Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Fausta Marija Leščiauskaitė pristato naują projektą: „Pagalvojau, kad gal nors šį tą gero turiu“

Vakarėlio akimirka Interviu
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Vakarėlio akimirka
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

„Užkalnio“ žurnalo vyriausioji redaktorė Fausta Marija Leščiauskaitė savo sapnus ilgainiui paverčia realybe. Vieno iš jų realizacija – naujasis Faustos projektas „Aš myliu“. Laida, kurioje skirtingų profesijų atstovai pasakoja apie tai, ką mėgsta daryti, be ko negali gyventi ir ką... Tiesiog nuoširdžiai myli. Tris laidas nufilmavusi moteris tarsi ragina lietuvius tapti pozityvesniais. Kiek galima bambėti apie tai, ko negalime pakęsti? Pradėkime daugiau skirti dėmesio dalykams, kuriuos mylime.

Fausta, kokia jūsų naujos laidos koncepcija?

Laidą susapnavau prieš keletą metų. Taip jau būna, kad beveik viską, ką gyvenime tenka įgyvendinti – susapnuoju. Taip sakydama jaučiuosi kaip kokia Palmyra, burianti iš kavos tirščių ar Taro kortų, bet taip jau būna. Mano draugas Andrius vis sapnuoja, kaip kažkas šaudosi, kaip skraido visokie zombiai ir drakonai, o mano sapnai ramesni, bet kartais man labai padeda. Žinoma, dalis tų minčių būna labai ir dar kartą labai blogos, bet kažkuria dalimi aš patikiu ir išdrįstu pabandyti. Kad išdrįsčiau šį kartą, man prireikė gal dviejų ar trijų metų.

Kodėl tiek laiko delsėte?

Mane stabdė viskas, pradedant nuo to, jog žinau, kad neturiu geros dikcijos, baigiant, kad nesu tauškalė ir pleputė, kita vertus – pagalvojau, kad gal nors šį tą gero turiu: aš moku klausytis ir dar vis tikėjau, kad laidos koncepcija yra ta dedamoji, kuri gali padėti atskleisti pašnekovą. Mačiau šimtus laidų, kur buvo akivaizdu, kad pašnekovui nuobodu. Kad to paties jo klausta jau tūkstančius kartų. Mano pačios žmonių kalbinimo interviu patirtis yra šešeri metai. Manote, per tiek laiko nebuvau nepataikiusi su klausimu? Yra tekę taip nusigaruoti ir nepataikyti, kad nors kišk galvą į smėlį. Pavyzdžiui – kai dariau interviu su Džordana Butkute, kuris, beje, gavosi labai nuoširdus, gražus ir geras, pati pradžia buvo siaubinga: uždaviau visai nevykusį klausimą ir maniau, kad jau amen. Vėliau kažkaip susikalbėjome ir radome bendrus taškus, bet pradžioje aš ėmiau ir tiesiog žmogiškai nepataikiau su klausimu. Tai labai nemalonu. Man po tokių patirčių norisi nusikapoti liežuvį.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Andrius Užkalnis ir Fausta Marija Leščiauskaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Andrius Užkalnis ir Fausta Marija Leščiauskaitė

Šiais laikais daug populiariau yra kažkuo skųstis, nei mylėti...

Tačiau kai žmogus kalba apie tai, ką jis myli, jam negali nebūti įdomu. Galime kalbėtis apie viską, pradedant meile žmogui, baigiant meile hobiams, veikloms, detalėms, maistui, žmonių savybėms. Myli pomidorus? Myli Petrą ar Danutę? Andriaus Mamontovo muziką ar dovanoti dovanas? Myli senukus ar konkrečią knygą? Myli kaimo ramybę? Papasakok! Nuoširdumas gražu, o meilė visada yra nuoširdi. Kartais žmonės, kurie kalbina pašnekovą, klausia apie tai, kas įdomu jiems. Bet gal tai visiškai neįdomu pašnekovui? Mes juk labai skirtingi. Todėl manau, kad klausimas, aplink kurį sukasi laidą – „ką jūs mylite?“ – gali padėti atskleisti žmogų. Ir tikrai – klausaisi, ką jie šneka ir tai labai gražu, sužinai kažką naujo apie patirtis, pasaulėžiūras. Kai noriu išgirsti blogų naujienų, žiūriu ar skaitau žinias, domiuosi politikos naujienomis. Tai svarbu ir reikalinga, bet į galvą dedantis vien tik tai – gali ir išprotėti. Norisi to, kas gražu, norisi atsipalaiduoti, norisi pamatyti, kad žmonės yra gražūs, įdomūs ir geri.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Vakarėlio akimirka
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Vakarėlio akimirka

Turite tam tikrus kriterijus savo laidos pašnekovams?

Todėl pasirenku žmones, kurie man tokią viltį teikia. Kartą Andrius man pasakė, jog tu esi artimiausių žmonių, kurie tave supa, suma. Jei pasikviečiau žmogų, vadinasi, turiu ko iš jo pasimokyti. Pavyzdžiui – mano laidoje buvo Orijus Gasanovas. Norėčiau mokėti pasakoti taip, kaip jis. Jis yra vienas geriausių mano sutiktų pasakotojų. Arba – Aušra Maldeikienė. Noriu išmokti iš jos gebėjimo pasakyti nusišnekėjusiam: „Ir eik tu šikt!”, o tada nusipurtyti pyktį ir sugebėti įžvelgti tame žmoguje ir kažką gero. Nelaikyti pykčio, nekelti intrigų – pasakei, kad kvailas ir gali draugauti toliau. Tokie yra mano pašnekovai, tokių jų ieškau – kad kiekvienas galėtume juose rasti kažką sau.

Jau turiu planų, kaip laidą patobulinti, žinau, ką turėčiau daryti kitaip, bet kiek ji tęsis? Nesu pažadukė. Žinote, kiek kartų norėjau mesti? Tikriausiai po kiekvieno blogo komentaro. Mes visi tokie – jautrūs. Kita vertus, tada giliai įkvėpi, susirenki savo gabaliukus ir vėl nori daryti. Kol kas man atrodo, kad žmonės žiūri, jie parašo, pakomentuoja, pagiria ir pakritikuoja. Vadinasi, daryti reikia.

Ką be galo mylite jūs pati?

Aš pati valandų valandas galėčiau kalbėti apie savo babą – apie ją rašau, apie ją kalbu, ji yra mano pasakų herojė ir aš atsisakau matyti jos blogas savybes, kurių turi kiekvienas žmogus. Galiu pasakoti, kaip baba užaugo, kaip ją išvežė į Sibirą, kokius meilės laiškus jai rašė senelis (skaičiau – nuostabūs!), kaip ji liko su trimis vaikais ant rankų viena, kai mirė vyras, kaip vėliau ištekėjo už mano netikro, bet paties tikriausio senelio, kaip jie ginčydavosi, pas kurį atėjau – pas babą ar pas senelį – kaip su baba Kūčioms darome grybinius pyragiukus, o kartais be progos – lipdome cepelinus. Kaip einame prie upės maitinti ančių, kaip apkalbame kaimynes ir giminaites – kuri kaip atrodo, kuri kaip jaučiasi, kuri išsiskyrė, kuri apsiženijo. Kaip sėdime ant sofos, o ji skundžiasi, kad visai jau viską pradėjo užmiršti, o aš guodžiu: „Bab, žinok ir aš viską užmirštu, tai čia toks giminės bruožas“, o tada abi kikename, kad vienai aštuoniasdešimt trys, kitai – dvidešimt ketveri. Apie babą galėčiau pasakoti amžinai, be perstojo, tada apsižliumbti ir vėl pasakoti.

Tai ją labai ir myliu. Myliu ir senelį, kurio nebėra. Myliu tėvus ir brolį. Tetą, kuri mane vadina „Faustike“. Baisiausiai myliu šunis – sveikus ir ligotus, benamius ir poniškai gyvenančius – visus nuglostau. Dar labai myliu muziką ir kai tik persikraustysim į didesnį butą, ten tikrai stovės fortepijonas. Myliu Keistuolių teatrą. Myliu avokadus ir darau fantastišką gvakamolę – kam reikia recepto, kreipkitės. Myliu šaltibarčius ir galiu juos valgyti septynias dienas per savaitę. Myliu keliones ir jose matau gyvenimo prasmę. Myliu knygas, bet jei kas nors paklaustų mano mėgstamiausios knygos pavadinimo, visi juoktųsi. Tai Astrid Lindgren „Nykštukas Nilsas Karlsonas“. Taip, tai vaikiška knyga, bet esu ją skaičiusi bent 40 kartų. O šiaip – mielai skaitau Murakami ir Irvine Welsh. Myliu Andrių, bet tikriausiai ir taip aišku. Myliu lojalumą žmonėse: tai man svarbiausia žmogaus savybė – stovėti už savą iki galo ir nieko nebijoti, o jei bijai – vis tiek stovėti. Myliu Lietuvą, nes čia viskas labai sava ir suprantama. Matote, kiek visko daug? O atrodo, kad dar nė nepradėjau vardinti.

VIDEO: AŠ MYLIU: Orijus Gasanovas
VIDEO: AŠ MYLIU: Aušra Maldeikienė

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt