Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Lino Adomaičio kelionių dienoraštis: apie indėnų moteris, valdžią ir senukus (III dalis)

Linas ir Irma Adomaičiai Centrinėje Amerikoje
Asmeninio albumo nuotr. / Linas ir Irma Adomaičiai Centrinėje Amerikoje
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Pirmadienio vakaras. Emanuelis pasivadina mane aplankyti indėnų kongresą. Tai gana didelis bambukinių sienų, palmių lapais dengtas pastatas, kuriame susirenka bendruomenė, dažniausiai politinius klausimus aptarti. Su malonumu prisijungiu prie Emos, ir mes patraukiame į kongresą. (Pagalvoju, kad pas mus norint patekti į Seimą ar savivaldybę reikia padaryti daug papildomų atsispaudimų, o čia – visai kas kita.)

Užeiname ir atsisėdame paskutinėje eilėje. Daug vyrų susėdę ant suolų. Hamakuose įgriuvę supasi senoliai, kurie ir užima reikšmingiausią padėtį indėnų bendruomenėje. Jau esu minėjęs anksčiau, kad indėnų kunų kultūroje senas žmogus yra itin vertinamas, gerbiamas. Jis perduoda savo išmintį bei žinias jaunajai kartai, o ši puoselėja tai, kas svarbu buičiai, kultūrai, tradicijoms, mokslui, sielai. 

Senas žmogus kunams ir yra aukščiausia valdžia. Tad sukritę į hamakus ir pūsdami tirštą pypkutės tabako dūmą senoliai klauso bendruomenės atstovų kalbų, idėjų, pasiūlymų. Karts nuo karto reikšmingai burbteli ar mesteli repliką.

Tiesa, pačioje susirinkimo pradžioje apie 15 minučių vienas iš vyresniųjų apdainuoja visą indėnų kunų istoriją, o jam pritaria visi susirinkę. Tai yra ir giesmė, ir tautos istorija, ir malda, ir senovės išmintis. 

Vėliau savo pranešimuose indėnai daug kalba apie greitai vykstančius pokyčius, apie besiskverbiantį materializmą ir vakarietiškos civilizacijos poveikį jų kultūrai. Diskusijos racionalios ir trumpos. Jokių ginčų. Indėnų savigarbos jausmas turbūt neleistų veltis į emocingą populizmą ar purvo drabstymąsi (kaip dažniausiai nutinka mūsų politikų debatuose).

Emanuelis pašnibždom man paaiškina kas ką reiškia, tačiau aš taip pat ne viską pagaunu. Norint tai suvokti iki galo, matyt, reikia čia gimti ir užaugti. Kas aišku – tai gili ir tuo pačiu labai paprasta kunų gyvenimo filosofija. Jų dievas – kaip bebūtų keista ir tuo pat metu žavu – yra moteris. Religija – Nan Dumad (iš kunų kalbos – Motina Didžioji). 

Todėl indėnai šventai įsitikinę, kad kiekviena gyvybė yra visos visatos dalis, nevalia sukelti nei fizinio, nei dvasinio skausmo be svarios priežasties net augalui. Taigi pagrindiniai kunų vertybių akcentai – išskirtinė pagarba senam žmogui, gamtai ir moteriai.

Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis Centrinėje Amerikoje
Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis Centrinėje Amerikoje

„O beje, kaip dėl moterų, ar jos taip pat lanko kongeresą, ar vis gi valdžios reikalai priklauso tik vyrams?“ – klausteliu Emos, ir šis paaiškina, kad moterys taip pat susirenka į kongresą kartą per savaitę aptarti savų reikalų. Ir nors daugiausiai politinių klausimų aptaria bei nusprendžia vyrai – visose šeimose vyrus konkrečiai valdo moterys. (Čia beveik taip pat kaip pas mus, tik kad visiškai atvirkščiai). 

Feminizmas tarp indėnų – taip pat tik nereikšminga sąvoka, nes moterys čia jaučiasi saugios, joms nereikia kovoti už savo pozas. Jos laimingos. Gal todėl čia beveik neįmanoma išgirsti verkiančio vaiko.

Dar galėčiau labai daug pasakoti apie indėnų kunų kultūrą, kuri man labai artima dvasiškai ir kūniškai, tačiau tam prireiktų maždaug 100 dienoraščio dalių. Tad reziumuoju palyginimu: mes, lietuviai, taip pat esame gamtos vaikai, turime labai daug savigarbos ir neleidžiame, kad bet kas mindžiotų mūsų vardą.

Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis Centrinėje Amerikoje
Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis Centrinėje Amerikoje

Einame San Ignacio salos keliukais su Emanueliu ir mudviejų moterimis, šnekučiuojamės. Salelė turi savo ypatingą ramybę, autentiką. Štai, tas vienintelis saloje indėno paminklas, kurį būtume praėję, jei nepaklausčiau Emanuelio, kam jis dedikuotas. O mano draugas tik šypteli: „Tai paminklas mano senelio seneliui,“ – o aš tuo tarpu su draugišku priekaištu balse dėbteliu į Emanuelį – kodėl jis taip kuklinasi ir nieko nesako? „Juk tai tavo proprosenelio atminimas!!!“.

Ir Ema papasakoja. Jo proprosenelio siekis prieš daugel metų buvo reikšmingas šioje saloje, jis norėjo steigti mokyklas, teigdamas, kad tai vienintelis ir stiprus ginklas atremti besiskverbiančių atvykėlių grobuoniškas iliuzijas. Jis buvo įsitikinęs, kad tai vienintelis būdas užimti socialinę padėtį visos Panamos rėmuose. 

Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis Centrinėje Amerikoje
Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis su bičiuliu Ema

Tačiau to meto indėnai jo nesuprato. Jie kategoriškai teigė, kad nereikia jokios kitos svetimos kultūros ir ištrėmė jį iš salos, be galimybės sugrįžti.  

Po daugelio metų supratę Emanuelio proprosenelio idėjos prasmę ir ją realizavę, San Ignasio salos gyventojai pripažino, kad senolis buvo šviesi ir reikšminga asmenybė. Tuomet pastatė jo atminimui paminklą. Na, o Emos proprosenelio kapas gretimoje saloje – visai ant kranto. Rodosi, kad jis iki šiol stebi savo salą, kuriai linkėjo gero. Linkėjo gero visai savo tautai...

Su gerais ketinimais ir mes nueiname per ilgąją pertrauką į mokyklą, kurioje vaikai mokosi visų humanitarinių bei tiksliųjų mokslų. Emanuelis taip pat kadaise mokėsi čia. Na ką, mes atėjome čia ne šiaip sau – matyt Ema viską suderino iš anksto, kad pasitikimas bei mūsų numatyta programa butų pristatyta su trenksmu.

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką

Gausiai susirinkusiai mokinukų miniai mokyklos direktorius visų pirma pristato Emanuelį ir Manig Didili, trumpai papasakoja, koks Ema buvo padauža ir kaip puikiai dabar žongliruoja. Tuomet gausiomis ovacijomis pasitinkami ir du lietuviai – smuikininkas ir jo žmona fotografė. 

Visi drauge surengiame improvizuotą smuiko muzikos ir ugnies šou. Įdomiausia detalė – tai įgarsinimas. Šypsausi net dabar rašydamas. Nepavyktų nupasakoti, tai reiktų išvysti bei išgirsti.

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis
Asmeninio albumo nuotr./Linas Adomaitis

Indėnai kunai šiandien atviri kitoms kultūroms ir religijoms, tad užsukame į vienintelę saloje katalikų bažnytėlę, kurioje atiduodame savo intencijas į Aukščiausiojo rankas... Chuliganiškai traukiančių pro šalį mergiočių choras kad plėšia, kad plėšia mums visiems gerai pažįstamas ir girdėtas krikščioniškas giesmes – net darosi linksma. 

Indėniška katalikiškos muzikos interpretacija turi šarmo, patikėkite. Tiesa, apeigas indėnai pasikoregavę pagal save: jokių priklaupimų ant kelių (kur tau indėnas klaupsis?), retas kuris persižegnos, tačiau pagarba Kristaus mokslui traktuojama per esminius ir kertinius dalykus. 

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką

„Prisistatykite, iš kur atvykote? Kiek pas jus žmonių gyvena? Kokia kalba šnekate?“ – tiesiog per mišias mus kamantinėja indėnų kunigas. Atsistojęs aš trumpai papasakoju kas kaip ką. Saloje toli gražu ne visi gilinasi į katalikybę, bet ta grupė žmonių, kuriuos pamatėme bažnytėlėje, – paliko šiltą įspūdį.

Vakarėjant nukulniuojame į uostą (jei tą mažą aikštelę virš vandens būtų galima vadinti uostu), kuriame judesiukas nuolat keičiasi: kažkas priplaukė ir iškrovė bananus, kažkas įsėdo į motorinę valtį ir išvyko į kitas salas, kažkas patraukė į pačią Panamą. 

Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Lino ir Irmos Adomaičių kelionė po Centrinę Ameriką
Asmeninio albumo nuotr./Linas ir Irma Adomaičiai Centrinėje Amerikoje
Asmeninio albumo nuotr./Linas ir Irma Adomaičiai Centrinėje Amerikoje

Visai šalia uosto prisišvartavęs kone skęstanis kolumbiečių laivas, prikrautas daugybės įvairiausių prekių. Jame gali nusipirkti siūlų, kėdžių, degalų, limonado, hamakų ir daug daug kitų kontrastingų dalykų (net ir marihuanos, kurią kolumbiečiai stumdo kur tik gali, ir, net gi, kur negali, nes šioje saloje griežtai draudžiama tai, kas tarkime, Olandijoje yra legalu).

Reziumuodamas šią dienoraščio dalį galiu pasakyti – visi turime savo idealus ir puoselėjame savas vertybes. Juk svarbiausia jas turėti...

Ok, dabar šiek tiek apie tai, kas bus kitoje dalyje. Taigi, bus daug šviesų ir mažai garso: sudainuosime ilgiausių metų mano 39 -iesiems Nisgua (iš kunų kalbos – Žvaigždės) saloje, kurioje gyvena vos viena šeima. Emanuelis virtuoziškai demonstruos ugnies meną (dievaži, kitą vasarą būtinai atsivešiu jį į Lietuvą, tad Ema surengs išskirtinius šou Lietuvoje), taip pat aš pagausiu pirmąją savo barakudą ir netyčia paleisiu ryklį!!! Ir dar: aplankysime pono Franklino salą bei nusiskinsime sveikatos stebuklu vadinamą vaisių – noni.

Asmeninio albumo nuotr./Noni vaisius
Asmeninio albumo nuotr./Noni vaisius

Pagarbiai,
Linas

P.S. Mokslininkai jau seniai aiškinasi, kodėl valgantys noni vaisius neserga vėžiu.

TAIP PAT SKAITYKITE: Lino Adomaičio indėnai, neįžeidžios svastikos ir rojus žemėje (I dalis)

Lino Adomaičio indėniškas 15 omarų iššūkis keturiems (II dalis)

P.P.S. Daugiau mūsų kelionių įspūdžių rasite tinkle Facebook 
Adomaitis Travel Diary
https://www.facebook.com/adomaitis.travel.diary

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt