Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Dviratininko nuotykiai keliaujant po kaimynes valstybes: policija, laukiniai elniai ir palengvėjimas, sugrįžus į gimtinę

Algimantas Rainys
Asmeninio archyvo nuotr. / Algimantas Rainys
Šaltinis: Žmonės.lt
0
A A

Vilniaus universitete chemiją studijuojantis Algimantas Rainys (23) praėjusią vasarą ryžosi aplinkines šalis apkeliauti dviračiu.

Per kiek laiko apkeliavote Baltijos jūros apylinkes?

Šitą žygį pradėjau Liepos 15 dieną, o namo grįžau Spalio 5 dieną. Visa kelionė truko apie 83 paras, įskaitant ir 12 dienų, kurias praleidau ilsėdamasis. Reiktų pastebėti, kad mano pasirinktas maršrutas buvo gana neįprastas. Dauguma keliaujančių aplink Baltijos Jūrą renkasi važiuoti pajūrio keliais, bet aš norėjau aplenkti populiarius kurortus ir pasinerti į laukinę gamtą. Taip pat negalėjau praleisti progos aplankyti tolimojo Nordkappo ir Norvegijos Fjordų. Iki Helsinkio važiavau standartiniu pajūrio maršrutu, bet atvykęs į Suomiją pradėjau važiuoti šalies centrine dalimi. Galiausiai pasiekiau Norvegijos sieną ir pasukau į Nordkappą. Nuo ten tęsiau kelionę vakarine Norvegijos pakrante iki pat Bergeno miesto. Pabaigoje pasukau link Oslo, iš Helsingborgo persikėliau į Daniją, pravažiavau Kopenhagą ir pajūriu grįžau į Lietuvą. Dėl šių užgaidų mano maršrutas ženkliai pailgėjo, finišo dieną spidometras rodė virš 8300 km.

Daug kas sakytų, kad maršrutas neegzotiškas, viskas Pabaltijo šalyse panašu...

Lietuva yra Šiaurės Europos šalis, tačiau šio regiono valstybių bruožų visuma pasirodė esanti labai skirtinga. Iš visų aplankytų vietų Latvija ir Estija mažiausiai skyrėsi nuo gimto krašto, bet visos kitos valstybės tikrai turėjuo kuo nustebinti. Šimtus kilometrų nesibaigiantys miškai ir ežerai, laisvai bandomis lakstantys šiaurės elniai, kilometrus po vandeniu besidriekiantys tuneliai, tarp kalnų stūksantys ledynai, amžiname rūke skęstančios lygumos – visa tai yra tik dalis vaizdų, kurie paliko neišblėstančius įspūdžius ir tuo metu visiškai užpildė mano mintis.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka

Ką visą laiką valgėte ir kaip palaikėte savo fizinę formą?

Pirmoje kelionės dalyje laikiausi keliautojo klasikos. Pusryčiams valgydavau įvairias košes su džiovintais vaisiais. Per pietus vyravo sausi užkandžiai: įvairūs batonėliai, riešutai ar saldūs kepiniai. Vakarienės metu ruošdavau rimčiausią dienos patiekalą – kruopos su daržovėmis ir mėsa. Šiltas maistas du kartus per dieną labai padėjo išlaikyti gerą nuotaiką ir kelionės kokybę. Įpusėjus maršrutui reikėjo paįvairinti racioną ir ženkliai padidinti kolorijų kiekį. Pradėdamas važiuoti tikrai negalvojau, kad dviračio mynimas yra toks energetiškai sekinantis dalykas, bet per mėnesį prarasti 10 kilogramų įrodė, kad klydau. To pasekoje, į pusryčių meniu įtraukiau kiaušinius, miške rastus grybus, o košę gardindavau pienu ir uogomis. Kartais vakarienei pavykdavo pasigauti žuvies. Apie 13 valandą pradėjau kiekvieną dieną stoti pietų pertraukėlei, kurios metu valgydavau sumuštinius su sūriu, gerdavau arbatą ir sudorodavau uogienės ar šokoladinio riešutų kremo indelį su pyragu. Norėdamas užpildyti energijos poreikį, visą dieną užkandžiaudavau saldumynais, razinomis ir riešutais. Prieš kelionę žinojau, kad mano kūnui bus mestas didelis iššūkis, todėl pasirūpinau vitaminais bei aminorūgščių papildais. Kas dieną gerdavau žalatiną, nes buvau girdėjęs, jog tai palaiko gerą sanarių darbą.

Be maisto, labai svarbu gerai išsimiegoti. Ši dalis man sekėsi sunkiai. Kartais būdavo vėsu, kartais gyvūnai aplinkui neleido atsipalaiduoti. Antrosios žygio dalies metu prakiuro mano miego kilimėlis, todėl dvi savaites tekdavo prabusti vidury nakties ir vėl jį pripūsti. Tik pasiekęs Trondheimo miestą radau, kur nusipirkti naują. Labai vertinu tuos kartus, kai nakvynės namuose ar svetingų žmonių dėka galėdavau ramiai išsimiegoti minkštoje lovoje. Labiausiai atsigauti padėjo savaitės poilsis svečiuose pas Martiną. Manau, kūnui reikėjo duoti progą atsipalaiduoti po tokio didelio krūvio.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka

Kiek laiko tokiam žygiui su dviračiu ruošėtės?

Dar nuo mokyklos laikų jaučiau, kad manęs laukia ilgas ir tolimas žygis. Kiek pamenu klajoklio idėja man visad buvo prie širdies ir todėl knietėjo tai išbandyti, tik tada dar nežinojau, kur ir kokiu formatu tai įvyks. Vasaromis laiką dažnai leisdavau gamtoje: dalyvaudavau žygiuose, ekspedicijose ir stovyklose. Visa ta patirtis kaupėsi, kol galiausiai gimė šios kelionės idėja. Artėjant 2017 metų vasarai, supratau, kad dabar yra puikus metas nerti į sugalvotą avantiūrą. Pačių kelionės detalių neplanavau. Nesidėliojau tikslių nakvynės vietų ir nebraižiau kelių maršruto, nes norėjau išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes ir progas pasinerti į nuotykius. Tiesa, apie dviračius beveik nieko neišmaniau, tad porą dienų užtrukau, kol susiruošiau tinkamą dviratininko inventorių ir išmokau atlikti pagrindinius dviračio priežiūros darbus. Susiruošti stovyklavimo mantą buvo paprasta, jau ne kartą teko pakuotis daiktus, kurie yra reikalingi išlikti gamtoje. Mano aktyvus pasiruošimas kelionei aplink Baltijos jūrą užtruko nuo 3 iki 4 dienų. Daugiausiai reikėjo teorinių žinių, kad atsidūrus ekstremalioje situacijoje, žinočiau, kaip iš jos išsisukti.

Kokie daiktai kelionės metu tikrai pravertė?

Tikriausiai galėčiau reikalingus daiktus suskirstyti į dvi kategorijas: daiktai, kurių reikėjo man kaip dviratininkui ir daiktai, reikalingi būnant gamtoje. Apie pirmąją grupę galiu papasakoti tik kaip mėgėjas, nes tai buvo mano pirmoji didelė kelionė dviračiu. Galiu pradėti nuo aprangos. Greitai džiūstantys marškinėliai su galine kišene užkandžiams ir specialios dviratininko kelnės su pagalvėlėmis tikrai suteikė šiokį tokį komfortą judėjimo metu. Lietingomis dienomis gelbėjo neperšlampami rūbai, kurie turi galimybę kviepuoti ir yra puikiai prigludę prie kūno; važiuojant ir taip prastu oru, tikrai nebesinori būti plačia bure. Akiniai, mano manymu, yra labai svarbus elementas, jie nekartą yra apsaugoję akis nuo atsitrenkiančių vabzdžių ar iš po mašinos ratų iššokusių akmenukų. Dviratininkams pritaikyti kelioniniai batai su kietu padu padeda efektyviau išnaudoti jėgą minimo metu. Žinoma kelionės metu reikalingos dviračio tašės, kurios išsaugotų inventorių sausą. Be to, patarčiau pasiimti keletą atsarginių kamerų, bei jų taisymo priemones. Man atsaginė padanga, kurios neturėjau, būtų labai pravertusi, bet laimei, maniškė suplyšo prie prekybos centro. Kelionės metu trūko stipinai, todėl reikia turėti kuo juos pakeisti ir tam skirtus įrankius. Žinoma, yra reikalinga oro pompa, pavarų grandinės remonto ir panašūs įrankiai.

Kalbant apie daiktus, reikalingus gamtoje.... Yra pagrindinis inventorius, kurio kokybė turi būti atitinkama žygio trukmei ir sudėtingumui. Pirma reiktų pagalvoti, kur teks miegoti. Mano pasirinkimas buvo aliuminio rėmo palapinė, nes tai universaliausias variantas. Miegui pasiėmiau du miegmaišius: vienas skirtas miegoti su švariais drabužiais, kitas skirtas miegoti, kai nėra galimybės išsimaudyti. Pora komplektų funkcinių apatinių rūbų, kuriuos lengva išskalbti. Miego kilimėlis buvo būtinas, kad neperšalčiau ir patogiai pailsėčiau. Niekam nepatarčiau leistis į kelionę be peilio. Maisto gamybai man reikėjo puodo, šaukšto ir skudurėlio, jog nenusideginčiau. Visas kitas inventorius priklauso nuo pačio žmogaus poreikių ir sugebėjimų. Buvau pasiėmęs dujinę viryklę, tiems atvėjams, kai negalėjau užkurti laužo. Šioje kėlionėje norėjau būti kuo mažiau priklausomas nuo miesto, todėl nusprendžiau pasiimti saulės bateriją. Maloniai nustebau, nes planas puikiai suveikė – geru oru galėjau visiškai patenkinti elektros poreikius. Palyginti su kitais sutiktais keliautojais, aš turėjau labai mažai inventoriaus – panašiai pusė tiek, kiek kiti.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka

Netrūko artimų žmonių kompanijos?

Nors važiavau vienas, vienišas tikrai nesijaučiau. Visu pirma, mane lydėjo šeimos narių ir draugų palaikymas. Priėjimą prie interneto turėjau beveik visą kelionę, tadėl neturėjau net progos užsimiršti. Visiems buvo įdomu kur esu, ką pamačiau ir kaip sekėsi, o ir kelionėje sutikti žmonės nevengė šnekučiuotis ir dalintis istorijomis. Neretai vakare, jau įrengus stovyklą, pastebėdavau pravažiuojančius keliautojus su dviračiais. Visada stengiausi juos užkalbinti ir labai dažnai jie priimdavo mano pasiūlymą įsikurti šalia. Tokiu atveju vakaras užsitęsdavo iki paryčių. Užsienyje gyvenantys lietuviai maloniai kviesdavo juos aplankyti, o man visada buvo malonu išgirsti gimtąją kalbą, esant taip toli nuo namų. Suprantama, kad norėjau turėti kompanijoną iš pažystamų rato, su kuriuo galėčiau pasidalinti ir prisiminti brangias kelionės akimirkas. Tačiau, mano variantas greitai išvykti niekam netiko, o surasti bendraminčių poros savaičių laikotarpyje, kurie pasiryžtų trijų mėnesių nuotykiui, buvo beveik neįmanoma. Galų gale, tai, jog keliavau vienas, atvėrė ne vieną naują draugystę, dėl to esu patenkintas.

Kiek metų važinėjate dviračiu ir kada ant jo užlipote pirmą kartą?

Pirma ratuota priemonė, kurią prisimenu, buvo mano triratukas. Vėliau tėvai padovanojo plieninio rėmo kalnų dviratį. Jei gerai pamenu, tai ivyko pradinėje mokykloje. Vasaromis dviratis buvo neatskiriamas kompanionas, bet tuo metu visi kiemo vaikai jais važinėdavo, dėl to ir savęs negaliu kažkuo išskirti. Vyresnėse klasėse dviračiu važinėdavau vis mažiau, 11/12 klasėje dviračiu pasinaudodavau porą kartų metuose. Senasis bičiulis dabar stovi kaimo sodyboje. Naujas požiūris į dviratį atsirado pirmame kurse, kai persikrausčiau į Vilnių. Supratau, kad tai yra puikus būdas palaikyti fiziniam aktyvumui ir greitai keliauti mieste. Taip pamąstęs, nutariau investuoti į geros kokybės transporto priemonę. Sezono metu, važiuodavau nuo bendrabučio iki centre esancio chemijos fakulteto ir atgal. Viso gaudavosi 22 km. Nevengiau ir šiaip laisvalaikio metu kur nors pasivažinėti. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad dviratis šalia manęs buvo nuo mažų dienų, o juo naudojuosi dažniau, nei dauguma.

Kuri Baltijos šalis jums labiausiai patiko?

Nors ten lijo kas antrą dieną, gražiausius prisiminimus parsivežiau iš Norvegijos, kur praleidau daugiausia laiko iš visų šalių. Šiame krašte sutikau daug nuostabių žmonių, o jos gamta buvo nepakartojama. Tuo metu, kai lankiausi Norvegijoje, buvau geriausios nuotaikos ir fizinės formos – manau tai turėjo nemažai svorio. Važiuodamas kalnų viršūnėmis ir fjordais jaučiausi tarsi kitam pasaulyje. Šiaurinėje dalyje žmonių buvo labai nedauk, todėl buvo galima pilnai atsiduoti gamtos didybei.

Kaip manote, ar saugu leistis į tokį žygį?

Viskas reikalauja tam tikro pasiruošimo, nuo kurio ir priklauso žmogaus saugumas. Nelaimių pasitaiko visur ir niekas nėra nuo to apsaugotas. Be to, nemažai priklauso ir nuo žmogaus polinkio rizikuoti. Visų pavojingų situacijų, kuriose buvau atsidūręs, buvo galima išvengti. Aš pats pasirinkau rizikingesnį variantą dėl vienos ar kitos priežasties. Kai kuriais aspektais kelionėje yra saugiau, nei gyventi mieste. Tiesiame plačiame kelyje jaučiausi patikimiau, nei didelio užimtumo miesto eisme. Miške yra sunkiau susirgti virusinėmis ligomis ir tikimybė, kad užpuls žvėris tikriausiai mažesnė, nei būti užpultam mieste. Verta prisiminti ir tai, kad keliavau išsivysčiusių šalių teritorijoje, kur reikalui esant yra nesunku sulaukti profesionalios pagalbos, o ir žmonės pasiruošę padėti. Keliauti aplink Baltijos jūrą, mano nuomone, yra tikrai saugu.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka

Kokių kuriozų jūsų kelionėje pasitaikė?

Jei gerai pamenu, prie Venspilio pirmą karta susidūriau su pareigūnais. Buvau apsistojęs prie Būšniekų ežero. Ta vieta patraukė mano dėmesį, nes turėjo įrengtas laužavietes, stalus ir išvalytą priėjimą prie vandens. Mauniau, kad kurti ugnį bus daug saugiau šioje vietoje, nei kur kitur. Vakaras prabėgo sklandžiai, tačiau ryte prie manęs priėjo policija. Buvau truputį nusigandęs, maniau gausiu baudą už kažką, ko nežinau. Pareigūnai kalbėjo rusų kalba, todėl galėjau šiek tiek juos suprasti. Jie manęs paprašė susipakuoti palapinę, pasirdo aš apsistojau viešo naudojimo miesto poilsio zonoje, kur nakvoti yra draudžiama. Pareigūnai buvo draugiški ir patikrinę dokumentus, palinkėjo gero kelio.

Kitas nutikimas buvo Estijoje. Besibaigiant vienai iš kelionės dienų, pradėjau ieškoti nakvynės vietos. Pastebėjau, kad aplinkui nėra jokių vandens telkinių išskyrus mažą upelį. Nutariau patraukti jo link. Jau temo, todėl teko paskubėti. Kad pasiekčiau tikslą, pasukau nuo pagrindinio kelio – vieškelis greitai pavirto akmenimis padengtų pravažiavimu. Dviratį teko vestis apie 1,5 km, bet galiausiai pasiekiau upelį. Šalia buvo pastatytas visureigis. Pagalvojau, kad žmogus kažkur žvejoja ir pradėjau ruošti stovyklą. Apie 24 valandą du siluetai pasirodė tolumoje, jie artėjo link mašinos. Pasitaikius galimybei aš juos užkalbinau, vyriškiai labai nustebo mane pamatę. Vėliau jie man paaiškino, kad esame rezervate, o norint čia patekti reikia specialių leidimų. Jie visą diena fotografavo paukščius ir briedžius. Po susitikimo supratau, kad man reikai nešti kudašių, jei nenoriu susilaukti nemalonumų. Teko vėl susipakuoti ir pėdinti atgal. Pasistačiau palapinę artimiausioje pievoje prie pagrindinio kelio, užmigti pavyko tik apie 3 valandą ryto.

Už poliarinio rato teko sutikti ne vieną bandą šiaurinių elnių. Jie ten jaučiasi kaip šeimininkai ir nesitraukia nuo kelio jokiems automobiliams, bet dviraininkai juos kažkodėl baugina. Kai sutikdavau klajojančius elnius, jie nuo manęs bėgdavo keliu, o vėliau nerdavo į mišką pakelėje. Vieną kartą važiavau labai įdomioj vietovėje – mane iš visų pusių supo milžiniški ežerai, o siauras keliukas vingiavo tarp jų kaip kokia vandens gyvatė. Čia sutikti elniai tiesiog neturėjo kur trauktis, o aš tarsi kaubojus variau juos į priekį. Begant laikui elnių vis daugėjo, kol susidarė nemaža banda. Iš priekio važiuojančių mašinų vairuotojų akyse mačiau nemažai nuostabos ir baimės. Juos gyvūnai tiesiog ignoravo, palikdami žmonėms vienintelę galymybę – sustoti ir laukti kol viskas baigsis. Šio reiškinio metu niekas nenukentėjo ir mašinos apgadintos nebuvo.

Nordkapą nuo žemyno skiria vandens ruožas. Čia žmonės sugebėjo iškasti tunelį po vandeniu, kurio ilgis yra apie 7 km. 3,5 km status nėrimas žemyn ir toks pats status kylimas įkalnėn yra didžiulis iššūkis dviratininkui. Tunelis yra gana siauras, todėl klaustrofobiją turintiems žmonėms ten nepatariu kelti kojos. Leidžiantis žemyn teko išvystyti 75 km/h greitį, tačiau nuo pasikartojančio vaizdo ir keisto apšvietimo man pradėjo suktis galva. Kylant aukštyn, pavyko važiuoti tik 5 km/h greičiu, kas dar labiau pablogino situaciją. Buvo labai sunku palaikyti liksvarą, jaučiausi tarsi būčiau girtas. Kiekviena pravažiuojanti mašina kėlė baimės jausmą. Negana to, iš galo artėjo sunkusis vilkikas. Garsas buvo toks siaubingas, jog net oras tunelyje pradėjo drebėti. Jam artėjant, aš vis labiau skendau jo akinačioje šviesoje. Mano kūnas išsitempė, o adrenalino kiekis nutirpdė visas kūno dalis. Tada supratau, ką reiškia posakis, jog visas kyvenimas prabėga prieš akis akimirksniu. Netrukus pavyko išvažiuoti iš tunelio, o potyriai neatbaidė grįžti tuo pačiu keliu vėliau.

Norvegijoje Lofoteno regionas buvo pati gražiausia šios šalies dalis. Milžiniski kalnai iškilę iš vandens atrodė labai didingai. Ši, beveik 100 km į vandenyną išsikišusi žemyno dalis nepasižymejo stabiliu oru. Paskutinės nakvynės išvakarės buvo labai vėjuotos, vėliau iš jūrininkų sužinojau, kad vėjo gūsiai siekė 130 km/h greitį! Jau dienos pradžioje vėjas buvo labai stiprus ir iš manęs pareikalavo daug jėgų. Vakarėjant vėjas stiprėjo, o jo kryptis sukosi. Drėgmės tą dien tikrai netrūko ir ant slidaus kelio šoninis vėjas tiesiog nustumdavo mane nuo dešinio kelkraščio iki kairio. Prieš tokį vėją važiavau vos 4 km/h greičiu, bet pasisukus pavėjui... nemyndamas pėdalų pasiekdavau 40 km/h greitį. Pagalvotumėt, kaip galima važiuoti tokiu oru? Tačiau sustoti, vietoje be užuovėjos palapinei, negalėjau. Žmonės net namelius ant ratų slėpė nuo vėjo – bijojo, kad apvirs. Aš privalėjau pasiekti pietinę salos dalį, kad galėčiau užsiimti poilsiu. Apie 21 valandą pradėjau rengti stovyklą. Net ir šioje, už kalno esančioje, dalyje, vėjas buvo stiprus. Statydamas palapinę turėjau pasirūpinti pakankamu balasto svoriu, kad ji nenuskristų. Pirmą kart įtempau visas pagalbines palapinės rėmo virves ir vis viena nesijaučiau saugiai. Naktį prabusdavau nuo kiekvieno gūsio ir pasitikrindavau ar dar esu ant žemės. Rytas buvo ne ką geresnis, pakuojan t palapinę, ji pradėjo ridentis. Tik atsitiktinumo dėka krūmas sustabdė ją nuo šuolio skardžiu.

Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Kelionės akimirka

Kaip pirmą dieną sugrįžęs į Lietuvą?

Kai pasiekiau Lietuvos – Lenkijos sieną, užplūdo džiaugsmas ir palengvėjimas. Nemažai galvojau apie žmones, kurių pasiilgau, nekantravau juos susitikti. Sugrįžimas į gimtą žemę yra tikrai kažkuo ypatingas. Viskas pasidaro tarsi sava ir pažįstama. Vien tai, kad gali šnekėti gimta kalba, suteikia daug malonumo. Negalių nuginčiti to jausmo, kad grįžau ten, kur priklausau.

Kodėl visiškai vienas? Galbūt, su kompanija būtų buvę linksmiau?

Kaip minėjau, aš būčiau nieko prieš keliauti su vienu ar dviem žmonėmis. Tačiau trumpas pasiruošimo laikotarpis, žygio trukmė ir sudėtingumas atbaidė visus mano žinomus kandidatus. Manau, ir tai, kad retas lietuvis turi geros kokybės, tvarkingai paruoštą dviratį, tikrai nepadėjo.

Kita vertus, keliauti vienam yra privalumas. Pirmiausiai, reikia suvokti, kad grupės judėjimo greitis priklauso nuo lėčiausio jos nario. Keliaujant savarankiškai, nereikia derintis prie skirtingo tempo, o ir paiilsėti gali kada norisi. Kelionės metu iškyla daug klausimų, kuriais kompanijonų nuomonė gali nesutapti, pridėkim kasdienį nuovargį ir turim konfliktą. Galiausiai, aš stengiuosi būti nepriklausomu ir nesukelti papildomo rūpesčio žygio metu, tad iš kitų tikiuosi to pačio. Tikrai geriau keliaučiau vienas, nei su žmogumi, kuriam reikiai pastovios priežiūros. Mane tiesiog tai erzina. Gal dėl mano charakterio nieks nenorėjo važiuoti kartu.

Viename straipsnyje skaičiau, kad grįžęs draugo kieme iškėlėte trispalvę, ką tuo norėjote pasakyti?

Tiek trispalvė, tiek ąžuolo lapų vainikas su kuriuo mane pasitiko šeima, simbolizuoja dalykus, kurie mums yra brangūs. Visos kelionės metu turėta Lietuvos vėliava man yra kaip priminimas, ką patyriau per tuos 3 mėnesius. Net, jei ir nebūčiau pasiėmęs musų valstybės simbolio, manau, kad kiekvienas pilietis neša savo šalies vėliavą širdyje. Važiuodamas jaučiausi atsakingas už Lietuvos vardo garsinimą ir stengiausi kuo patraukliau reprezentuoti savo gimtinę. Man atrodo, kad šį uždavinį atlikau puikiai ir tuo didžiuojuosi.

Ar po tokio žygio jautėtės išsekęs?

Nuovargis jau buvo tapęs kasdienybe. Pasiekęs Jonavą tikrai nesijaučiau labiau išsekęs, nei visos kelionės metu. Manau, kad per 3 mėnesius mano kūnas transformavosi ir prisitaikė prie tokio gyvenimo ritmo bei sąlygų. Grįžus namo jučiausi geriau, nei prieš kelionę – buvau išvermingesnis ir stipresnis. Aišku, ilgai netruko, kol viskas atsistatė į normalias vėžes.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Sportas Dviratis
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt