Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Liubomiras Laucevičius: „Nenorėčiau grįžti į jausmų imperiją – norėčiau daugiau išminties“

Liubomiras Laucevičius
TV3 nuotr. / Liubomiras Laucevičius
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Aktoriaus profesija yra įžengimas į jausmų imperiją, nes, neišreikšdamas personažo jausmų, neparodysi jo visų minčių, LRT KLASIKAI sako Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius Liubomiras Laucevičius.

„Bet tas įžengimas į jausmų imperiją persikelia ir į santykį su kolektyvo ar šeimos nariais, su aplinkiniais. Tai išbalansuoja, todėl dažnai reikia vėl susiimti, vėl persvarstyti. Aš tikrai nenorėčiau grįžti į jausmų imperiją, norėčiau daugiau išminties turėti. Bet profesija verčia būti jausmų šalyje, nes kitaip tai neįmanoma“, – neslepia jis.

Su kokiomis mintimis šįmet sutikote jubiliejinius 65-uosius metus?

Man jubiliejus yra 60, 70 metų. O 65-eri – tarpinis dalykas, kai pusė septinto dešimtmečio jau praėjo. Taigi aš to nesureikšminu. Kai sueina 50 ar 60 metų, tampa aišku, kad darbo truputį sumažės, nes yra tam tikrų vaidmenų, kurių negali vaidinti būdamas vyresnis.

Ar yra dalykų, kurių nieku gyvu nekartotumėte?

Matote, aktoriaus profesija yra įžengimas į jausmų imperiją, nes, neišreikšdamas personažo jausmų, neparodysi jo visų minčių, siekiamybės. Bet tas įžengimas į jausmų imperiją persikelia ir į santykį su kolektyvo ar šeimos nariais, su aplinkiniais. Tai išbalansuoja, todėl dažnai reikia vėl susiimti, vėl persvarstyti. Aš tikrai nenorėčiau grįžti į jausmų imperiją, norėčiau daugiau išminties turėti. Bet profesija verčia būti jausmų šalyje, nes kitaip tai neįmanoma. Jei būsi šaltas, abejingas, ir tavo darbai, vaidmenys bus tokie pat.

Kokie tos jausmų imperijos vaidmenys buvo sunkiausi?

Profesine prasme buvo sunkūs, bet labai daug davė žmogiškąja prasme „Sirano de Beržerakas“, rotmistras (Augusto Strindbergo pjesė „Tėvas“), Šailokas ( Williamo Shakespeare`o „Venecijos pirklys“), Aleksandro Kopkovo „Dramblys“,  Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“. [...]

TV3 nuotr./ Liubomiras Laucevičius
TV3 nuotr./ Liubomiras Laucevičius

Besirengdama mūsų pokalbiui, ieškojau informacijos apie Jus internete, bet interviu rasti pavyko nedaug. Galbūt esate introvertas, nelabai linkęs atvirauti?

Kai Jūs mane pakvietėte, aš nesipriešinau. Vadinasi, mažai ir kvietė. Kai kvietė, visada daviau interviu. Bet, žinote, yra konjunktūriniai ir kiti dalykai, kuriems pirmenybę teikia tam tikri žurnalistų sluoksniai, gal jie pasirenka tuos žmones, su kuriais jiems lengviau, gal jie gauna užsakymą, kokius žmones reikia kviesti. Sunku pasakyti. Bet, kiek mane kalbindavo, visada atsakinėdavau.

Taigi esate introvertas ar ekstravertas?

Iš vienos pusės introvertas – noriu pabūti ir vienas, nemėgstu masių. Kita vertus, turiu būti ekstravertas, nes dirbu tokį darbą, kad turiu bendrauti su publika. Nebūtinai tiesiogiai, bet vis tiek turiu perduoti savo personažo jausmus, mintis.

Iš tikrųjų aktoriaus profesija vieša.  Kadangi esate labiau linkęs į introvertiškumą, sunku būti scenoje, visų matomam?

Prie to priprantama. Negaliu pasakyti, ar taip, ar taip, nes didžioji dalis aktorių yra ekstravertai. Ir manoma, kad jie tokie ir turi būti. Bet dauguma tų aktorių, kurie man patikdavo, kurių vaidmenys mane sužavėdavo, priversdavo galvoti, buvo introvertai. Taigi man artimesni tas tipas, kitam artimesnis kitas. Tai priklauso nuo individualybės. Bet man yra geriau būti uždaram.

Skamba kiek paradoksaliai – scenoje nelabai pavyksta pasislėpti.

Scenoje ne savo žodžius kalbi. Scenoje duotas tekstas, visa vaidmens linija, visi personažų santykiai ir daug visokių dalykų, kuriuos tau arba pavyksta, arba nepavyksta išreikšti. Tada jau niekas nebežiūri, ar tu ekstravertas, ar introvertas. Tu turi padaryti.

Esate puikiai atpažįstamas ne vien teatro, bet ir kino, televizijos auditorijai. Kaip tai veikia jūsų kasdienį gyvenimą?

Čia paprastas dalykas. Dauguma mano personažų yra neigiami, o žiūrovas visada sutapatina aktorių su personažu, todėl niekas manęs nepersekiodavo, niekas laiškų nerašydavo. Taigi aš buvau ramus, galėdavau ramiai sau dirbti, nereikėdavo man nuo kažko slapstytis, keisti telefono numerių. Ne tas vaidmenų bagažas, kuris patinka žiūrovui.

O sutikę gatvėje žmonės nepuola barti, mokyti?

Ne, atvirkščiai. Aš net nustembu, kai kartais nepažįstami žmonės nusišypso, sveikinasi.

TV3 nuotr./Inga Valinskienė ir Liubomiras Laucevičius seriale „Vyno kelias“
TV3 nuotr./Inga Valinskienė ir Liubomiras Laucevičius seriale „Vyno kelias“

Ar režisieriai įžvelgė jūsų talentą atskleisti neigiamus žmogiškosios prigimties bruožus, ar jus patį labiau traukė neigiami personažai?

Aktorius nesirenka vaidmenų. Teatre yra įsakymas, kinas siūlo konkretų vaidmenį – arba sutinki, arba nesutinki. O režisieriai, matyt, mato iš kitų vaidmenų ir nebijo rizikuoti.

Ar tie neigiami vaidmenys nepaveikė jūsų asmeniškai? Nes kartais vaidmenys padaro tam tikrą įtaką.

Ne. Visada save riboji, atskiri vaidmenį ir gyvenimą, kitaip nebūtų įmanoma dirbti tokio darbo. Jei ir gyvenime liktum kažkokiu neigiamu personažu, tai jau būtų liga. Tai yra kūrybinis darbas. Tarp kitko, neigiami personažai geriau pavaizduoti, ten daugiau medžiagos, jų santykiai su kitais personažais įvairesni, jie pasako labai daug žmogiškos, gyvenimiškos tiesos.

O teigiami personažai daugiau vienpusiai – jie tik teigia ir nenori apibendrinti, suprasti, kad, susidūrę su neigiamu personažu, turėtų truputį keistis ne į blogąją pusę, bet suvokti, kad gyvenime yra visko. Bet čia silpnų pjesių reikalas. O klasikiniuose veikaluose visada įdomūs ir teigiami, ir neigiami personažai, nes jie žmogiški, realiai supranta visą situaciją ir siekia ištaisyti į gera. Taigi, net jei neigiami personažai turi įtakos, jie jos gali turėti tik tiek, kiek juose yra išminties – geros, teisingos išminties.

Kokie personažai turėjo daugiausia gyvenimiškos išminties?

Minėjau Sirano de Beržeraką. Jo problema buvo kompleksai. Kompleksuodamas dėl savo išorės jis užleidžia vietą gražesniam, jaunesniam, nors labai kilnius jausmus jaučia tai pačiai merginai. Prašau – čia puikus dalykas. Galima paminėti rotmistrą iš A. Strindbergo „Tėvo“ – ten labai sudėtingi santykiai su vaikais, žmona, savęs nagrinėjimas. W. Shakespeare`o pirklys Šailokas įsitikinęs savo tiesa ir lieka prie savo nuomonės, nors visi aplinkiniai jį puola, nes mano, kad jis klysta.

Galima sutikti, kad galbūt jis neteisus, kad teisūs kiti, bet aš pabrėžiu tai, kad žmogus gina save, neleidžia kitiems savęs skriausti. Tarp kitko, atėję į teatrą, skaitydami literatūrą, žiūrėdami gerus filmus, žmonės ieško atsakymo, kaip spręsti savo problemas.

Kai „pasimatuojate“ tokias situacijas scenoje ar prieš kameras, galbūt lengviau gyvenime?

Ne, čia visiškai nieko bendro. Tu gali suprasti, bet, kai tave netikėtai užpuola kažkokie įvykiai, sutrinki ir reikia laiko viską pergalvoti. Tada remiesi išmintimi žmonių, kurie tas situacijas sugebėjo sudėti į labai trumpus gerus sakinius – aforizmus. Juos kartais paskaitai ir atrandi atsakymą.

TV3 nuotr./Liubomiras Laucevičius
TV3 nuotr./Liubomiras Laucevičius

Vienas lankomiausių Kauno dramos teatro spektaklių jau šeštą sezoną yra pagal Antono Čechovo pjeses pastatyta „Palata“, režisuota Rolando Kazlo. Kodėl būtent šis spektaklis toks populiarus? Kokių atsakymų žmonės ieško eidami į šį spektaklį?

Pirmiausia traukia R.Kazlas, nes daug kas nori jį pamatyti gyvą scenoje, juo labiau Kaune. Žiūrėdami spektaklį iš pradžių žiūrovai lyg nori, kad juos juokintų, gal net konkrečiai Rolandas, o paskui jie susiduria su puikia ir gilia A.Čechovo dramaturgija. Ta išmintis ir bendražmogiški giluminiai dalykai paskui kai kuriuos žiūrovus ir priverčia susimąstyti. Labai džiaugiuosi, kad spektaklis iki šiol lankomas. Maniau, kad pamatys Rolandą, ir viskas. Bet kiti, ieškodami dar gilesnių dalykų tame tekste, eina ir kelis kartus.

Kokių dalykų jūs tame tekste atradote vaidindamas daktaro personažą?

Šioje inscenizacijoje jis yra vienoks, o apsakyme – kitoks. Apsakyme jis labai daug geriantis žmogus, svarstantis, mąstantis. O inscenizacijoje jis žmogus, kuris negauna atsakymo į savo klausimus, savo aplinkoje nesutinka nė vieno žmogaus, su kuriuos galėtų jį dominančius dalykus nagrinėti. Paradoksas, kad jis tai randa kalbėdamas su psichikos ligoniu, kuris daug išminties pasako.

Ar riba tarp proto ir beprotybės iš viso egzistuoja?

Meno srityje ta linija ypač neaiški. Jūs vienaip tai pamatėte, kitas žiūrovas kitką atrado. Čia ir yra rašytojo genialumas, kad kiekvienas randa sau artimą atsakymą ar problemą. Po kelerių metų žiūrėdami tą patį filmą jau matytume kitaip. Žiūrėdami kito teatro pastatytą tą patį spektaklį irgi matytume kitaip, nors tekstas tas pats. Taip yra, nes mes keičiamės.

Skaitydami tą patį A.Čechovą, Fiodorą Dostojevskį ar kitus didelių rašytojų kūrinius, mes kiekvieną kartą vis atrandame kažką naujo, nes mes keičiamės, nes gyvenimas mus keičia. Bet būtų labai gerai, kad tik į gera mus keistų ir kuo mažiau matytume viso to gyvenimiško šiukšlyno.

Ir tai sako daugiausia neigiamus vaidmenis atlikęs aktorius.

Taip, bet tie personažai mane formavo į gera, ne į bloga. 

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt