir bus norinčių prie manęs prisijungti.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike
UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike

Virginijos ketvirtasis dienoraštis: šiurpios skurdo grimasos, arba viltis miršta paskutinė 

Sunku net rašyti. Tokią dieną norėtųsi kuo greičiau pamiršti, su niekuo ja nesidalinti. Ir tikrai nesinorėtų tokių įspūdžių iš Mozambiko parsivežti namo. Labai norėtųsi padaryti tai, ką visada padarau. Patyrusi ką nors neigiamo, įsakmiai sau ištariu: ,,Pamiršk! Ir kuo greičiau gerų emocijų!“ Juk tiek daug gerumo čia patyrėme... Viliuosi, kad rytojus sugrąžins pasitikėjimą ir viltį.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike
UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike

Rytas buvo, kaip ir kiti, ankstyvas – tretieji gaidžiai stropiai atliko savo pareigas. Dušas kaip neveikė, taip ir neveikia. Iš krano vos vos varva vanduo. Ką gi... Gerai taip, kaip yra. Sausi pusryčiai ir į darbą. Važiavome į miesto lūšnyną pas jauną mamą, kurios išsekusiam vaikui reikėjo skubios pagalbos.

UNICEF  džipas saugiai nugabeno į miesto ligoninę, kur gydytojai nedelsdami penkių mėnesių kūdikėliui suteikė būtiną pagalbą. Motina mums nuoširdžiai padėkojo. Mes pasidžiaugėme, kad nors vienam vaikui padėjome, o jo mamai suteikėme viltį sulaukti savo vaikelio pirmojo gimtadienio.  

Ir mūsų kelionė į pasaulio kraštą staiga įgavo realią prasmę. O jei dar geranoriški Lietuvos žmonės prisidės savo aukomis, tai ir ne vienam būsim padėję. Tikiu, kad taip ir bus. 

UNICEF nuotr./Virginija Kochanskytė Mozambike
UNICEF nuotr./Virginija Kochanskytė Mozambike

Tik tas baisus lūšnynas. Kauno Bazilka, netoli kurios prabėgo mano vaikystė ir apie kurią girdėjau šiurpius gandus, palyginus su šį rytą matytu vaizdu, dabar pasirodė visai saugi vieta – juk nebuvo baisu per ją eiti, ten gyvenantys sveikindavosi, šypsodavosi, užkalbindavo. Be apsaugos į šį Tete rajoną užeiti, ko gero,  gali tik ten gyvenantys.

Geriau nosies nekišti, kitu atveju įmanomi visokie nutikimai... Gali iš ten ir neišeiti. Tie skurdūs Mozambiko kaimai dabar pasirodė kaip rojus. Jeigu kaimiečiai suprastų, kokie pavojai jų tyko mieste, tikrai neieškotų didesnių galimybių jame. Išgyvenimo problema mieste žymiai šiurpesnė nei kaime.

UNICEF nuotr./Merūnas Vitulskis Mozambike
UNICEF nuotr./Merūnas Vitulskis Mozambike

Flora Fernanda, kurios atvažiavome su sergančiu vaikeliu vežti į ligoninę, čia glaudžiasi pas brolį, kuris, palikęs kaimą, atvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo. Šiaip ji su savo pirmagimiu gyvena toli kalnuose – dvi valandos važiavimo automobiliu ir dar dvi valandos pėsčiomis kalnų takeliu.

Kūdikėlis, vardu  Paolo, be sustojimo viduriuoja, jam tik penki mėnesiai, jis visiškai išsekęs. Gydytojai suteikia pagalbą, bet mama su vaiku sugrįžta į savo gyvenimo realybę ir vėl tas pats – nešvarus vanduo, nešvarus maistas. Mama gyvena pusbadžiu, neturi pieno. Ligoninė  toli, nėra kam atvežti, nėra su kuo nuvažiuoti. Kelionė iki miesto tai moteriai į vieną pusę kainuoja du dolerius.

O du doleriai jai labai dideli pinigai – už juos ji gali pramisti visą savaitę. Į namus parvažiuoti ji negali. Vos tik gydytojai pagerina kūdikio būklę, išleidžia ją su sūneliu iš ligoninės, o po kelių dienų jiedu ir vėl atsiduria ligoninėje – juk lūšnyne švaraus vandens nė su žiburiu nerasi. O ir brolis geresniu maistu palepinti savo sūnėno neturi iš ko – juk jo šeima irgi gyvena pusbadžiu. 

UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike
UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike

Ir taip sukasi užburtas ratas. Baisu net pagalvoti, bet gali būti, kad to vaikelio laukia toks pats likimas kaip ir daugybės iš skurdo neišsivaduojančio Mozambiko vaikų – mirtis nuo išsekimo. 

Ir rinkti žodžius prieš kamerą, kai ašaros užspaudžia gerklę, buvo nelengva – norėjosi pasakyti kažką ypatingo, kad žiūrovai pajustų visą mamos ir jos sūnelio situacijos dramatizmą... Tik staiga persmelkė mintis: kokie žodžiai šiuo atveju beprasmiai – skaudi gyvenimo realybė kalba pati už save.

UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike
UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike

Sugrįžę iš lūšnyno su grupės vadove Rima paprašėme vairuotojo, kad mus nuvežtų į parduotuvę nusipirkti vandens ir šio to užkąsti rytdienos dienai, nes važiuosime filmuoti į tolimą kaimą. Gerai, kad mudviem užteko proto neiti vienoms, nes parduotuvė ne per toliausiai. Vos išlipus iš mašinos, prie mūsų prišoko būrys agresyvių vaikų – apsikabinome kuprines ir tiesiog įšokome į parduotuvę. Prie durų stoviniavo apsauginis su ginklu. Aptarnautos buvome maloniai, prie kasos  mums prekės buvo sudėtos į maišelius ir pakrautos į vežimėlį.  Norėjome jį pačios nusivežti, bet patarnautojas neleido ir pats nurideno prie mašinos. Tie patys pikti berniūkščiai mus tiesiog lipte aplipo. Patarnautojas užgulė vežimėlį, pravėręs mašinos duris ir beveik įkėlęs jį į mašiną, skubiai sumetė prekes vidun ir užtrenkė duris. Mudvi su Rima jau buvome sušokusios į mašiną.  O juk buvo dar šviesu. Tai, kas darosi, kai sutemsta?! Atgavusios žadą, žinoma, pagailėjome tų vaikų – kaip nepasidarysi piktas, agresyvus, jei žarna žarną ryja. 

UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike
UNICEF nuotr./UNICEF misija Mozambike

Ne vieno dešimtmečio prireiks, kol šalis pajėgs pati išspręsti skurdo ir bado problemas. Ką norėti, jie dar taip neseniai atsikovojo iš Portugalijos nepriklausomybę. Ilgas ir sunkus kelias dar jų laukia iki geresnio gyvenimo. Tačiau bendravimas su Mozambiko UNICEF darbuotojais sustiprino mūsų tikėjimą, kad  ne veltui buvo mūsų pastangos. Jie pasakė, kad svarbiausia, jog mūsų atvykimas suteikė vilties tiems žmonėms, su kuriais mes susitikome. Ne kartą juk girdėjome kitus sakant, o ir patys ne kartą ištarėme: „Viltis miršta paskutinė“. Taip, svarbiausia, neprarasti vilties!

UNICEF nuotr./Virginija Kochanskytė Mozambike
UNICEF nuotr./Virginija Kochanskytė Mozambike

Keliavusiųjų įspūdžius netrukus bus galima išvysti paramos renginyje UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“, kuris bus rodomas tiesiogiai per TV3.

Apie problemas Mozambike

Mozambikas – viena vargingiausių pasaulio valstybių, pagal pragyvenimo lygį užimanti 178 vietą iš 187 šalių. Skaičiuojama, kad ten daugiau nei pusė žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Mozambike yra ir vienas didžiausių pasaulyje vaikų iki penkių metų mirtingumo lygis. Kiekvienais metais dėl maliarijos, prastos mitybos, kvėpavimo takų infekcijų, ŽIV/AIDS, prastų gimdymo sąlygų, viduriavimo 26 000 gimusių vaikų neišgyvena iki pirmo mėnesio, 55 000 vaikų nesulaukia savo pirmojo gimtadienio ir 85 000 – savo penktojo gimtadienio. Šalies rykštė – daugiau nei 2 milijonai našlaičių. 

Paaukoti Mozambiko vaikams galima jau dabar. UNICEF primena, kad skambindami trumpuoju numeriu 1891 (1,45 €), išgelbėsite vieno vaiko gyvybę, skambindami 1892 (2,90 €) – dviejų vaikų gyvybes. Daugiau paaukoti galima užsukus į internetinę svetainę www.unicef.lt 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt