Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Jurgita Adamonytė – operos solistė, mezganti baldus

Jurgita Adamonytė
R.Baltakio nuotr. / Jurgita Adamonytė
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Gruodžio 3, 5 d. Vilniaus kongresų rūmuose skambės Lietuvoje mažai pažįstama K.Debiusi opera „Pelėjas ir Melisanda“. Su Jurgitos Melisanda susipažinsime spektaklyje, o kol kas labai trumpais ir konkrečiais klausimais pasistengėme sužinoti, kokia yra pati Jurgita, su kuria galima valandų valandas kalbėti apie muziką, menus, teatrą...

Tačiau kas jai iš tiesų svarbiausia? Pasirodo, jog ji net tik retai besvajojanti realistė, bet ir tikros lietuviškos virtuvės gerbėja, – gyvendama Italijoje, iki šiandien labiausiai mėgsta gaminti ne ką kitą, o kugelį! Tad labai aiškiai ir nuoširdžiai apie tai, kas gyvenime svarbiausia, „dešimtmečio Melisanda“ britų spaudoje tituluotai Jurgitai.

Didžiausia vertybė gyvenime?

Būti tikru ir nemeluoti... Matyt, tiesiog būti sąžiningu.

Mylimiausia iki šiol gauta dovana, kas ją padovanojo?

Deimantas, kurį mano vyras padovanojo gimus mūsų dukrai.

Nemaloniausias buities darbas?

Labai nemėgstu valyti tualeto, nors labai mėgstu skalbti, džiaustyti rūbus, bet niekada nelyginu...

Nemėgstamiausias patiekalas?

Viskas, kas per daug aštru.

Mėgstamiausias, gal net tavo „firminis“ patiekalas?

Kugelis.

Drabužis, be kurio savęs neįsivaizduoji.

Kelnės...

Ar sakytum, kad seki madą? Kuri savo įvaizdį, nori šokiruoti?

Mados visiškai neseku. Šokiruoti niekada nebuvo mano tikslas, bet pastebėjau, kad man patinka keisti deriniai. Iš savo vyro komentarų taip suprantu... Man viskas atrodo normalu, o jis sako: gal mažiau spalvų, nes jau visai kaip šviesoforas atrodai... O man patinka! Aš tokia: spalvų derinimas, man yra kosmosas, man mano spalvos dera.

Ar yra įprotis, kurio norėtum atsikratyti?

Taip.

Koks?

Rūkymas.

Ar yra įpročių, kurių sėkmingai jau pavyko atsisakyti?

Kad tokių ypatingų – ne, bet pastoviai dirbu su savimi, tas tiesa.

R.Baltakio nuotr./Jurgita Adamonytė
R.Baltakio nuotr./Jurgita Adamonytė

Pavadintum save labiau optimiste ar pesimiste?

Optimiste. Būna duobių, kam nebūna, bet šiaip esu optimistė.

Kokios savybės tau labiausiai gyvenime padeda ir kokios trukdo?

Man atrodo, kad man gyvenime padeda logika. Nemanau, kad tuo vis dėlto nusveriu emocinę savo pusę. Bet stengiuosi tai derinti.

Jei galėtum grįžti laiku, į kokį gyvenimo etapą grįžtum? Ir į kokį niekad nenorėtum?

Nenorėčiau grįžti į 12 klasę. Nežinau, man tada jau buvo prisirpimas, kad NEBEGALIU. Negalėjau sulaukti, kol baigsiu mokyklą. Norėčiau grįžti į tuos metus, kai mokiausi Kardife.

Tobuliausios tavo atostogos?

Neatsimenu, kada atostogas turėjau, nebežinau, kas tai yra... Mano atostogos yra tvarkant namus, būnant su dukra.. Tai nėra normalių žmonių atostogos. Nežinau kas tai yra ir nemanau, kad turėsiu greitu metu. Nėra kaip.

Ar turi ekstremalių pomėgių, hobių? Ar tau reikia dar adrenalino, be scenos?

Ne. Aš visada buvau labai sportiška, bet dabar sporto visai nesinori, o hobiai mano keičiasi bangomis. Būna mezgu – juodai užsidegu ir praeina. Po to sodininkystė, – vienu metu buvo užėję... Kaip skiepyti, kada genėti, kaip auginti gėlę, kokios trąšos, kaip kirpti.. viską žinojau. Bet kažką padarai, pasodini, išvažiuoji 2 mėnesiams, grįžti ir nebėra. Bet mokausi. Beje, pufą numezgiau Vokietijoje.

Visada daug dirbau, daug mokiausi. Negaliu pasakyti, kad tai, ko pasiekiau, atėjo iš sėkmės, už nieką. Manau, kad užsidirbau, bet tuo pačiu esu ir sėkmės kūdikis, nes man sekasi būti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku.

Kaip?

„Pufiką“, tikrai puikus, dar nebaigiau.

Skamba įspūdingai, kas toliau? Fotelis?

Ha, gal tapetai (juokiasi)!

Ar tave lengva sugraudinti?

Taip. Žinoma, priklauso kada, kaip, kur...

Per filmą?

Oi, ramiausiai!

Esi darbo ar laimės vaikas?

Visada daug dirbau, daug mokiausi. Negaliu pasakyti, kad tai, ko pasiekiau, atėjo iš sėkmės, už nieką. Manau, kad užsidirbau, bet tuo pačiu esu ir sėkmės kūdikis, nes man sekasi būti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku. Tai taip pat svarbu. Sakyčiau, kad turiu ir to ir to.

Ar tiki likimu?

Ne.

Ką šiandien atsakytum žmogui, kuris paklaustų, kokią yra gyvenimo prasmė?

Mylėti ir būti mylimam.

Ar gali sakyti, kad tau pavyksta savo svajones paversti realybe?

Svajonės... Žiūrint kokios svajonės... Svajoju apie naują BMW... Būti operos žvaigžde...

Tuomet ar sakytum, kad dažnai svajoji?

Aš labiau fantazuoju. Kas yra svajonė?... Žinai, manau, kad esu labiau realistė, nemanau, kad labai puoselėju kokias svajones. Kažkoks planavimas, galvojimas į priekį, ar tai jau svajonė? Ar norėti būti kuo kitu – svajonė, aš jau negaliu būti kitu žmogumi. Svajonė turėti antrą vaiką – gal tai būtų svajonė. Tikrai nežinau, ar aš svajoju... Šiandien galvoju apie tai, kad rytoj pamatysiu savo dukrą ir ją apkabinsiu. Ar tai – svajonė? Tai – realybė.

Kažkoks planavimas, galvojimas į priekį, ar tai jau svajonė? Ar norėti būti kuo kitu – svajonė, aš jau negaliu būti kitu žmogumi.

Galbūt tavo svajonės yra labai realistiškos.

Galbūt. Žinau! Svajoju apie namų tvarkytoją!

Ar sakytum, kad esi linkusi rizikuoti?

Taip.

Kai šiandien grįžti į Lietuvą, ar atrodo, kad čia žmonės darosi šiltesni?

Aš čia jaučiuosi vis geriau ir geriau, stebiu juos ir man patinka tai, ką matau.

Gyvenime tenka derinti buvimą mama ir soliste, kuo būti tau lengviau? Ar tu iš viso atskiri šituos dalykus?

Neatskiriu, kad ir būčiau toli nuo namų, dirbčiau, visuomet esu mama, tai – nenutrūkstantis dalykas. Visuomet yra nesibaigiantys skambučiai namo, pokalbiai, vyro užknisimais klausimais: kaip sekėsi, kur buvo, kur nuėjo, ką papasakojo...

Esi griežta mama, ar...?

Kaip kada. Pati su savimi kovoju, nes kas kartą grįžtu išsiilgusi ir kitaip negaliu, nes norisi gerai pabūti kartu. Lepinu ją, nes džiaugiuosi, kai ji džiaugiasi. Mano dukra yra sunkaus charakterio, kai jai užeina „ožiai“, būnu ir griežta, nes kitaip neįmanoma.

Ar yra grožio procedūros, kurių niekad nepraleidi?

Priklauso nuo situacijos, dienos, jei esu namie – dušas ir tiek. O jei einu repetuoti, stengiuosi bent minimalų makiažo pagrindą pasidaryti, nes geriau jaučiuosi repetuodama. Matai, aš labai raudonuoju, o repetuojant ne visada viskas išeina, būna ir susikuklini ir visko, o aš iš karto raudona, jei man nors kiek gėda, – iš karto raudonuoju. O tada dar labiau gėda, nes žinau, kad esu raudona... Kai tik pradedam repetuoti, dar nepažįstu žmonių, visada deduosi pagrindą.

Kas tau geriausiai padeda atgauti jėgas?

Miegas.

Tavo diena prasideda...

Kava.

Didmiesčių ar mažų miestų žmogus esi?

Miksas. Dabar yra idealu: gyvenu užmiestyje, bet dainuoju, dirbu didesniuose miestuose, taip vienas atsveria kitą. Nežinau, kartais norėčiau gyventi mieste, pavargstu visur su mašina važinėti, nes atstumas didelis ir kai bet ko prisireikia, turi važiuoti. Juk kartais norisi tiesiog paimti dukrą už rankos, nusileisti žemyn, pasukti už kampo ir suvalgyti ledų... Namie gali po laukus, alyvmedžių giraites vaikščiotis, bet tai ne tas pats...

Dabar yra idealu: gyvenu užmiestyje, bet dainuoju, dirbu didesniuose miestuose, taip vienas atsveria kitą.

Kai peržiūri savo profesinį kelią, ar manai, kad buvo daug žmonių, kurie tau padėjo?

Man labai pasisekė su kertiniais žmonėmis, kurie duoda esminius dalykus, ne tik profesijoje: ką tai reiškia būti atlikėju, artistu, žmogumi ant scenos. Čia man labai pasisekė. Vladimiras Prudnikovas – puikus žmogus ir artistas, visus pagrindus ir visą supratimą man davė. Vėliau – Denis Oneal... Ir dabar kartas nuo karto sutinku tokius genijus, režisierius, kurie suteikia žvilgsnį kitu kampu, pakeičia tave.

Yra kelios dalys, iš kurių susideda solisto sėkmė. Kuri iš jų, pati netikėčiausia, dažnai nulemia karjerą?

Būti geru kolega. Nepatikėsi ir pati nebūčiau patikėjusi, bet yra nerealu, kiek daug gali nulemti solisto darbe jo sugebėjimas būti geru kolega.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt